Ši sporto šaka Lietuvoje gyvuoja jau beveik 90 metų, bet pirmasis moterų vandensvydžio čempionatas buvo surengtas tik 2019-ųjų pabaigoje. Ketvirtas bandymas gaivinti moterų vandensvydį lėmė istorinį įrašą.
2019 m. gruodžio 1-oji į Lietuvos vandensvydžio istoriją įėjo kaip diena, kai pirmąkart dėl šalies vandensvydžio čempionių vardo susirungė merginos. Lietuvos vyrų vandensvydžio čempionatai rengiami nuo 1949-ųjų, o štai moterų debiutui prireikė dar 70 metų. Bet sakyti, kad vandensvydininkių nebuvo, būtų neteisinga. Po vieną kitą merginą sportuodavo, bet atskiram merginų čempionatui suorganizuoti jų neužtekdavo.
Bandymų gaivinti moterų vandensvydį irgi būta kelių: 1986 m. Vilniuje buvo suburta pirmoji vandensvydininkių komanda, bet trūkstant varžovių ir rungtynių po kiek laiko merginos išsivaikščiojo. Vėliau moterų komandą bandyta lipdyti Klaipėdoje, vėl Vilniuje, bet stipriau sujudinti moterų vandensvydžio reikalų nepavyko.
Kodėl taip sunku prisikviesti merginų? „Su vandensvydininkais reikia daug dirbti, jau pačioje pradžioje reikia trijų treniruočių per savaitę, o sąlygų, tai yra vandens, nėra. Būtų daugiau baseinų – būtų kita kalba. Jeigu iš mergaičių norime kažką rimtesnio išugdyti, reikia surinkti vienų metų gimimo grupę ir rimtai treniruotis. Bet mes Vilniuje tam neturime nei vietos, nei galimybių. Tik su berniukais kartu galime jas treniruoti ir dar džiaugiamės, kad leidžia mišrią grupę suformuoti“, – sako Vilniuje vandensvydininkus treniruojantis Tadeušas Pašukas, kuris turi subūręs ir merginų grupę.
Atrado branduolį
Pats buvęs vandensvydininkas, o dabar jau 15 metų kitus šia sporto šaka siekiantis užkrėsti T. Pašukas pasakoja, kad dabartinė, kaip pats vadina, jo mergaičių komanda susibūrė dar Lazdynų baseine.
„Vien mergaičių komandos neidavo suburti. Būdavo viena kita, su berniukais pasitreniruodavo ir nematydama perspektyvų mesdavo. Bet prieš kokius ketverius metus atėjo daugiau mergaičių. Ir pradėjau jas mokyti plaukti“, – sako treneris ir paaiškina, kad jei patys nemokytų būsimų vandensvydininkų plaukti, jų neturėtų.
Lazdynuose susirinkusiai merginų grupelei išsibarstyti neleido seserys Prušanovos, kurių dabar treniruojasi keturios. Tiksliau, tai dvi seserų poros – Gabriela ir Karina Prušanovos bei jų pusseserės Darija ir Jekaterina Prušanovos.
„Jų mamos yra seserys, o tėvai – broliai, todėl ir visų keturių pavardės vienodos. Vyresniosios Prušanovos yra 2003 m. gimimo, šiemet jau bus 17-metės. Jos vėlokai atėjo pas mane – gal nuo dvylikos, nors reikėtų pradėti nuo kokių septynerių. Kuo mažesnis vaikas pradeda treniruotis, tuo geresnę techniką įgyja. Ar šešerių vaikas ateina, ar aštuonerių – plaukimas po kelių metų išsilygina, bet va technika, kamuolio valdymas – ne“, – pasakoja treneris.
Išmokinęs merginas plaukti ir vandensvydžio pradmenų pastebėjo, kad šios seserys ir pusseserės gerai visą komandą sucementuoja, todėl prie jų ėmė kitas merginas klijuoti. Jos puikiai bendrauja, įtraukia ir užveda komandos drauges. Net į sportą sugrąžina.
„Anksčiau treniravau Dainą Kižytę, paskui ji nebelankė, o dabar Prušanovos ir Dainą sugrąžino – ji vėl sportuoja. Jos brolis Ignas žaidžia rinktinėje, tėvas žaidė rinktinėje. Dažnai taip yra: tėvas žaidė – ir sūnus mano treniruotes lanko. Mano paties sūnus irgi žaidžia. Čia jau lyg dinastija“, – nutęsia T. Pašukas.
Lietuvos moterų vandensvydžio čempionatas (Elijaus Kniežausko nuotr.)
Sunkus etapas
Vilniuje dirbantiems vandens sporto šakų treneriams teko išgyventi itin sunkų etapą, kai sostinė, galima sakyti, liko be baseinų: Lazdynų uždarė, o Fabijoniškių baseino dar apie pusantrų metų teko laukti. Visus tuos pusantrų metų T. Pašukas su auklėtiniais važinėjo į Elektrėnus. „Tik bevežiodamas visus tuos vaikus, tarp jų ir mergaites, išsaugojau, kitaip visi būtų išsilakstę. Aišku, dalis dingo“, – apgailestauja treneris.
