Dar rugsėjį Druskininkuose vykusioje Lietuvos imtynių federacijos (LIF) ataskaitinėje rinkimų konferencijoje Giedrius Dambrauskas vienbalsiai perrinktas LIF prezidentu antrai 2021–2024 m. kadencijai. Po kelių savaičių vykusiame pasaulio čempionate Norvegijoje Kristupas Šleiva prezidentą pasveikino iškovodamas bronzos medalį.
Druskininkuose konferencijos dalyviai kone vieningai balsavo ne tik už prezidentą, bet ir už pasiūlytus viceprezidentus Andrių Stočkų, Valdą Kiverį bei Vladimirą Audicką. A.Stočkus tęs darbą su moterų imtynių bendruomene, V.Kiveris kuruos laisvąsias imtynes, o V.Audickas bus atsakingas už „klasikų“ veiklą.
LIF prezidentui pasiūlius generalinio sekretoriaus pareigos vėl patikėtos Pauliui Daumantui. Patvirtinti šeši LIF prezidiumo nariai: garbės prezidentas Rimantas Bagdonas, Darius Čepauskas, Mindaugas Ežerskis, Albinas Sodaitis, Giedrė Dargė, Mindaugas Kuncaitis. Nauji žmonės – Lietuvos karo akademijos dėstytoja, buvusi imtynininkė G.Dargė ir verslininkas M.Kuncaitis. Etikos komisijos pirmininkas – Evaldas Malelė. Trenerių ir teisėjų komisijoms toliau vadovaus M.Ežerskis ir A.Sodaitis.
– Žiniasklaida skelbė, kad LIF prezidentu antrai kadencijai buvote išrinktas vienbalsiai.
– Tikrai taip, nes neatsirado daugiau norinčiųjų pretenduoti į šias pareigas. Matyt, dar yra daug neatliktų, tęstinių darbų, tai niekas ir nenorėjo perkėloje keisti arklių.
– Ko nepavyko padaryti per pirmąją kadenciją?
– Norėjau palengvinti trenerių darbą, tobulinti aukšto sportinio meistriškumo sportininkų rengimą. Rašiau raštus įvairioms instancijoms ir siūliau, kaip tai padaryti. Tie mano raštai nugulė valdžios biurokratų stalčiuose. Staiga laikai pasikeitė, imta ieškoti kaltų dėl apverktinos sporto padėties Lietuvoje ir juos pradėjo iš lėto traukti.
Tokijo olimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovavo vienas imtynininkas Mantas Knystautas. Tikėjomės bent dviejų kelialapių, nors atranka labai pasunkėjusi. Rio de Žaneiro žaidynėse buvo po dvidešimt vienos svorio kategorijos imtynininkų, o Tokijuje – tik po šešiolika. Įsivaizduokite, kaip mums sunku iškovoti tą kelialapį, kai pasaulio čempionatuose dalyvauja atletai iš daugiau kaip šimto šalių. Dvidešimtyje valstybių imtynės – populiariausia sporto šaka, na, kaip Lietuvoje krepšinis. Be to, po visą pasaulį yra pasklidę ir kitų šalių pilietybes gavę imtynininkai kaukaziečiai iš Čečėnijos, Ingušijos, Dagestano, kitų respublikų – jau tituluoti atletai arba turintys puikius imtynių pagrindus. Net ir įvertinus visus šiuos veiksnius, dar dviem mūsų imtynininkams Pauliui Galkinui ir Viliui Laurinaičiui iki olimpinio kelialapio pritrūko vos vienos pergalės.
Panaikino Lietuvos olimpinį sporto centrą. Sakiau tuomečiam KKSD generaliniam direktoriui Edžiui Urbanavičiui, kad tikrai nereikia to daryti. Mums tiko ir centro tvarka, ir paslaugos, ten išaugo visi mūsų olimpiniai medalininkai. Buvo galima tobulinti, bet ne sugriauti. Buvau vienas iš tų, kurie Lietuvos olimpiniame sporto centre atkūrė imtynes. Sukvietėme talentingų sportininkų iš Tauragės, Anykščių, Joniškio, prisidėjo mano auklėtiniai vilniečiai. Su pirmąja sportininkų grupe į LOSC atvyko ir būsimieji olimpiečiai Edgaras ir Valdemaras Venckaičiai, Svajūnas Adomaitis, kiti, kurie vėliau tapo žinomais imtynininkais, treneriais.
– O džiugiausi atlikti darbai?
– Per praėjusį olimpinį ciklą pasiekėme, kad visos šalies jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų čempionatų kovos būtų filmuojamos, jas galima tiesiogiai žiūrėti Lietuvos imtynių federacijos tinklalapyje. Ten galima rasti ir vaizdo įrašų. Treneriams, sportininkams patogu juos nagrinėti.
Visos mūsų varžybos vyksta pasitelkus šiuolaikines technologijas – nebėra jokių popierių. Nelieka ir subjektyvumo. Auginame ne tik sportininkus, bet ir varžybų teisėjus. Jau net penki iš jų turi tarptautinę kategoriją.
Stengiamės, kad aktuali informacija ir treniruočių metodikos naujovės operatyviai pasiektų visus mūsų trenerius.
– Daugumos sporto šakų federacijų vadovai kalba apie piramidę.
– Turime ir mes savo piramidę. Bet vis sunkiau ją išlaikyti. Mūsų sporto šaka turi stiprią vidurinę grandį – tai Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus sporto gimnazijos, kuriose sportinę karjerą gali tęsti talentingiausi 8–12 klasių moksleiviai. Jiems ten sudaromos tikrai geros sąlygos sportuoti ir mokytis. O dabar atsirado netikėta problema: treneriai nebenori išleisti talentingiausių auklėtinių į sporto gimnazijas. Priežastis – finansinė. Treneriai nelinkę savo geriausių sportininkų išbraukti iš grupių, perduoti kitiems specialistams, nes už tai negauna jokio atlygio. O jiems reikia rajono žvaigždučių, kad prieš Kalėdas galėtų jas merui parodyti, kad būtų kam įteikti dovanėlę.
Sakoma, kad paskui tą išvykstantį į sporto gimnaziją treniruotes neretai meta ir mažiau gabūs jo bičiuliai. Taip, žiūrėk, ir nebelieka ką treniruoti. Problema išsispręstų, jeigu būtų galima taikyti vadinamąją dvigubą tarifikaciją ar pavyktų rasti kitų būdų, kaip motyvuoti pirmąjį trenerį. Gal už vaiką, atsiųstą į sporto gimnaziją, būtų galima treneriui pakelti kategoriją? Tai, beje, ne tik imtynių sporto bėda. Jau yra sporto šakų, kurios uždaro savo grupes sporto gimnazijose, nes nesurenka reikiamo kiekio vaikų.
G.Dambrauskas (Valdo Malinausko nuotr.)
– Turbūt galima sakyti, kad pasaulio čempionatas Norvegijoje buvo pirmoji Paryžiaus olimpiečių apžiūra. Kaip mes ten atrodėme?
– Sakyčiau, visai neblogai. Kristupas Šleiva (svorio kategorija iki 72 kg) iškovojo bronzos medalį. Realiai į medalius pretendavo ir M.Knystauskas, V.Laurinaitis.
Gerai, kad Lietuvoje jau ne vienoje graikų-romėnų imtynių svorio kategorijoje yra po du ar net po tris panašaus pajėgumo didelio meistriškumo sportininkus. Štai, pavyzdžiui, šalia M.Knystauto yra Romas Fridrikas, šalia V.Laurinavičiaus – Martynas Nemcevičius ir kiti. Tiesa, kai kurie vyrai dar svarsto keisti svorio kategorijas ir tikrai neaišku, kas bus geriausias vienos ar kitos atstovas. Trenerių štabui teks spręsti šias dilemas. Bet tikrai džiugu, nes ta vidinė kova skatina tobulėti.
Tarp laisvųjų imtynių atstovų išsiskiria Lukas Krasauskas ir Andrius Mažeika. Pirmajam trūksta šiek tiek varžybų patirties, o antrajam linkėčiau išsigydyti visas traumas. Abu yra pasiekę gražių pergalių tarptautinėse varžybose, bet vis dar per mažai aukštesnių vietų per Europos ar pasaulio čempionatus.
Tarp moterų turime dvi ryškias lyderes – Danutę Domikaitytę ir Kamilę Gaučaitę. Manau, abi jos bus pajėgios kovoti dėl kelialapio į Paryžiaus žaidynes, į kurias atranka prasidės po poros metų.
– Reikia tikėtis, kad Lietuvos imtynininkai tradiciškai kovos ir 2024 m. Paryžiuje vyksiančiose žaidynėse.
– Bent jau vieną kelialapį, manau, tikrai iškovosime. Aišku, norisi daugiau. Kalbama, kad Paryžiuje dar bus tik parodomosios, o vėliau žaidynių programoje atsiras ir moterų paplūdimio imtynės. Norėtųsi nepavėluoti į traukinį, o gal net atsirasti pirmuose jo vagonuose.
– Gal planuojate jaunių ar jaunimo Europos čempionatą kviestis į Lietuvą?
– Kol kas ne. Didžiausios ir populiariausios mūsų tarptautinės varžybos – Lietuvos imtynių federacijos garbės prezidento, pasaulio čempiono Rimanto Bagdono turnyras. Kasmet randasi vis daugiau norinčiųjų jame dalyvauti.
Gal kada pasikviesime į mūsų šalį ir Europos čempionatą. O dabar labai norėčiau, kad tarptautiniu imtynių centru taptų Druskininkai. Lietuvos sporto centro sporto komplekse „Druskininkai“ yra puiki dvikovos šakų sporto salė, viešbutis, teikiamos visos kitos sportininkams reikalingos paslaugos. Ir gamta nuostabi. Čia jau buvome surengę tarptautinę treniruočių stovyklą, varžybas. Visiems patiko. Tad žinia apie Druskininkus jau sklinda tarp imtynininkų.
– „Olimpinėje panoramoje“ esate pasakojęs apie gražią ir gausią savo šeimą: su žmona Daiva auginate tris moksleives dukras Aistę, Viltę ir Eglutę. O sūnus Ignas jau vedęs. Tai gal šeima anūkais pasipildė?
– Taip. Sūnus turi dukrą, o aš anūkę Iglę.
– Dabar jums 59-eri. Jūs buvęs Vadovybės apsaugos departamento skyriaus viršininkas, vidaus tarnybos pulkininkas leitenantas, aštuoniskart Lietuvos čempionas. Ar dar susirenka seni kovų draugai?
– Nuo pat pirmųjų darbo dienų Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriuje tarp kolegų užsimezgė ne tik dalykiški, bet ir bičiuliški santykiai. Vieni kitais domimės ir šiandien, žinome, kas kuo gyvena. Visada susitinkame Sausio 13-ąją. Tai nepamirštama diena. Matomės ir kitomis progomis, ir be jų.