Tikslas – rasti visiems tinkamą sprendimą

Nuotraukos autorius: NSA vadovas M.Špokas (Alfredo Pliadžio nuotr.)

Nacionalinės sporto agentūros (NSA) naujojo vadovo Mindaugo Špoko didžiausias noras – išgirsti visus ir su visais sutarti dėl esminių klausimų sprendimo būdų. Nors agentūrai keliami ambicingi tikslai, M.Špoko nuomone, svarbiausia yra kokybė, o ne kiekybė.

Ta kokybė, pasak 47 metų kauniečio M.Špoko, yra svarbiausių varžybų medaliai. „Olimpinių žaidynių, Europos ir pasaulio čempionatų apdovanojimai – ir pačios valstybės, kuri sportui numato nemenką finansavimą, didžiausias noras bei pagrindinis tikslas“, – įsitikinęs NSA vadovas.

Liepos mėnesį darbą pradėjusios NSA užduotis – įgyvendinti valstybės sporto politiką aukšto meistriškumo sporto ir fizinio aktyvumo srityse.

Dėl neaiškių priežasčių uždarius Kūno kultūros ir sporto departamentą bei pertvarkius iki tol sėkmingai veikusį Lietuvos olimpinį sporto centrą, atsivėrė daug spragų ugdant ir rengiant aukšto meistriškumo sportininkus varžyboms, kuriose jie garsina savo šalį.

Pernai vykusios Tokijo olimpinės žaidynės šias žaizdas akivaizdžiai atvėrė, nes dėl nesuprantamų pertvarkų sportas nusirito į bedugnę ir pirmą kartą atkurtos nepriklausomos Lietuvos istorijoje grėsė, kad iš vasaros žaidynių lietuviai grįš be medalių. Tik penkiakovininkės Lauros Asadauskaitės sidabras likus porai dienų iki žaidynių uždarymo pasirodymui Tokijuje neleido tapti tragedija.

Naujai įkurta NSA ne tik įgyvendins valstybės sporto politiką aukšto meistriškumo sporto ir fizinio aktyvumo srityse. Agentūroje bus sutelktos ir visos sporto finansavimo funkcijos, vienodą dėmesį skiriant olimpiniam ir paralimpiniam sportui, visuomenės fiziniam aktyvumui. Agentūra rūpinsis sportininkų teisėmis, sporto infrastruktūra, čia bus kuriamas kompetencijų centras, padėsiantis sporto šakų federacijoms ir organizacijoms diegti ir stiprinti gerojo valdymo principus.

„Iššūkių daug ir skirtingų, bet su visais tikimės susidoroti“, – tvirtina patyręs sporto vadybininkas M.Špokas.

– Rugpjūčio pradžioje buvote paskirtas NSA vadovu. Nuo ko pradėjote darbus? – „Olimpinė panorama“ paklausė M.Špoko.

– Nuo komandos būrimo. Buvo paskelbtas valstybės tarnybos konkursas į penkių vadovų pozicijas – aukšto meistriškumo sporto, fizinio aktyvumo, infrastruktūros, kompetencijų ir bendrųjų reikalų. Nuo šių žmonių priklausys tolesnis komandos būrimas. Iš patirties žinau, kad vienas, nors ir labai geras vadovas nieko nenuveiks. Svarbiausia – stipri komanda. Tikiuosi, kad tokią ir turėsime.

Ši agentūra nėra senas darinys, kurį reikia tik tobulinti. Ją reikia kurti nuo nulio. Norime savo žinias bei kompetencijas perduoti ir sporto šakų federacijoms.

– Ar nesibaiminate, kad NSA taps dar vienu biurokratiniu aparatu, kurio valdininkai liks kurti realioms sportininkų problemoms?

– Tai – irgi didelis iššūkis. Sunkiausi bus pirmieji dveji metai, visiems bandant susivokti, kas yra kas. Bet tikiuosi, kad pavyks pritraukti kompetentingų žmonių, gebančių sukurti modernią pasaulinio lygio instituciją.

Tam būtina dirbti ne tik su aukščiausio meistriškumo sportininkais, bet ir su jaunimu. Nes lyderiais tampa tie, kurie buvo tinkamai rengiami nuo vaikystės. Per 30 metų tai nebuvo išspręsta, bet dabar su Lietuvos savivaldybių sporto padalinių vadovų asociacijos prezidentu Gintaru Jasiūnu jau ieškome būdų, kaip pasiekti, kad sporto institucijos ir savivalda dirbtų petys petin.  