Kai išsaugotas merginas, tarp jų ir dvi poras seserų, pasikvietė į naują Fabijoniškių baseiną, neilgai trukus išgirdo, kad merginos nori varžybų. „Prušanovos pradėjo mane spausti – duok varžybų, ir viskas, mes norime žaisti. Vieną seserį, 12-metę Gabrielą, pastačiau į vartus – ji 2019-aisiais su berniukų komanda tapo Lietuvos vaikų čempionato nugalėtoja“, – šypsosi treneris.
Vandensvydininkėms iki 18 metų leidžiama žaisti vienoje komandoje su berniukais. Trenerio T. Pašuko grupėse merginos irgi su vaikinais žaidžia, nes rengti treniruotę vien joms atskirai nėra sąlygų. „Susirenkam prieš septynias, daug treniruojamės ant kranto. Kai jau ateina mūsų laikas baseine, tada pusę keturių takų vandens ploto duodu seniau besitreniruojantiems, pusę naujokams. Mes negauname viso baseino, nuo devynių vakaro duoda šešis takus. Mažesnius anksčiau paleidžiu, o vyresnius ilgiau palaikau – jie treniruotę baigia dešimtą, nes kitaip nėra vandens“, – apie nelengvas kasdienes sąlygas pasakoja treneris.
Emocingas čempionatas
Pirmajame Lietuvos moterų čempionate, kuris vyko Elektrėnuose, žaidė dvi Vilniaus miesto sporto centro (VMSC) komandos, sostinės „Pigeon team“, kurią sudarė to paties sostinės sporto centro plaukikės, ir pora Elektrėnų savivaldybės sporto centro komandos merginų. Kadangi dalyvių buvo nedaug, čempionatas vyko pagal mažojo vandensvydžio taisykles (15×10 m vandens plote). Komandą sudarė trys žaidėjos ir viena vartininkė. Vartininkės buvo dvi – jau minėta G. Prušanova ir Evelina Purvelytė, todėl komandos vartininkėmis, kaip ir žaidėjomis, dalijosi. Dvi vyriausios žaidėjos buvo šešiolikmetės, o jauniausia J. Prušanova – vos dešimties. Nors dėl dalyvių amžiaus šį čempionatą labiau derėtų vadinti merginų, o ne moterų, šalies vandensvydžio istorijoje tai didelis įvykis. O žiūrovų ir emocijų jame netrūko.
„Kartu su moterų čempionatu vyko ir Lietuvos jaunučių, todėl žiūrovų daug buvo. Emocijų pridėjo įtemptas jaunučių finalas: mes, vilniečiai, su Elektrėnais lygiosiomis sužaidėme – paskutinę sekundę mūsų vartininkas išlygino rezultatą. Bet mums užteko lygiųjų finalui laimėti, todėl po paskutinio įvarčio daug emocijų prasiveržė“, – pasakoja treneris.
Pirmąjį moterų čempionatą laimėjo T. Pašuko auklėtinės – pirmoji VMSC merginų komanda su seserimis Gabriela ir Karina Prušanovomis. Jų pusseserės tapo vicečempionėmis. Paklaustas, ar šiemet vyks antrasis Lietuvos moterų vandensvydžio čempionatas, T. Pašukas nesudvejoja: „Būtinai padarysim, reikia rengti, nes kitaip nebus mergaičių. Ne tik šalies čempionate, bet ir kitur jas reikia bandyti vežti, nes merginos nori rungtyniauti.“
Tam, kad būtų galima rimtuose turnyruose dalyvauti, reikėtų per visą Lietuvą surinkti bent 15–20 tų pačių metų gimimo mergaičių grupę. „Kalbėjome su treneriais, kad jie bent po kelias mergaites į savo grupes priimtų. Jos vis tiek žaistų su berniukais, bet taip dar geriau, nes tokio amžiaus mergaitės berniukams niekuo nenusileidžia. Jei ir kituose miestuose bent po kelias mergaites treniruotųsi, geriausias būtų galima sukviesti į komandą“, – svarsto treneris.
Kaip vieną patraukliausių vandensvydžio elementų T. Pašukas išskiria pergalės skonį, gražius metimus ir ypatingą komandinę dvasią. „Žaidėjai susidraugauja – tą pats patyriau ir dabar matau savo grupėse, nes vandensvydininkai, kaip yra sakoma, kartu pereina ir ugnį, ir vandenį. Vandenį – tai tikrąja to žodžio prasme“, – juokiasi vandensvydžio entuziastas.
Gabriela Prušanova (Elijaus Kniežausko nuotr.)
Istorija
Manoma, kad vandens rankinį, kuris vėliau tapo vandensvydžiu, 1876 m. pradėjo žaisti anglai ir škotai. Į olimpinių žaidynių programą vyrų vandensvydis įtrauktas 1900 m. Paryžiuje. Pirmieji olimpiniai čempionai – Didžiosios Britanijos atstovai. Pirmasis vyrų pasaulio čempionatas surengtas tik 1973 m. Moterys olimpinėse žaidynėse debiutavo 2000-aisiais Sidnėjuje, o aukso medalius laimėjo baseino šeimininkės australės. Moterų vandensvydžio pasaulio čempionatai rengiami nuo 1986 m., pirmosios čempionės – taip pat australės. Lietuvoje vandensvydį 1931 m. pradėjo žaisti klaipėdiečiai. Pirmasis Lietuvos vyrų čempionatas buvo surengtas 1949 m., pirmasis moterų – 2019 m.