Tokijo olimpines žaidynes prie televizoriaus ekranų stebėjo milijonai žiūrovų visame pasaulyje. Jie matė varžybas, emocijas, pergales ir nusivylimą. Tačiau svarbi žaidynių dalis liko už ekrano.
Tokijo Harumio krantinėje įsikūrusį olimpinį kaimelį sudarė dvidešimt vienas 14–18 aukštų daugiabutis, kuriuose – 3600 butų. Viename bute galėjo įsikurti iki aštuonių sportininkų.
Atvykus į olimpinį kaimelį nebuvo sunku suprasti, kur kokios šalies delegacija įsikūrusi. Balkonai ir langai buvo papuošti šalių vėliavomis ir kita atributika. Tai galimybė parodyti kūrybiškumą ir būti pastebėtiems.
Štai Nyderlandų delegacija trečiojo aukšto balkone įrengė medalių skaičiuoklę. Tos dienos, kai būdavo iškovojamas medalis, vakarą lauke susirinkdavo visi komandos nariai ir griausmingomis ovacijomis palydėdavo besikeičiančius skaičius. Nyderlandai į Tokiją išsiuntė 278 sportininkus, kurie parvežė 36 medalius.
Pačioje kaimelio pradžioje šeštuoju numeriu pažymėtame daugiabutyje visą šešioliktą aukštą puošė lietuviška trispalvė. Lietuviai įsikūrė pačioje pakrantėje, todėl iš kambarių atsivėrė fantastiška Tokijo panorama.
Lietuviai savo būsto balkoną paženklino didžiule vėliava
Didžiausias darbas virė antrame aukšte, kur buvo įrengtas misijos biuras ir medicinos kabinetas. Biure nuo ankstyvo ryto iki sutemos kilusius iššūkius sprendė misijos vadovas, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpinio sporto direkcijos direktorius Einius Petkus ir jo pavaduotoja, Lietuvos delegacijos atstovė, atsakinga už COVID-19 valdymą, Agnė Vanagienė, atstovė spaudai Lina Motužytė, irklavimo komandos vadovas Egidijus Balčiūnas. Visai šalia buvusiame medicinos kabinete darbo netrūko Lietuvos olimpinės rinktinės vyr. gydytojui Daliui Barkauskui, gydytojai Almai Kajėnienei ir psichologui Andriui Liachovičiui. Ši komanda visas tris savaites petys petin plušo Tokijuje.
Apie tai, kaip olimpinės žaidynės atrodė iš vidaus, „Olimpinė panorama“ kalbėjosi su E.Petkumi.
– Dvejose olimpinėse žaidynėse varžėtės pats, į Pekiną ir Londoną vykote kaip irkluotojų komandos vadovas, o Rio de Žaneire ir Tokijuje vadovavote misijai. Kuo šios olimpinės žaidynės skyrėsi nuo ankstesnių?
– Tokių olimpinių žaidynių istorijoje dar nebuvo ir norėčiau tikėti, kad nebus. Jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti, turbūt išskirčiau griežtus apribojimus, nerimą dėl saugumo ir netikėtus iššūkius.
Bet kartu norisi pabrėžti ir žaidynių organizatorių bei šeimininkų atsakingumą, organizuotumą, mandagumą ir neišsenkančią kantrybę. Reikia pripažinti, kad vargu ar yra daug šalių, kurios būtų pajėgios tokiomis sąlygomis surengti olimpines žaidynes.
– Su kokiais pagrindiniais iššūkiais susidūrė misijos vadovai?
– Turbūt pagrindiniu iššūkiu tapo situacijos, kai teko sukti galvą, kaip kuo skubiau į Japoniją atvežti sportininkus, į olimpines žaidynes pakviestus prieš pat jas ar net žaidynėms jau vykstant. Kalbu apie irkluotojų porinę keturvietę ir dviratininkę Oliviją Baleišytę.
Su tokia situacija susidurta pirmą kartą, o pandemijos sąlygomis procesas buvo gana sudėtingas. Neužteko aktyvuoti sportininkų akreditacijų ir užsakyti lėktuvo bilietų. Atletams teko skubiai pasidaryti koronaviruso testus, o mums – glaudžiai dirbti su Japonijos vyriausybe ir žaidynių organizaciniu komitetu, kad atletai būtų įleisti į šalį. Visa tai turėjo būti sutvarkyta per dieną. Su kolege A.Vanagiene juokaujame, kad jei jau pavyko penkis sportininkus atskraidinti tiesiai į startą, nebėra nieko, ko negalėtume įveikti.
Kitaip nei ankstesnėse žaidynėse, dėl pandemijos sportininkai į kaimelį galėjo atvykti ne anksčiau nei likus penkioms dienoms iki savo sporto šakos pirmųjų varžybų, o išvykti – per 48 valandas nuo paskutinio savo starto. Tai pridarė chaoso organizuojant jų keliones: bilietai komandų nariams buvo užsakyti iš anksto, jei sportininkas nepatekdavo į finalą, reikėdavo juos keisti.
