Laikinoji Lietuvos antidopingo agentūros vadovė Rūta Banytė sako, kad Pasaulinė antidopingo agentūra (WADA) keičiasi ir dabar jos tikslas – šviesti, o ne bausti sportininkus.

Lietuvos antidopingo agentūra taip pat daug dėmesio skiria švietimui, o „LTeam“ nariai noriai semiasi žinių. Praėjusį savaitgalį agentūros atstovus į mokymus pakvietė Nacionalinės sportininkų asociacijos nariai.

Su gydytoja, ortopede traumatologe R. Banyte – apie mums aktualias Lietuvos sportininkų bylas, ar visada WADA teisi, ar jos darbuotojai neužsiima raganų medžiokle, kodėl dopingo bylos dažniausiai ilgai užtrunka ir kas pačią gydytoją atvedė į kovos su dopingu lauką.

-Ar būna atvejų, kad dėl WADA sprendimų panaikinamas sportininko laimėjimas, bet po to pripažįstama, kad be pagrindo? Kitaip tariant, ar WADA visada teisi?

-Dėl sportininko rezultatų panaikinimo ne visada WADA sprendžia. Kiekviena tarptautinė sporto šakos federacija turi savo drausmės komisiją, kai kurios tarptautinės federacijos (pavyzdžiui, Tarptautinė vandens sporto federacija) turi atskirą komisiją dopingo atvejams tirti, ir būtent šių komisijų atsakomybei tenka anuliuoti rezultatus arba bausti sportininkus, kurių organizme buvo aptikta draudžiamųjų medžiagų. Šią teisę taip pat turi nacionalinės antidopingo agentūros. Pasaulinė antidopingo agentūra imasi iniciatyvos tuomet, kai, jos nuomone, būna netinkamai priimtas sprendimas.  

Suprantama, pasitaiko ir išimčių. Pavyzdžiui, 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių metu Sporto arbitražo teismas (CAS) buvo pirminė institucija, į kurią buvo kreipiamasi dėl antidopingo taisyklių pažeidimo. Deja, negaliu pateikti pavyzdžio, kad anuliuotas rezultatas būtų grąžintas.

-2016-ieji prasidėjo dopingo skandalais, kurių kaltininkas dažniausiai būdavo meldonis  (jo firminis pavadinimas „Mildronatas“). Šios medžiagos buvo aptikta daugiau nei šimto sportininkų mėginiuose. Bet vėliau šis sąrašas ėmė trumpėti, o Rio de Žaneiro žaidynėse vis dėlto startavo ir dėl to paties meldonio linksniuota plaukikė Julija Jefimova.

-Taip, iš pradžių buvo nustatyta daug sportininkų, kurių organizme aptikta šios medžiagos, tačiau vėliau sąrašas trumpėjo. Visa tai nutiko dėl to, kad buvo atlikti papildomi tyrimai, po kurių 2016-ieji buvo tarsi pereinamasis laikotarpis, kai tam tikras meldonio kiekis organizme buvo toleruojamas.

Nė viena organizacija nėra nusiteikusi vien tik bausti atletus. Visi yra už švarų sportą ir už tai, kad kaip įmanoma labiau galėtų pagelbėti sportininkams. Taip nutiko su meldoniu: nustačius, kad net ir nustojus jį vartoti iki 2016 m. sausio 1 d. organizme jis lieka ilgiau, nei iš pradžių manyta, buvo nuspręsta neskubėti bausti sportininkų, o nustatyti leidžiamą koncentraciją organizme ir taip išvengti masinio sportininkų diskvalifikavimo.

-Iš kanojininko Jevgenijaus Šuklino medalis buvo atimtas po septynerių metų. Kuo daugiau metų praeina, tuo sportininkui sudėtingiau pateikti įvairius paaiškinimus. Ar šiuo atveju J. Šuklino paaiškinimų jau niekas neklausė ir nelaukė?

-Bet nepamirškime, kad Austra Skujytė po labai panašaus laiko atgavo Londono žaidynių medalį. Mindaugui Mizgaičiui sidabras vietoje bronzos buvo įteiktas po dar ilgesnio laikotarpio.

Net ir prabėgus daug metų po paskutinio starto ar pergalės ir nustačius teigiamą dopingo testą, tiek tarptautinės federacijos, tiek Tarptautinis olimpinis komitetas, tiek Pasaulinė antidopingo agentūra laukia ir tikisi sportininkų paaiškinimų, kaip draudžiama medžiaga pateko į jo organizmą.

-Kiek laiko sportininkas negali jaustis visiškai ramus dėl savo laimėjimo?

-Po visų didžiųjų varžybų, tokių kaip olimpinės žaidynės, pasaulio, žemynų čempionatai, testai yra saugomi dešimt metų. Kai atrandama nauja metodika ar patobulinama turima, saugomi mėginiai yra pertikrinami. Kaip jie būna pertestuojami – sprendžia tų mėginių „savininkai“.

