Verslininkas, buvęs šalies rinktinės žaidėjas Andrius Jankūnas puikiai prisimena tą momentą, kai 2016 m. gruodžio 20 d. buvo išrinktas Lietuvos vandensvydžio sporto federacijos prezidentu. Tada jis sakė: „Vienas, be vandensvydžio visuomenės palaikymo, be abejo, nebūčiau sutikęs vadovauti federacijai. Buvo nelengva dėlioti visus sumanymus. Buvo daug nusiskundimų, kad kažko negauname, neturime sporto bazių. Tačiau prisiminęs savo aktyvaus sportavimo laikotarpį, 1990–1995 metus, nemanau, kad tada bazės buvo geresnės. Treniravo tie patys žmonės, tik jie buvo jaunesni ir turėjo daugiau ryžto bei energijos. Viską reikia pradėti nuo savęs ir visos vandensvydžio bendruomenės.“

39-erių A. Jankūnas – bene vienintelis šalies sporto federacijos prezidentas, kuris aktyviai sportuoja ir šiandien, per Lietuvos čempionatus pelno medalių. Kaune gimęs ir augęs vandensvydžio pratybas jis pradėjo lankyti pirmoje klasėje pas trenerį Artūrą Šimanską.

Talentingas žaidėjas atstovavo miesto ir Lietuvos rinktinėms, kelerius metus rungtyniavo vienoje Anglijos komandų, o vėliau prisijungė prie elektrėniškių, kuriems dabar ir atstovauja.

– Kitąmet Lietuvos vandensvydžiui – 90 metų. Nueitas prasmingas ir turiningas kelias. Ką apie jį galite pasakyti? – pasiteiravome A. Jankūno.

– Lietuvoje pirmieji vandensvydį pradėjo žaisti Klaipėdos „Poseidono“ klubo sportininkai. Pirmosios oficialios varžybos 1931 m. rugpjūčio 9 d. įvyko Klaipėdoje, kai „Poseidonas“ priėmė dvi Mažosios Lietuvos komandas: Tilžės „SK 1910“ ir Įsruties „SVO“. Klaipėdiečiai abu varžovus nugalėjo atitinkamai 3:2 ir 4:1.

1938-aisiais vandensvydis buvo įtrauktas į Lietuvos tautinės olimpiados programą. Dalyvavo šešios komandos, rungtyniauta liepos 22–24 d. Kaune. Nugalėjo Amerikos lietuviai, 4:2 įveikę Kauno šaulių jachtklubą. Jau 1940-aisiais Kaune buvo sužaisti pirmieji tarpvalstybiniai susitikimai. Tokia buvo Lietuvos vandensvydžio istorijos pradžia.

Nuo tada beveik kiekvienais metais buvo rengiami Lietuvos čempionatai bei tarptautiniai turnyrai. Lietuvos rinktinės pagal galimybes dalyvavo ne viename Europos čempionato atrankos turnyre, tarptautinėse varžybose.

Per visus tuos metus Lietuvos vandensvydžio bendruomenė išgyveno daug emocijų: išmokome ne tik laimėti ir pralaimėti, bet ir gerbti varžovą. Daug keliavo, susipažino su sporto entuziastais iš kitų šalių. Sportinis pyktis, pagarba ir patirtis buvo perduodami iš kartos į kartą – susiformavo gilias tradicijas turinti Lietuvos vandensvydžio bendruomenė, kuri turbūt labiausiai ir įprasmina nueitą 90 metų kelią.

– 1949–1952 m. pirmieji keturi Lietuvos čempionatai buvo surengti Zarasuose ežere, o pirmaisiais čempionais tapusioje Kauno „Žalgirio“ komandoje žaidė trys būsimos legendos: dailininkas, grafikas, 33 Lietuvos plaukimo rekordus gerinęs Lietuvos vandensvydžio rinktinės kapitonas Stasys Krasauskas bei ilgamečiai Lietuvos plaukimo federacijos generalinis sekretorius Vladas Kupstys ir žaidžiantis vandensvydžio treneris Kęstutis Šmitas. Ar nebuvo minčių vasarą vėl sugrįžti į ežerus, juose įsirengti atvirus paplūdimio baseinus ir rengti Lietuvos čempionatus?

– Mūsų sporto federacijai bendradarbiaujant su Zarasų sporto centru 2014-ųjų vasarą ten vėl sugrįžo vandensvydis. Dabar jau šešerius metus iš eilės Zarasaičio ežero atvirame paplūdimio baseine vyksta tarptautiniai vandensvydžio turnyrai rajono mero taurei laimėti. Juose dalyvauja svečiai iš Ukrainos, Moldovos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos ir Lietuvos.

Taip pat norime pasidžiaugti, kad šią vasarą Kauno savivaldybė po rekonstrukcijos buriavimo ir irklavimo bazėje „Bangpūtys“ įrengė atvirą baseiną, tinkantį ne tik vandensvydžio treniruotėms, bet ir varžyboms rengti. Jame jau dabar treniruojasi Kauno plaukimo mokyklos auklėtiniai, neretai juos aplanko ir Elektrėnų sportininkai.

Lietuvoje dėl trumpo šiltojo sezono vanduo telkiniuose įšilti spėja vos keliems mėnesiams, tačiau šią gražią tradiciją planuojame tęsti.

– Jus žinome kaip pajėgų vandensvydininką, Lietuvos čempioną ir prizininką. Kamuolio iš rankų nepaleidžiate ir dabar. Kai 2016 m. tapote federacijos prezidentu, išryškėjo ir jūsų puikūs sporto organizatoriaus gebėjimai. Kas buvo sunkiausia perėmus federacijos vairą?

– Pirmiausia padėkojau visiems, kurie manimi tikėjo ir padėjo eiti šias pareigas. Išlipęs iš vandens jaučiau patirties stoką, nebuvau tikras, ar sugebėsiu išlaikyti federacijos vairą savo rankose.

Pirmaisiais metais sunkiausia buvo visus vandensvydį propaguojančius miestus ir jų atstovus suvienyti, siekti ne individualių, bet bendrų rezultatų. Manau, kad tai bent jau iš dalies pavyko pasiekti. Išsprendus „politinius“ klausimus federacijos viduje, prasidėjo realūs darbai, tada jau sunku nebuvo, tiesiog reikėjo dirbti.

– Visą laiką svajojote suburti pajėgią Lietuvos vandensvydžio vyrų rinktinę, kuri būtų kartu ir treniruotųsi. Savo tikslą pasiekėte 2018-aisiais: rinktinė buvo suburta ir federacija ją patikėjo treniruoti vienam geriausių visų laikų Lietuvos vandensvydžio žaidėjų Anatolijui Asajavičiui. Kokie uždaviniai keliami komandai?

– Lietuvos vandensvydžio rinktinė gyvavo jau anksčiau, tik buvo suburtas klubas jos pagrindu. Lietuvoje vandensvydis nėra populiari sporto šaka, jis žaidžiamas Vilniuje, Kaune, Alytuje, Elektrėnuose, o šiemet po ilgos pertraukos atnaujinome veiklą Klaipėdoje.

Turime vienuolika trenerių, Lietuvos suaugusiųjų čempionate dalyvauja šešios komandos. Panašiai tiek komandų yra ir jaunesnėse amžiaus grupėse. Vyksta ir moterų vandensvydžio varžybos, esame subūrę šalies rinktinę (apie tai rašyta „Olimpinėje panoramoje“ 2020 m. Nr. 2).

Mano įsitikinimu, masiškumo stoka nėra didžiausia bėda – mums labiausiai trūko didelio meistriškumo komandos. Bent jau vienos, į kurią norėtų pakliūti perspektyviausi jaunuoliai iš visos Lietuvos. Reikėjo, kad jaunimas žinotų, jog profesionaliai galima sportuoti ne tik būnant mokyklinio amžiaus, bet ir studijuojant ar baigus studijas.

2018-aisiais Elektrėnuose įkūrėme vandensvydžio klubą „Žaibas“, kurio treneriai – A. Asajavičius ir Rimvydas Šimanskas. Iš pradžių komandos pagrindą sudarė Vilniaus vandensvydininkai (treneriai Nerijus Papaurėlis ir Tadeušas Pašukas). Tačiau dabar jau galime pasidžiaugti, kad sėkmingai prisideda Kauno, Alytaus ir Elektrėnų jaunimas.

Klube treniruojasi pajėgiausi šalies sportininkai, todėl natūralu, jog dauguma jų ir atstovauja Lietuvos nacionalinei vyrų rinktinei. Didelių tikslų jaunai komandai nekėlėme. Nežinojome, ar vyrai atlaikys krūvį, ar turėsime baseiną reikiamu laiku, reikėjo rasti rėmėjų.

Buvo daugiau klausimų negu atsakymų. Komandos direktoriumi tapus Lietuvos vandensvydžio sporto federacijos viceprezidentui Justui Liubertui, įgavome dar didesnį pagreitį. 2019 m. klubas Karpatų lygoje užėmė trečią vietą, laimėjo Europos tautų klubų (EU Nations) ir „Movember Cup“ turnyrus. Jau galime pasidžiaugti, kad turime pusiau profesionalią Lietuvos vyrų vandensvydžio komandą, nors kol kas ji svarių pasiekimų dar neiškovojo.

Andrius Jankūnas su vaikais (M. Marcinkevičiūtės nuotr.)

– Lietuvos vandensvydžio vyrų rinktinė pradėjo dalyvauti Europos čempionato atrankos turnyruose ir siekia išsikovoti teisę patekti į pagrindinį finalą. Kaip manote, kada gali ateiti šis istorinis momentas?

– Greitai nebus, bet viliuosi, kad tai įvyks per artimiausius 15 metų.

– Vandensvydis – patraukli sporto šaka, tačiau reikalauja nemenkų piniginių išteklių, nes brangūs baseinai. Kaip pavyksta spręsti šį klausimą?

– Problema – ne vien baseinų nuomos kaina, bet pačių baseinų trūkumas, infrastruktūros stoka. Miestų savivaldybės, sporto skyriai, mokyklos padeda kiek gali.

– Ar Sporto rėmimo fondas pateisina jūsų lūkesčius ir aktualiems projektams įgyvendinti skiria lėšų? Ar tenka sukti galvą, kaip išgyventi?

– Sporto rėmimo fondas nėra ir negali būti pagrindinis federacijos pajamų šaltinis. Buvome parengę keletą projektų, kuriems įgyvendinti gavome finansavimą. Sporto rėmimo fondo veikla esame patenkinti.

– Teko girdėti, kad nemažai lėšų vandensvydžiui skiriate iš asmeninės kišenės. Kaip į tai reaguoja šeima?

– Didelių lėšų tikrai neskiriu, o kiek leidžia galimybės – padedu. Vandensvydis yra ne tik mano, bet ir mano šeimos gyvenimo dalis, todėl bėdų dėl to nekyla.

– Kaip minėjote, vandensvydžio geografija pamažu plečiasi. Po ilgos pertraukos ši sporto šaka atgaivinta Klaipėdoje, veikia grupės, yra trenerio etatas. Gal jūsų akiratyje yra daugiau miestų ar rajonų?

– Padedant Klaipėdoje gyvenusiam buvusiam vandensvydininkui ir treneriui Erikui Skyriui įkūrėme klubą „Baltija“. Pratybas lanko daugiau kaip 40 vaikų, kuriuos treniruoja ilgametis rinktinės žaidėjas Romas Vasiljevas. Jam talkina buvęs plaukikas Zigmundas Doviakovskis.

Klaipėda turi, ko gero, geriausią plaukimo baseiną Lietuvoje, sąlygos sportuoti puikios. Mums geranoriškai padeda ir Klaipėdos baseino sporto vadovas Vaclovas Gedvilas. Visi tikimės, kad po kelerių metų uostamiestyje jau bus suburta vandensvydžio komanda.

Dėl ribotų galimybių ir nemažo krūvio į naujus miestus ar rajonus bent jau kol kas nesidairome.

– Ko per ketverius metus nepavyko įgyvendinti ir dėl to labiausiai graužiatės?

– Konkrečiai įvardyti negalėčiau. Labai norėjau daugiau pabendrauti su treneriais, teisėjais. Pabūti kiekviename mieste, kur tik kultivuojamas vandensvydis, labiau įsigilinti į problemas, padėti. Tačiau turiu žmoną, du vaikus ir darbą, todėl tiesiog viskam neužteko laiko.

– Sėkmingas jūsų darbas leidžia tikėtis, o ir visa vandensvydžio bendruomenė norėtų, kad toliau vadovautumėte šios sporto šakos federacijai. Ar ketinate kitąmet kandidatuoti rinkimuose ir tęsti savo veiklą?

– Ketinu likti vandensvydžio sporto federacijos veikloje. Galbūt ne vadovauti, o kažkaip kitaip prisidėti. Artimoje ateityje pasitarsiu su federacijos nariais, šeima, pagaliau pats su savimi.

– Ar realu tikėtis, kad Lietuvos vandensvydžio rinktinė kada nors pateks į olimpines žaidynes? Ko gero, tai būtų jūsų svajonių svajonė?

– Nėra nerealių svajonių.