Žinoma, daug iššūkių ir nerimo kėlė dalyvių saugumas. Čia daugiausiai darbo įdėjo mano kolegė A.Vanagienė. Visi kaimelio „burbule“ gyvenantys delegacijos nariai privalėjo kasdien atlikti seilių antigeno testą. Net ir praėjus 14 dienų nuo įvažiavimo į šalį sportininkams ir aptarnaujančiam personalui buvo draudžiama lankytis ne olimpinių žaidynių vietose, tai yra pasivaikščioti po miestą, pavakarieniauti restorane ir t.t. Be to, buvo privalu visur, net ir lauke, dėvėti medicininę veido kaukę, nuolat matuojama temperatūra, privalu dezinfekuoti rankas ir pan.
– Kaip griežtai buvo tikrinama, ar olimpinių žaidynių dalyviai laikosi taisyklių?
– Galiu pateikti pavyzdį. Kolega iš Moldovos, atsakingas už COVID-19 valdymą, praėjus 14 dienų nuo atvykimo į šalį nusprendė aplankyti žymias Tokijo vietas, o nuotraukomis pasidalijo socialiniuose tinkluose. Netrukus iš jo buvo atimta akreditacija, o jis pats išsiųstas namo.
– Ar buvo rimtesnių COVID-19 pavojaus signalų Lietuvos rinktinės stovykloje?
– Su rimčiausiu teko susidurti treniruočių stovykloje Hiracukoje, kai dėl netikslaus vieno atleto testo rezultato buvo izoliuoti ir visi sportininkai, ir personalas. Tai buvo stiprus šaltas dušas ir gera pamoka, po kurios dar stipriau akcentuodavome, kad į testus privalu žiūrėti labai rimtai.
Su panašia situacija žaidynių metu susidūrė akredituotas žiniasklaidos atstovas, kurio seilių antigeno testas buvo teigiamas. Po šios žinios savanoriškai izoliavosi visi net minimalų kontaktą turėję Lietuvos žurnalistai, ačiū jiems už sąmoningumą. Kitą dieną atliktas nosiaryklės testas buvo neigiamas.
Nors apribojimai vargino, tačiau tik dėl griežtų taisyklių pavyko išvengti incidentų, kurių kaina galėjo būti didžiulė. Noriu pasidžiaugti, kad visi delegacijos nariai kruopščiai laikėsi reikalavimų.
Įeiti į treniruoklių salę buvo galima tik su kauke
– Užsiminėte apie treniruočių stovyklą Hiracukoje. Kodėl joje dalyvavo ne visi sportininkai?
– Kadangi atvykti į olimpinį kaimelį buvo leidžiama tik likus kelioms dienoms iki starto, LTOK kartu su Hiracukos miestu suorganizavo aklimatizacijos stovyklą ir joje dalyvauti pasiūlė visiems olimpinius kelialapius iškovojusiems sportininkams. Ar dalyvauti, ar ne, sprendė patys sportininkai, treneriai kartu su federacijomis. Kaip ir dėl to, kiek laiko truks aklimatizacija. Pavyzdžiui, plaukikai Hiracukoje praleido beveik tris savaites, tuo tarpu buvo atletų, kuriems užteko kelių dienų.
Esame dėkingi Hiracukos miestui, labai svetingai priėmusiam Lietuvos sportininkus. Nors judėjimas buvo gan stipriai suvaržytas, treniruočių sąlygos buvo puikios: olimpinio dydžio baseinas, erdvi treniruoklių salė, stadionas. Svarbu pabrėžti, kad visur lietuviai treniravosi vieni.
– Ar tenkino gyvenimo sąlygos Tokijo olimpiniame kaimelyje?
– Kiek teko kalbėti su sportininkais ir jų komandų nariais, nusiskundimų negirdėjau. Mums pasisekė, visa Lietuvos rinktinė gyveno pačiame Harumio pakrantės pakraštyje, todėl galėjo mėgautis nuostabiu Tokijo vaizdu. Be to, stengėmės sudaryti sąlygas, kad sportininkai gyventų po vieną kambaryje.
Jau prieš žaidynes organizatoriai perspėjo, kad vienas esminių principų bus tvarumas, todėl ir kambariuose vyravo minimalizmas. Visi šie apartamentai po paralimpinių žaidynių bus rekonstruoti ir parduoti.
Palyginti su Pekino, Londono ir Rio de Žaneiro žaidynėmis, olimpinis kaimelis Tokijuje buvo mažesnis, o galimybių pramogauti – taip pat ne tiek daug. Pandemijos sąlygomis tai buvo savaime suprantama. Brazilijoje buvo ne vienas baseinas, didžiulė zona, kurioje bet kada galėjo apsilankyti žurnalistai. Tokijuje žiniasklaidai skirta zona buvo minimali, o norint atvykti buvo reikalinga išankstinė registracija.
Tiesa, maistas Tokijuje – tiek jo pasirinkimas, tiek skonis – buvo daug geresnis nei, pavyzdžiui, Brazilijoje. Pats neskaičiavau, bet teko girdėti, kad dviejų aukštų valgykloje buvo per 700 maisto pasirinkimo variantų.
Suvenyrų parduotuvė šiemet taip pat buvo gana nedidelė, todėl dažnai, ypač žaidynėms įsibėgėjus, prie jos susidarydavo eilės. Tiek valgykloje, tiek treniruoklių salėje lankytojai vienas nuo kito buvo atskirti plastikiniais šydais, privalėjo dėvėti kaukes. Tačiau visi puikiai suprato, kad šie ribojimai – būtini siekiant išvengti viruso plitimo.
Valgykloje kaukę buvo galima nusiimti tik valgant, o nuo stalo kaimynų skyrė pertvaros
– Pakalbėkime apie varžybų arenas. Kokį įspūdį paliko sporto bazės?
– Visa olimpinių žaidynių infrastruktūra – aukščiausio lygio, negirdėjau nė vieno nusiskundimo nei iš sportininkų, nei iš trenerių. Arenos ir stadionai – nauji arba atnaujinti, įranga – pati moderniausia. Kaip ir turėtų būti olimpinėse žaidynėse. Susisiekimas taip pat labai patogus, iš olimpinio kaimelio į visas varžybų vietas kursavo autobusai. Paprastai kelionė į varžybų vietą Tokijuje trukdavo apie pusvalandį.
– Ne vienas atletas minėjo, kad varžytis buvo sunku dėl karščio.
– Oro sąlygos nebuvo lengvos. Kartais vidurdienį išėjus į lauką atrodydavo, kad karštis fiziškai užgula, galiu tik įsivaizduoti, ką jautė sportininkai, kuriems tuo metu reikėjo dirbti. Termometro stulpelis dažniausiai būdavo per 30 laipsnių šilumos, o jutiminė temperatūra – arti 40 laipsnių.
Labiausiai nepasisekė ėjikams. Sportinio ėjimo varžybos buvo perkeltos į Saporą, kuris yra visai kitoje Japonijos dalyje. Toks sprendimas buvo priimtas tikintis, kad šiaurinėje šalies dalyje bus ne taip karšta kaip Tokijuje. Tačiau varžybų dienomis temperatūra skyrėsi vos vienu laipsniu.
– Japonija – viena inovatyviausių pasaulio šalių. Ar naudotos technologijos jums padarė įspūdį?
– Tikrai jautėme, kad esame technologijų lopšyje. Po 44 hektarų teritoriją olimpiniame kaimelyje važinėjo savaeigės elektroninės transporto priemonės, krepšinio rungtynėse per pertraukas į krepšį mėtė robotas. Garsiosios kartoninės lovos – taip pat vienas inovatyvių ir tvarių sprendimų, mat kartoną nesunku perdirbti.
Teko rankoje laikyti Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės iškovotą sidabro medalį. Žiūrėjau ir negalėjau patikėti, kad šis apdovanojimas pagamintas iš senų elektroninių prietaisų, suvežtų iš viso pasaulio.
– Kaip jūs, misijos vadovas, apibendrintumėte šią olimpinę patirtį?
– Kaip sudėtingą, kupiną iššūkių, bet kartu ir suvienijusią. Noriu padėkoti visiems sportininkams, kurie, pats mačiau, atidavė visas jėgas. Treneriams ir medikams, kuriems taip pat teko įveikti ne vieną iššūkį. Ir, žinoma, misijos komandai, kuri dirbo neskaičiuodama valandų.
Šių olimpinių žaidynių šūkis „Stiprūs kartu“ – ne tik skambūs žodžiai. Šio principo laikymasis tapo kertiniu pamatu saugioms ir sėkmingoms olimpinėms žaidynėms įvykti.
LTeam sportininkai Tokijuje Lietuvos sirgalių palaikymo sulaukė vėliavos pavidalu
Sirgalių linkėjimai
Olimpinių žaidynių varžybos Tokijuje, siekiant užtikrinti dalyvių saugumą, vyko be žiūrovų. Vis dėlto sirgalių palaikymas sportininkus pasiekė. Į Lietuvos rinktinės biurą olimpiniame kaimelyje įžengusius sportininkus pasitikdavo milžiniška „LTeam“ vėliava, ant kurios – gerbėjų žinutės ir palaikymo žodžiai.
„Pirmyn į pergales“, „Mes su jumis“, „Stiprybės ir užsispyrimo“ – per daugiau nei mėnesį trukusią kampaniją sirgaliai „LTeam“ sportininkams socialiniuose tinkluose parašė gausybę palinkėjimų. Tūkstančiai žmonių, darbo kolektyvų, šeimų, kolegų olimpiečiams linkėjo sėkmės, stiprybės, sveikatos, ne vienas parašė dažniausiai buriuotojams siunčiamą linkėjimą „Vėjo, vėjo, vėjo!“
„Labai smagu, kad gavome tiek daug linkėjimų. Nesitikėjau, kad tiek žmonių neliks abejingi, nepagailės savo laiko ir palaikys mus. Kiekvienas palaikymo žodis mus veda į priekį. Jūs tikite mumis, o mes iš visų jėgų bandysime jūsų nenuvilti“, – sakė dziudo imtynininkė Sandra Jablonskytė.