Žolės riedulys ir Donata Grigienė – nedalomas vienetas, apie kurį šeimoje gimsta pokštai

Nuotraukos autorius: K. Štreimikis

Neseniai 10 metų santuokoje atšventę ilgametė Lietuvos žolės riedulio nacionalinės rinktinės žaidėja, Lietuvos ir Europos čempionatų prizininkė, Šiaulių „Ginkstrekė“ komandos žaidėja, berniukų žolės riedulio trenerė Donata Grigienė ir jos sutuoktinis regbininkas Mindaugas Grigas sako, kad jų santuokos pamatai stovi ant savitarpio supratimo ir besąlygiško palaikymo. Namuose dūmų per santuokinį gyvenimą dėl karjeros ir šeimos derinimo nebūta, nepaisant to, kad kartais tai padaryti dėl Donatos gilaus pasinėrimo į šį sportą ir nėra lengva. Šeimoje apsieinama pokštais apie žolės riedulio vietą Donatos gyvenime.

„He For She“ – visą pasaulį apskriejusi Jungtinių Tautų iniciatyva, kviečianti vyrus solidarizuotis ir kartu su moterimis aktyviai siekti lyčių lygybės, keisti stereotipus, būti vieninga ir matoma pokyčių jėga. Lietuvoje šią kampaniją inicijavo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), į projektą pažvelgęs per sporto prizmę.

„He For She Lietuva“ istorijos pasakoja apie sporto srityje dirbančias moteris ir jas palaikančius vyrus, apie problemas ir iššūkius, su kuriais susiduria, bei ieško būdų, kaip pasitelkiant mūsų šalies aktualijas ir sportininkų istorijas garsiai apie tai kalbėti.

Donatos ir Mindaugo istorija – ketvirtasis antrojo „He For She Lietuva“ sezono pasakojimas.

Klausia, kur treneris vyras

Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį Donata buvo pirmoji, stojusi treniruoti berniukus-žolės riedulininkus. Kolegos vyrai tuomet netruko pastebėti, kad štai ji karjeros puslapį verčia tarp vyrų ir esą galiausiai ateis momentas, kai šie suaugs, o dirbti moteriai su jais bus sudėtinga. Pačiai trenerei anaiptol taip neatrodė – ne lytis jai lemiamoji dalis treniruojant žolės riedulininkus.

„Dabar pirmieji berniukai yra 22-24 metų, tai jau drąsiai galima sakyt, kad, jei esi geras specialistas, geras žmogus ir turi tą asmeninį santykį su žaidėju, nesvarbu, ar tu vyras, ar moteris, jis į tave žiūri kaip į gerą specialistą. Tie stereotipai, kad vyrams negali vadovauti moteris yra tikrai dažni, bet dabar jau tendencijos tokios, kad vyrai žaidžia futbolą, o teisėjauja, tarkime, moteris. Vis daugiau kalbama apie lygias teises. Vadovauti berniukų komandai moteris gali lygiai taip pat sėkmingai ar net sėkmingiau nei vyrai – tą rodo rezultatai“, – įsitikinusi ji.

Su atitinkamu požiūriu į save, kaip į moterį trenerę, jai teko susidurti ir užsienyje. Tuomet, treniruodama vaikinų iki 18 metų rinktinę, ji su komanda išvyko į vieną pirmųjų Europos čempionatų Baltarusijoje.

„Rytų šalys apskritai žiūri, kad su vyrais dirba vyrai, o moterys turi savo vietą. Aš ateinu, sveikinuosi su teisėjais, oficialiais asmenimis, bulgarai daro treniruotę, o manęs klausia, kur mūsų treneris, sakau, kad tai – aš. Tuomet klausia, o kur pagrindinis? Aš vėl pakartoju, kad aš. Čia kaip filme Šūriko nuotykiai: aš už jį, visur aš. Jie tada klausia, ar pas mus vyrų nebėra. Aš sakau, jei mane atsiuntė, tai aš geriau vadovauju. Jau tada jų požiūris buvo toks, kad Lietuva atvažiavo su jauna moterimi trenere“, – atsiminimais dalijasi Donata.

Šįmet vėl ji vyko į čempionatą Portugalijoje, kur buvo paklausta, gal ji gydytoja. Pasakiusi, kad yra trenerė, sulaukė nuostabos, kaip gi ji treniruoja vyrukų komandą.

„Tas stereotipas pasaulyje yra išlikęs. Pirmiausia klausimas būna ar pas mus nėra vyrų trenerių, aš paaiškinu, kad yra puikių vyrų kolegų, kurie prieš tai vadovavo nacionalinėms komandoms, o šiai dienai – klubams, bet nacionalinei rinktinei šiuo metu vadovauju aš su savo kolega“, – dėsto ji. Moteriai keisti tokie klausimai, nes pati ji net jaučiasi pranašesnė už kai kuriuos vyrus trenerius – Lietuvoje labai mažai tokių, kurie ragavę žolės riedulio sporto patys pabūdami kaip žaidėjai, o ji pati vis dar žaidžia, tad ir treniruodama gali įvairiapusiškiau perteikti ir savo praktines žinias.

Pažintis manieže

Prieš dešimt metų ji ne tik ėmė treniruoti berniukus, bet ir sutiko savo gyvenimo meilę, dabartinį sutuoktinį, dukrų tėtį regbininką Mindaugą Grigą.

„Mūsų pažintis įvyko Šiaulių lengvosios atletikos sporto manieže. Man tai buvo pirmoji treniruotė, vyrui – paskutinė fizinio rengimo treniruotė ir mus ruošė tas pats treneris. Jų ir mūsų komandos atlikinėjo apšilimo pratimus, žvilgsniai susitiko ir tiek. Grįžusi namo įsijungiu feisbuką ir ten gaunu žinutę: „Labas, ar negalėjau tavęs matyti manieže šį vakarą?“ Susirašinėjom, o paskui susitikom kavos“, – pasakoja Donata.

Mindaugas pamena, kaip su komandos draugu bėgo apšilimo ratus, pradėjo šnekėti apie merginas, kurios lakstė: „Sako, žiūrėk čia dar tokia trenerė, pasižiūrėjau – tokia jauna man pasirodė… Tą vakarą taip pasižiūrėjau, kad feisbuke radau pagal vardą, pavardę ir parašiau. Taip ir susipažinom“.

Pirmas pasimatymas įvyko balandžio 1 d., o lygiai po metų jie ant rankų sūpavo pirmąją dukrą. Pasak moters, viskas rutuliojosi labai greitai, tačiau, kai surandi savo žmogų, labai ilgai laukti ir nereikia. Tą patvirtina laimingas santuokinis gyvenimas ir dvi nuostabios dukros.

Vienija „sportininko batai“ ir savitarpio supratimas

Per dešimtmetį nebūta namuose ir didelių dūmų, priešingai – susitikę du labai panašūs pomėgiais, aistra sportui žmonės laiko tvirtus šeimos pamatus.

„Kai esi tiek giliai įaugęs į sportininko batus, tau įdomu ne tik tavo sporto šaka, bet ir tai, ką daro tavo žmogus. Mes panašūs kaip asmenybės. Svarbus ir besąlygiškas vienas kito palaikymas, nes jei to nebūtų, derinti šeimą ir karjerą būtų gal sudėtinga ar net neįmanoma. Žmogus turi suprasti kuo tu gyveni“, – įsitikinusi Donata.

Mindaugas iškart suprato, kad neįmanoma nė kalbėti apie Donatą, atskiriant ją nuo žolės riedulio – ji tiesiog suaugus su šiuo sportu, juo gyvena. Pirmą auką, kai nugalėjo jo didenybė žolės riedulys,  Mindaugui teko padaryti ties vestuvių data.

„Vyras buvo numatęs vasarą vestuvių datą, bet ją teko koreaguoti dėl man artėjusio žolės riedulio čempionato. Vestuvės gali palaukt, o čempionato nenukelsi, tai po to atsirado posakis, kad iš pradžių riedulys, o po to visi kiti planai. Kas mūsų net draugam keista, nes kai kam vestuvės yra svarbiausias gyvenimo įvykis. Mes nukėlėm datą“, – pasakoja moteris.

Šeimoje išties prikurta ir šmaikščių skanduočių apie Donatos sportą ir apskritai dažnai pajuokaujama apie tai, kad prieš žolės riedulį visa kita krenta nelygioje kovoje. Ir nors Mindaugas tvirtina, kad jam dėl to aukotis netenka, Donata vis dėlto mano, kad nepaisant nuolatinio vyro palaikymo, ji suvokia, kad dėl tokio jos gyvenimo būdo, jam ne visuomet yra smagu:

„Natūralu, kad tai juoko forma man žolės riedulys pirmoje vietoje, iš tiesų šeima yra pirmoj, bet kas mane pažįsta, žino, kad ši sporto šaka, kurią sportuoju 19 metų, treneriauju dešimt, labai giliai įaugus į kraują. Nėra taip, kad vyras visada sako: „Valio, ir vėl vienas, kaip smagu“. Ar palaikai ir ar tau smagu, yra skirtingi dalykai, tikiu, kad ne visada lengva, kai manęs nėra. Žinoma, pasirinkdama dirbti su nacionaline rinktine, aš visą laiką tariuosi, suvokimas bendras – savaitgaliais manęs nebus, čempionatai vasarą. Mano vyrui dar sudėtingiau, nes aš pati dar žaidžiu, tai man vietoj vieno – du čempionatai. Dėl to jis taip ir juokauja, kad riedulys pirmoj vietoj“.

Pasak moters, suprantama, kad gyventi su žmogum kuris yra tam tikros sporto šakos fanatas yra itin sudėtinga ir sako, kad po pralaimėtų rungtynių sutuoktinis itin jaučia jos nuotaikas. Donata juokiasi, kad jei savaitgalį varžybos baigėsi ne jos komandos naudai, vyras juokaudamas priešininkams padėkoja už sugadintą savaitgalį visai šeimai, nes žino, kokia trenerė grįš namo.

Padeda ir mama

Žinoma, auginant devynerių ir ketverių dukras, derinti darbines veiklas ir šeimos gyvenimą kartais tikras iššūkis. Vyras Mindaugas palaiko, vyksta stebėti ir varžybų arba lieka namuose su dukromis. Vis dėlto dažnai sutuoktinių grafikai kertasi.

„Treniruotės, varžybos ir man, ir jam savaitgaliais. Važiuoju su vyrų komanda į varžybas, o kai vyras negali būti namuose tuo metu, kviečiamės į pagalbą mamą. Suderint sunku. Didžiausias iššūkis, ko gero, ir yra tai, kad dirbant trenere treniruotės vyksta vakarais, vaikai jau po mokyklos ir po darželio, o tu turi rast, kur jas palikt. Savaitgaliai irgi užimti. Dabar dirbu su trim komandom, tai jei ne vienai, tai kitai yra varžybos. Krūvis ddžiulis, kadangi esu rinktinės trenerė, vasarą čempionatai ir pasiruošimas, atostogų neturiu“, – atvirauja ji.

Bet šeima su tuo susigyvenusi. Donata sako, kad ji visiškai saugiai namuose gali grįžusi pasakyti, kad nebus nė vieną savaitgalį namuose birželį, kad nebus ir liepą, o liepos 31 dieną išskrenda ir grįš rugpjūčio 21-ąją ir tada 23-iąją su treniruojamais vaikais išvyks į stovyklą ir grįš 30 dieną. Vyro besąlygiškas supratimas leidžia jai sėkmingai siekti karjeros ir įgyvendinti tikslus. Mindaugo teigimu, toks gyvenimo ritmas nusistovėjo greitai ir jis visai dėl jo nesuka galvos. Be to, jis pats nedirba kasdien – išeina tik kas ketvirtą nepilną parą, savaitgaliais paties dažnai laukia varžybos, tad daugiau pabendrauja paprastą dieną, kai kiti tuo metu būna darbuose.

Iššūkis gaminti

Vienintelis iššūkis Mindaugui, kai Donatos ilgą laiką nebūna namuose, yra maisto gaminimas. „Juokaujam, kad jam iššūkis, ką valgyt, kai manęs mėnėsį nėra. Tai, ką jis pagamina, iš principo labai neskanu. Pagamino kartą ir nevalgė, nes buvo labai neskanu“, – juokiasi Donata. Bet ir to vyras nesureikšmina.

„Sumuštinį moku pasidaryt, paprašau draugo – jis turi valgyklą, atveža pavalgyt. Būna Donata kažką palikus, kartais Donatos mama. Sprendžiama, nematau didelės čia problemos – gali nuvažiuot į miestą pavalgyt. Gaminimo klausimu aš griežtai ne. Man pačiam neskanu, kai pats pasigaminu. Vieną kartą pabandžiau makaronus pašildyt, Donata pati sakė, kad nebešildyčiau“, – nusikvatoja Mindaugas.

 

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS