Lietuvos dviračių treko rinktinės kineziterapeutas 29-erių kaunietis Tomas Linksmuolis jau priprato, kad vieni jį vadina vardu, o kiti – pavarde. „Šita pavardė turi savo istoriją, ji mane įpareigoja. Pavardę paveldėjau iš savo senelio, kuris yra pirmasis Linksmuolis Lietuvoje. Nuo kūdikystės jis augo vaikų namuose Kaune ir buvo labai linksmas vaikas, todėl jį ir praminė Linksmuoliu. Ši pavardė nėra iš piršto laužta. Iš pagarbos seneliui, kuris irgi yra Tomas Linksmuolis ir kuriam šiemet sukaks jau 90 metų, turiu stengtis būti linksmas, nors ne visada tai pavyksta“, – prisipažįsta Tomas.
Su Lietuvos dviračių treko meistrais T. Linksmuolis dirba ketvirtus metus ir džiaugiasi, kad yra laikomas jų šeimos nariu. Anksčiau porą metų jis globojo Lietuvos regbio rinktines ir užsiėmė individualia praktika. Kai 2015-aisiais atsidūrė Lietuvos olimpiniame sporto centre, sulaukė siūlymo padirbėti su Lietuvos dviračių treko rinktine.
„Nuvažiavau į Panevėžyje vykusią treniruočių stovyklą, susipažinau su trenerio Dmitrijaus Leopoldo vadovaujamais sprinteriais, su jais padirbėjau. Sutarėme, kad su rinktine vyksiu į Pasaulio taurės varžybas Naujojoje Zelandijoje. Tada dar trumpam buvau nuvykęs į treniruočių stovyklą su Andriumi Gudžiumi, o iš jos skubėjau į Naująją Zelandiją. Reikėjo apsispręsti, su kuo toliau dirbti. Susitariau su dviratininkais, su kuriais dabar visur važinėju“, – pasakoja Tomas.
Dabar jis nuo traumų saugo ne tik sprinterius, bet ir prie jų prisijungusią daugiakovininkę Oliviją Baleišytę. Dviratininkus Tomas globojo ir per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, kasmet vyksta į pasaulio ir Europos čempionatus, o dabar akiratyje – Tokijo olimpinės žaidynės.
Tomas gyvena Kaune, dviratininkai – Panevėžyje, bet jie namie mažai būna, dažniausiai dirba treniruočių stovyklose. Prieš svarbius startus Tomas visada atvažiuoja į jų stovyklas, dirba per pasaulio ir Europos čempionatus, Pasaulio taurės ir kitas varžybas. Tačiau šiemet sausį į šeštąjį Pasaulio taurės etapą Kanadoje jis negalėjo išvykti.
„Esu pirmas šeimoje, pasirinkęs medicinos sritį. Nežinau, iš kur tas noras atsirado, bet nuo vaikystės visą laiką svajojau būti mediku. Taip susiklostė, kad įstojau studijuoti kineziterapiją, o dabar net neįsivaizduoju kitos srities, kur galėčiau geriau save realizuoti. Kineziterapija – tai mano darbas ir hobis. Be to, šiuos du elementus man pavyko susieti su dar vienu pomėgiu – sportu, be kurio gyventi negaliu“, – džiaugiasi Tomas, kuris Lietuvos sporto universitete baigė bakalauro studijas, o Sveikatos mokslų universitete – magistro.
Jis devynerius metus lankė plaukimo treniruotes, tačiau didelio meistriškumo plaukiku netapo. Dabar lanko braziliško kovos meno džiudžitsu pratybas, puiki susisiekimo priemonė jam yra dviratis.
„Netgi treke važiavau“, – šypteli.
„Su didelio meistriškumo dviratininkais, olimpiečiais nesunku dirbti, jie patys savimi rūpinasi. Komandoje – gera disciplina, o ir pats sportas nėra gausus traumų. Didžiajame sporte įdomu dirbti todėl, kad mano pastangos turi įtakos rezultatams. Dirbdamas su dviratininkais pats įgyju nemažai praktikos. Komandoje pasitikime vienas kitu, sportininkai šimtu procentų įgyvendina mano teikiamas rekomendacijas, o Simona Krupeckaitė – ir šimtu dešimt procentų“, – džiaugiasi Tomas.
Jeigu sportininkas prie starto linijos nesijaučia gerai, kineziterapeutas pradeda galvoti, kaip jam padėti. Pagrindinis tikslas, kad dviratininkai negautų traumų arba ją patyrę kuo greičiau atsistotų ant kojų. Tomas didelį dėmesį skiria bendrajam fiziniam pasirengimui.
„Jeigu dviratininkas patiria traumą, yra įvairių priemonių, kurios padeda jam atsigauti: manualinė terapija, funkcinės neurologijos gydymas ir kt. Stengiuosi, kad po sunkių krūvių sportininkas kuo greičiau atsigautų, bet masažų neatlieku, nes šios srities nesu gerai įvaldęs“, – sako Tomas.
T. Linksmuolis Kaune viename iš sporto klubų „Fitnie Square by Galinta“ turi kineziterapijos konsultacijų kabinetą. Yra vedęs, sūnui Benui – metukai ir aštuoni mėnesiai, žmona dirba rinkodaros srityje.