-Kiek kainuoja ištirti vieną mėginį?

-Kaina priklauso nuo laboratorijos. Vienose šiek tiek pigiau, kitose brangiau. Labai abstrakčiai tariant, vieno mėginio ištyrimo kaina svyruoja nuo 500 iki 1000 eurų.

-Kodėl buvo pakeista tvarka ir dabar sportininko B mėginys tiriamas toje pačioje laboratorijoje kaip ir A mėginys? Ar norės laboratorija pripažinti, kad netiksliai ištyrė A mėginį, nes tirdama antrą kartą nerado to, ką aptiko analizuodama pirmąjį?

-Sprendimas B mėginį tirti toje pačioje laboratorijoje turi savų privalumų. Pirmiausia toje pačioje vietoje B mėginio ištyrimas greitesnis ir efektyvesnis. Antra, pašalinama rizika, susijusi su paties mėginio transportavimu (kaip antai pametė, sugadino ir pan.). Trečia, naudojant tą pačią įrangą galima geriau palyginti rezultatus ir tai užtikrina geresnį rezultatų atkuriamumą.

Suprantu, kad sportininkams kyla abejonių ir baimių, esą laboratorijos norės nuslėpti savo numanomas klaidas, tačiau tam yra įvesti saugikliai: kitas personalas, paties sportininko ar jo atstovo dalyvavimas.

Kita vertus, toks apribojimas abu mėginius analizuoti toje pačioje laboratorijoje yra tam, kad nevyktų mažiau patyrusių laboratorijų paieškos, kurios paneigtų A mėginio rezultatą.

-Pakalbėkime apie terminus. Pavyzdžiui, sunkiaatletis Aurimas Didžbalis B mėginio tyrimo rezultato laukė apie metus. Ar ne per ilgai užtrunka procedūros?

-Kadangi jo bylą vedė Tarptautinė sunkiosios atletikos federacija, visų niuansų nežinau. Tik kyla klausimas, ar jis laukė B mėginio tyrimo atsakymo, ar buvo nagrinėjama visa jo byla. Manyčiau, B mėginys buvo ištirtas gerokai anksčiau, tik buvo laukiama, kol sportininkas pateiks atsakymus, buvo skirta daugiau laiko papildomiems duomenims surinkti – kiek žinau, mūsų sunkiaatletis analizavo maisto papildus. Tokiais atvejais galima prašyti terminą prailginti. Viskam reikia laiko, dėl to procedūros užsitęsia.

-Šią vasarą dirbote Minske vykusiose Europos žaidynėse. Ką naujo sužinojote, pamatėte?

-Pamatėme, kad nors procedūros išlieka tos pačios, yra sugriežtėjusi kontrolė. Minske buvo ne vienas nepriklausomas stebėtojas ir iš Pasaulinės antidopingo agentūros, ir iš naujai įkurtos Tarptautinės testavimo agentūros. Jie žiūrėjo tiek organizatorių, tiek pareigūnų darbus, vertino.

Šalia įprasto darbo vyko švietimo seminarų. Buvo sportininkams skirtų seminarų, kuriuose jie galėjo plačiau susipažinti su antidopingo agentūrų veikla, užduoti klausimų ir išsiaiškinti rūpimus dalykus.

Pabendravome su nemažai žmonių iš skirtingų valstybių, sukaupusių įvairios patirties – ir darbo antidopingo agentūrose, ir tarptautinėse federacijose. Pasidalijome žiniomis, tarėmės, kaip būtų galima efektyviau atlikti mūsų darbą. O pagrindinis akcentas buvo toks, kad sportininkus reikia šviesti, mokyti, padėti, o ne bausti.

-Jeigu kalbėtume apie aukščiausią sportininkų grandį, ar tikrai ją stipriai reikia šviesti? Ar dar būna tokių, kurie iš naivumo, nežinojimo ko nors draudžiamo prisivartoja?

-Tai priklauso nuo paties žmogaus ir jo būdo. Sportininkai yra atsakingi, jie domisi, stebi, bet kartais per nežinojimą prisidaro bėdų. Vis dėlto kalbėti apie naivumą, kad jie kažko nežino ar nežinojo, nelabai galime. Dauguma žino, ką daro, jeigu daro ką nors neteisėto.

-Ar yra Lietuvoje sporto šakų, sporto mokyklų atstovų, su kuriais dopingo kontrolieriams kiltų daugiau problemų?

-Yra vadinamosios rizikingos sporto šakos, kurioms visame pasaulyje skiriama daugiau dėmesio, mes į jas irgi daugiau dėmesio kreipiame. Bet išskirti, kad štai Lietuvoje kažkur konkrečiai yra daugiau bėdų, negalėtume. Šiuo metu prasčiausia padėtis su sunkiaatlečiais, bet čia kalbame ne apie pačius sportininkus, o apie teigiamus testus, užfiksuotus šios sporto šakos atstovams.

Į rizikingų sporto šakų grupę dar įeina dviračių sportas, lengvoji atletika (čia irgi turėjome kelis dopingo atvejus), slidinėjimas, biatlonas. Tai tos sporto šakos, kurių atstovams reikia daugiau ištvermės.

-Kaip dažnai lietuviai tikrinami – ar yra kažkoks planas, kiek kartų per metus tam tikrą sportininką reikia patikrinti?

-Tai konfidenciali informacija, kurios pateikti negaliu. Galiu tik tiek pasakyti, kad mūsų sportininkai tikrai dažnai tikrinami. Vieni kitus gerai pažįstame, kai susitinkame varžybose, –sveikinamės.

-Kaip atrodo patalpos, kuriose saugomi sportininkų mėginiai?

-Tai yra didžiulės specialios patalpos ir dideli šaldytuvai, į kuriuos gali tilpti labai daug mėginių. Suprantama, patekti į šias patalpas gali tik leidimus turintys asmenys.

-Ar yra šalių, kurias WADA stebėtų lyg pro didinamąjį stiklą?

-Visų pirma tarp tokių valstybių išlieka Rusija. O daugiau šalių nežinoma. Apie jas nekalbama ir dėl to, kad arba nėra pagrindo kalbėti, stebėti, arba nėra faktų, o kol jų nėra – informacija konfidenciali.

-Vienas garsus sporto medikas yra pasakęs, kad dopingas – tai lenktynės su laiku ir pinigais. Tie, kurie kuria dopingą ir jį slepia, žengia pirmieji, o tie, kurie ieško, – atsilieka ir eina antrieji. Koks dabartinis kuriančiųjų ir ieškančiųjų santykis?

-Taip ir yra: tai katės ir pelės žaidimas. Vieni kuria medžiagas, kiti kuria metodus, kaip tas medžiagas atrasti. Taip ir vyksta kova tarp gėrio ir blogio.

-Esate ortopedė traumatologė, taip pat dar dirbate ligoninėje. Kaip įsitraukėte į antidopingo veiklą?

-Gal prieš dešimt metų viskas prasidėjo nuo savanoriavimo. Per visas didžiąsias varžybas sportininkus į dopingo procedūras lydi savanoriai. Aš nuo to ir pradėjau – kaip savanorė lydėjau sportininkus į dopingo kontrolę. Pradėjau nuo mažiausio laiptelio ir po truputį ėjau tolyn.

Mano pirmosios varžybos, kuriose savanoriavau, buvo 2009-aisiais vykęs Europos jaunimo iki 23 metų lengvosios atletikos čempionatas. Kadangi tai buvo pirmosios varžybos ir pirma pažintis su antidopingo veikla, viskas buvo labai nauja, neįprasta.

-Ar Lietuvos antidopingo agentūra, palyginti su kitų šalių šiomis institucijomis, turi specifinių ypatumų?

-Visur dirbama vienodai. Kiek teko bendrauti su kolegomis, pavyzdžiui, Japonijos, JAV antidopingo agentūros atstovais, darbas organizuojamas panašiai.

-Ar yra tokių šalių, kurios būtų vertinamos kaip grynuolės, nes jų sportininkų dopingo mėginiai ypač retai būna teigiami? Ar apskritai yra tokie vertinimai?

-Tokių vertinimų nėra. Kiekvienos šalies nacionalinė antidopingo agentūra ir tarptautinės sporto šakų federacijos pateikia ataskaitas apie teigiamus dopingo atvejus ir ruošiama ataskaita, bet ataskaitos tikslas nėra sudaryti labiausiai arba mažiausiai prasižengusių valstybių sąrašus.

Kita vertus, ne viskas taip paprastai apskaičiuojama. Čia reikia atsižvelgti ir į šalies populiaciją. Vienas Lietuvoje ir vienas Japonijoje prasižengęs sportininkas – tai visiškai skirtingos proporcijos.

-Kas jus privertė pasilikti antidopingo srityje ir kas čia laiko?

-Tai įdomi, kintanti veikla. Nuolat atsiranda daug naujovių, keičiasi prioritetai, pavyzdžiui, anksčiau būdavo prioritetas bausti, dabar – šviesti, aiškinti. Nėra tikslas būti blogiečiu. Tai nėra raganų medžioklė – suraskime kuo daugiau teigiamų testų ir parodykime, kaip gerai dirbame.

Patinka dinamika, stebėti, kaip sportininkai keičiasi, tampa sąmoningesni, aktyvesni, labiau domisi dopingo reikalais, jiems kyla daugiau klausimų. Tuo galima džiaugtis.   

Visą laiką malonu matyti kylančią Lietuvos vėliavą ir žinoti, kad padarei viską, jog tas sportininkas pergalę pasiektų švariu būdu. Ir kad bet koks jo konkurentas, kuris norėjo sukčiauti, yra nubaustas. Tiek tu pats, tiek kolegos visame pasaulyje įdėjo visas pastangas, kad laimėtų švarus sportininkas.