Sportas prasideda nuo savivaldybių, o talentingus sportininkus federacijos atranda savo varžybose. Tuo tarpu Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ar NSA premijas skiria patiems geriausiems.

Norime, kad tie sportininkai, kurie dar nepasiekė tokio lygio, kad gautų premijas, turėtų savivaldos ir federacijos pasitikėjimą bei paramą.

Sieksime išsiaiškinti ir tai, kokį mokslinį ir medicininį potencialą turime, nes pastaruoju metu daug sportininkų prieš ir per olimpines žaidynes kalbėjo, kad medicininis aptarnavimas labai prastas.

Bandysime pritraukti medikų ir mokslininkų, kad talentingiausi sportininkai galėtų su jais dirbti ir per stovyklas, o ne tik tada, kai ištinka bėda ir reikia gydytis traumas. Juolab kad yra toks dalykas kaip traumų prevencija, kur vis dar turime didelių spragų.

Anksčiau trūkdavo finansavimo. Dabar jo yra. Mūsų komanda turės pinigų, bet privalės išsigryninti resursus bei poreikius, nes man kartais kyla klausimas, ar tikrai didėjantis finansavimas racionaliai ateina iki sportininko. Tikslas, kad nebūtų biurokratų, o būtų pagalbininkai, kurie padėtų ateiti pinigams iki atleto, o ne tuos pinigus eikvoti. Juk sportininkui reikia pagalbos: metodinės ir kitokios – pirkti inventorių, turėti treniruočių sąlygas ar galėti vykti į varžybas.

Norime inventorizuoti ir pačią infrastruktūrą, nes kartais girdžiu, kad turime vieną prasčiausių, o kartais – vieną geriausių Europoje. Tačiau klausimas, kiek tos bazės prieinamos visuomenei ir aukšto meistriškumo sportininkams. Kitas klausimas – kokių konkrečiai bazių mums šiandien trūksta.

Žinome Vilniaus problemas, bet matome, kaip smarkiai į priekį žengė Kaunas. Yra regionų, kurie, vaizdžiai tariant, turi prabangią mašiną, bet nemoka jos vairuoti ir nežino, kokie degalai į ją pilami ir kokios padangos reikalingos.

Norėtųsi, kad būtų aiški valstybės strategija, kam ir kur statome, kad bazės nekonkuruotų vienos su kitomis. Tarkime, plaukimas. Kai kur bazių iš viso nėra, o kai kur jos susigrūdusios. Dabar net esamos bazės ne visur prieinamos: ant kai kurių modernių objektų vasarą kabo spynos, nes atostogos. Privatus verslas dirba, o valdiškas – ne.

Mūsų reikalas kalbėti su savivaldomis, nes tai – ir savivaldų požiūrio klausimas, kaip į sales įleisti klubus, paskatinti vaikus užsiimti fiziniu aktyvumu. Tada turėsime sveiką, mažiau kriminalizuotą visuomenę, galėsime sumažinti socialinę atskirtį, kad vaiko noras ir galimybės sportuoti priklausytų ne nuo tėvų piniginės storio. Juk tenisą ar kitą brangesnę sporto šaką gali rinktis ne kiekvienas. Išgirdus, kiek tai kainuoja, tėvams greitai praeina noras savo vaiką leisti į tokią sporto šaką.

– Agentūrai iškelti tikslai – labai ambicingi, tokių rezultatų dar nesame turėję. Kokie veiksniai, pasikeitus finansavimo sistemai, padės, o kurie trukdys juos įgyvendinti?

– Su tikslais nesiginčijame. Bet aš asmeniškai esu už kokybę. Man svarbiausi medaliai. Kad mes turėtume ne masiškumu, o meistriškumu stiprias rinktines.

Ministerijos planas – šimtas olimpiečių 2028 m. Los Andželo olimpinėse žaidynėse. Jei prie dabartinių potencialių olimpinės rinktinės kandidatų prisidėtų krepšinio komandos – vyrų ir moterų 5×5 bei vyrų ir moterų 3×3 – tai jau būtų 32 sportininkai. Ar galime pasiekti tuos skaičius? Galime. Bet ar ne medaliai mums yra svarbiau? Manau, kad medaliai. Ne vien tik dalyvavimas.

Tikslas 2024 m. Paryžiaus žaidynėse – bent keturi medaliai. Pagal šiandieninius rezultatus atrodo, kad tuos medalius iškovoti gali disko metikas Mykolas Alekna, plaukikai, 3×3 krepšininkai, baidarininkai, irkluotojai. Dar turime gilias šiuolaikinės penkiakovės tradicijas, gerai dirba imtynininkai. Be to, visada būna atradimų.

Manau, kad dabar turime apie 12, o gal net 20 sportininkų, kurie Paryžiuje galėtų pretenduoti į olimpinius medalius.

Kita vertus, NSA neišskiria olimpiečių ir paralimpiečių. Tad ir tarp paralimpiečių matau nemažai galinčiųjų laimėti paralimpinių žaidynių apdovanojimus: plaukikas Edgaras Matakas, dziudo imtynininkas Osvaldas Bareikis, golbolo rinktinė.

– Kaip manote, ar federacijų finansavimo aprašas yra tikslingas ir teisingas?

– Bandome palengvinti kriterijus, kuriais nustatomas aukštas meistriškumas, nes siekiame įsiklausyti, ką mums sako federacijos. Mano nuomone, neteisingus dalykus reikia keisti. Mes tam ir esame, kad tai, ką galima gerinti, ir būtų pagerinta siekiant geresnių rezultatų. Svarbu, kad mes visi būtume bendraminčiai, kad nereikėtų keisti įstatymo dėl ko nors vieno. Aš pasigedau lyderystės suvienyti visus ir turėti bendrą poziciją.

Valstybė nustatė kelis prioritetus: medaliai olimpinėse žaidynėse, Europos ir pasaulio čempionatuose; fiziškai aktyvi visuomenė; prieinama infrastruktūra ir aukšto meistriškumo sportininkams, ir tiesiog fiziškai aktyviems žmonėms.

Mes nestatome bazių, kurios stovėtų tuščios. Mes statome bazes, į kurias galėtų patekti ir fiziškai aktyvūs žmonės. Juolab kad aukšto meistriškumo sportininkai irgi skatina sportuoti. Matau, kaip kitame takelyje visi bando pasitempti, kokiomis akimis į savo dievaičius žiūri, kai drauge su visais baseine treniruojasi Rūta Meilutytė ar Danas Rapšys.

Arba atviros vyrų krepšinio rinktinės treniruotės. Pats mačiau, ką tai reiškia vaikams, kaip jie tai suvokia ir bando krepšininkų judesius pakartoti.

– Federacijos nerimauja, iš kur pavyks surinkti 10 proc. savų lėšų nuo gaunamo finansavimo. Kaip manote, ar pavyks pritraukti tiek rėmėjų?

– Mano siūlymas – iš pradžių prašyti, kad federacijos pritrauktų tik 5 proc. rėmėjų lėšų. Per porą metų norime federacijoms paaiškinti, kaip pritraukiami tie rėmėjai. Galimų rėmėjų yra, bet būtina kelti klausimus, ar mūsų rėmimo įstatymai yra geri, ar mes visi mokame juos skaityti ir suprantame, kokią naudą gali suteikti rėmimas?

Krepšinyje turėjome pavyzdžių, kad kai kurie rėmėjai nenorėjo remti ir dėl to, jog valstybinės institucijos rodė „išskirtinį dėmesį“ nuolat tikrindamos. Krepšinis jau seniai perėjo prie notarinių sutarčių ir viskas ten skaidru. Bet kai kas nors vis ieško blogų dalykų, rėmėjams tai numuša ūpą. Ypač – užsienio kapitalo įmonėms. Papildomas valstybės institucijų pasibeldimas joms reiškia nepasitikėjimą, priekabių ieškojimą.

Šiandien mes beveik neturime pavyzdžių, kai rėmėjams už rėmimą atsidėkojama. Gal tik vienintelis Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) tai darė. Dar – šiek tiek krepšinis, nes turi daugiau eterio. Bet valstybės požiūrio ir skatinimo neturėjome. Pavyzdžiui, koks valstybės vadovas sporto rėmėjui yra įteikęs padėkos raštą?

Mūsų krepšinį rėmė didžiausios pasaulio bendrovės – „Nike“, „Coca-Cola“, ,,Renault“, ,,Samsung“, tuometis DNB bankas. Kuris jų gavo padėką? Ir koks tokiai bendrovei skirtumas – remti Lietuvoje ar kur kitur? Krepšinio federacija dabar, išskyrus „Nike“, nebeturi šių rėmėjų.

Tad NSA kompetencijų centras turės išsiaiškinti problemas, su kuriomis susiduria rėmėjai, federacijos ir išsiaiškinti, kaip dar reikėtų tobulinti įstatymus, kad paskatintume norą remti sportą.

Siūlyčiau pradėti nuo mažesnio procento, kurį į biudžetą turėtų surinkti federacijos, bet, mano nuomone, negalime likti be privačių lėšų. Sporto finansavimas dabar stipriai ateina iš valstybės ir jis didėja. Federacijos gauna daug didesnį finansavimą nei anksčiau, bet turi būti ir aiškūs kriterijai tam finansavimui gauti. Finansų ministerija finansavimą visada duoda pagal kriterijus. Neįvykdei – negauni. Ir čia negalioja joks „man pritrūko tik šiek tiek“.

Bet yra ir kita pusė. Neseniai bendravau su viena federacija, kuri teigė, kad net pasiekus gerų rezultatų finansavimas nepadidėja. Mes ieškome sprendimų, kad taip nebūtų, finansavimo didėjimas nevėluotų ir jis būtų už esamą rezultatą. Jei šiemet pasiekei rezultatą, kitų metų biudžete turi matyti tai, ką užsidirbai.

Tačiau yra ir federacijų, kurios, matyt, įsivaizduoja, jog turėtų gauti pinigų avansu, be rezultato. Tokios federacijos labiau panašios į fizinio aktyvumo institucijas. Beje, fizinio aktyvumo programoms numatyta 15 mln. eurų.

– Daug sportininkų metus pradeda treniruočių stovyklose užsienyje, už kurias reikia sumokėti iš anksto, nors valstybinis finansavimas federacijas dažnai pasiekia tik vasarį ar kovą. Kaip bus sprendžiama ši situacija?

– Iki šiol čia labai pagelbėdavo LTOK. Šią problemą būtina spręsti. Bet jau pernai tie pinigai pirmąsias federacijas pasiekė sausio gale. Ieškosime galimybių tuos pinigus gauti dar anksčiau, bet nelaužydami valstybės taisyklių. Gal avansiniu mokėjimu, gal kitaip – nenoriu spėlioti. Turėsime bendrųjų reikalų skyrių, finansininkų, teisininkų, kurie turėtų padėti išspręsti šiuos reikalus.

Nepamirškime ir tų 10 proc., pradžioje – gal tik 5 proc. rėmėjų lėšų, kurias turės surinkti pačios federacijos. Gal šiuos pinigus federacijos gali turėti iš anksto ir juos panaudoti šiai problemai spręsti?

– Finansavimo krepšeliai nebus pririšti prie konkrečių sportininkų. Ar nesibaiminate, kad federacijų sprendimai ne visada gali būti objektyvūs ar orientuoti į aukštą meistriškumą?

– NSA aukšto meistriškumo grupė planuos aukšto meistriškumo sportininkų rengimą stebėdama, kiek ir kokių lėšų tam panaudoja federacijos. Mes net kalbame apie atskirus medicinos ir mokslo krepšelius pagal sportininkų stipendijas.

Nežinau, ką sakys kiti komandos nariai, bet nenorėčiau, kad sportininko uždirbami pinigai atitektų federacijos administracijos išlaidoms. Juolab kad ir Valstybės kontrolė prižiūri, kur ir kaip biudžeto lėšos buvo panaudotos.

Tikslas – išsiaiškinti, kiek pinigų reikia, kiek jų turima ir kaip planuojama juos panaudoti. Kalbame apie tris lygius: jaunimą, pamainą ir pagrindinius sportininkus. Pagrindiniams visur turi degti žalia šviesa, pamainai reikia ieškoti kompromisų, o skatinant sportuoti vaikus ir jaunimą turi prisidėti ir savivaldos.

Aukšto meistriškumo sportininkas neturėtų sukti galvos dėl pinigų stovykloms, inventoriui ar varžyboms, jeigu jis pats tuos pinigus federacijai ir uždirbo.

Sieksime, kad sportininkas dalyvautų ir rengimo planų aptarime. Itin pajėgių ir talentingų sportininkų neturime daug, tad juos reikia puoselėti ir saugoti. Juolab sportininkai dirba su savo kūnu ir apie savo kūną nusimano, tad norisi, kad sportininkas, treneris, mokslininkas, medikas dirbtų drauge dėl vieno tikslo. Sportininkas privalo gauti argumentus, dėl ko daroma taip ar kitaip, nes jis irgi domisi, jis į save investuoja, jis yra tas bandomasis, ant kurio viskas daroma.

 

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS