Tandemas meilėje ir sporte: paaukota ledo ritulininko karjera virto į šeimos gyvenimo projektą

Nuotraukos autorius: K. Štreimikis

Jis vedinas noro būti su šeima, matyti žmoną dirbančią mėgstamą darbą, atsisakė ledo ritulininko karjeros, kai buvo puikiausios formos ir galėjo rinktis iš kelių pasiūlymų, kur žaisti toliau. Ji dėl jo įkurtos Sostinės ledo ritulio akademijos savo komforto zoną išmainė, kaip pati sako, į ledinę eketę ir stojo prie savo sutuoktinio mokyklos vairo. Artūras ir Dalia Katuliai – tandemas meilėje ir darbe, sakantys, kad jų poros sėkmė slypi nore būti kartu, meilėje, vienas kito palaikyme ir supratime.

Dalia Katulienė – Sostinės ledo ritulio akademijos direktorė. Jos vyro, ilgamečio Lietuvos rinktinės nario ir dabartinio akademijos vyriausiojo trenerio Artūro Katulio 2013-aisiais įsteigta mokykla per septynerius metus pagarsėjo ne tik kaip auginanti ateities Lietuvos rinktinės narius(-es), bet ir nebijanti laužyti nusistovėjusių standartų: akademija pirmoji subūrė vien iš mergaičių sudarytą U-9 amžiaus grupės ledo ritulio komandą, o jaunosios ledo ritulininkės ne tik kartu treniruojasi, bet ir varžosi Lietuvos „pipirų“ turnyruose. Tiesa, kad tai taptų realybe reikėjo laiko ir pastangų – iš pradžių tėvai, nurašydavę šį sportą kaip nemergaitišką ir dukterų į jo gretas nerašydavę arba įtraukdavę jas tik po to, kai ledo ritulio lazdą pasimatavo broliai, šiandien jie savo mergaites atveda, jau nevaržydami savęs stereotipais.

Taisykles be primestų lyčių stereotipų mokykloje padiktavo jų pačių šeimos pavyzdys – lygiavertė partnerystė ir, kai reikia, auka vienam dėl kito.

„Lyčių lygybės idėjos ateina iš mūsų šeimos, nes abu su Artūru esam pirmiausia draugai, partneriai, tėvai, kurie dalijasi atsakomybę. Manau, kad tas požiūris jaučiamas mūsų akademijoje. Ką bedaryčiau, niekada nesu išgirdusi iš Artūro, kad tai netinkama moterims, kad to negali, nes esi moteris. Mes esame lygūs“, – tvirtai sako Dalia.

D. ir A. Katulių istorija pradeda antrąjį Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) inicijuotos kampanijos „HeForShe“ sezoną. Tai Jungtinių Tautų projektas, kviečiantis vyrus solidarizuotis ir kartu su moterimis aktyviai siekti lyčių lygybės, keisti stereotipus, būti vieninga ir matoma pokyčių jėga.

Skausmingas sprendimas dėl šeimos

Artūras Katulis, žaidęs Suomijoje, Latvijoje, 2013-aisiais subrendo sprendimui baigti profesionalią karjerą. Tuo metu žmona Dalia dirbo SEB arenoje, buvo atsakinga už sporto rinkodarą ir labai šią darbinę veiklą mėgo. Pasitaręs su šeima, vedinas noro būti su ja, nusprendė, kad metas likti namuose. Lietuvoje jis netrukus nusprendė atverti ir Sostinės ledo ritulio akademijos duris.

„Net ir dabar kartais jaučiu kaltę ir atsakomybę dėl jo nutrauktos karjeros, nes žinojau, kad, kai jis priėmė sprendimą nutraukti savo ledo ritulio karjerą, jis buvo fantastiškos formos, labai geras žaidėjas, turėjo du labai gerus pasiūlymus kaip žaidėjas, galėjo tęsti dar ne vienerius metus profesionalo karjerą. Iš rinktinės draugų ir trenerių ne kartą esu išgirdusi, kad (jis iki šiol žaidžia rinktinėje) dar galėjo žaisti ne vienerius metus. Žinau, kad iš jo pusės tai buvo didelė auka dėl manęs, dėl šeimos“, – šiandien kalba moteris. Vis dėlto, anot jos, taip ir ateina pagarba, nes pasirenkame partnerį šeimai ir tampame atsakingi už jį ar ją.

„Nėra tik mano ego, yra abiejų ego, šitoj vietoj mačiau kaip pirmais metais iš žaidėjo jis virto treneriu. Jam buvo labai skausminga. Jis iš tiesų praėjo pragarą, jam reikėjo pakeisti rutiną, jis norėjo žaisti…. Vienas dalykas, kai gauni traumą, neturi kontrakto, tampi nereikalingu, o kai tave kviečia žaisti, o tu priėmi sprendimą, kad ne…“ –  apie nelengvą vyro sprendimą pasakoja Dalia.

K. Štreimikio nuotr.

 

Iš komforto zonos į šaltą eketę

Pasak jos, vis dėlto Artūras nusprendė – anksčiau ar vėliau karjerą teks baigti ir geriau tą gyvenimo puslapį užversti dabar. Į pirmą treniruotę sutraukęs vos dešimt vaikų, šiandien vyras akademijoje jų skaičiuoja 170. Iš pradžių dirbęs vienas, padedamas keleto jaunų žmonių, Artūras galiausiai nusprendė, kad besivystančiai akademijai reikia žmonos profesionalės indėlio.

„Kasmet kylant aukštyn priėjo natūralus klausimas, kad gal Dalia išeitų iš savo mėgstamo darbo, prisidėtų prie manęs? Pasitraukiau į treniravimą, ką labiausiai suprantu, mėgstu, o jai atidaviau visą kitą pusę – administracinę, marketingą, reklamą, ką ji žino nuo-iki, jaučiasi tame lyg žuvis vandeny. Ji sutiko. Labai tuo džiaugiuosi“, – apie sprendimą dirbti kartu pasakoja Artūras.

Dalios šiam žingsniui įkalbinėti neteko, ledo ritulys jų šeimą lydėjo nuo pažinties pradžios – susitiko jie viename iš ledo ritulio renginių. Vis dėlto Dalia atvira – iš komforto zonos – senojo darbo, kuriame turėjo daug galimybių, kūrybinės laisvės, sprendimų galios, finansinį stabilumą – ji įmerkė rankas į šaltą eketę.

„Bet nebijojau to. Tai buvo gyvenimo projektas tarsi trečias mūsų vaikas – labai emociškai paremtas sprendimas. Kartu ir galbūt racionalus, nes turiu daug patirties ir žinių sporto projektuose. Kita vertus, akademija buvo visiškai jauna, auganti, daug svyravimų, finansinio nestabilumo ir kaip šeima nuspręsti dirbti viename darbe buvo didžiulis iššūkis bei rizika“, –  apie pradžią pasakoja Dalia.

Jaučiasi komfortiškai „laipteliu žemiau“

Ir šiandien jie abu džiaugiasi sprendimu, kurį padarė anuomet. Vyro nuomone, nėra tinkamesnio žmogaus vadovauti akademijai, nei jo žmona.

„Be galo ryžtinga, nori pastoviai padaryti šimtu procentų. Nemanau, kad padaryčiau geriau“, – gerų žodžių negaili Artūras.

Jo visai nevaržo tai, kad žmona, kaip jis sako, „laipteliu aukščiau“ – eina direktorės pareigas.

„Man nėra jokio diskomforto, aš net nesureikšminu to, tai natūraliai. Nei aš, nei Dalia nesureikšmina, mes namie, darbe kartu, visą parą kartu mes: dirbame akademijoje kartu, važiuojam į treniruotes, ir vaikai kartu, priimam sprendimus kartu. Viskas kartu ir jokio diskomforto nėra. Jaučiuosi puikiai dėl to“, – šypsosi vyras.

Be abejo, pripažįsta, kad daugybę vyrų dar varžo stereotipai neva moterys kažko negali padaryti taip gerai, kaip jie, esą jos mąsto kitaip. „Turėdamas tokią žmoną, direktorę galiu pasakyti, kad tai klaidingas mąstymas – jos ne tik gali būti lygios su vyrais, bet net geresnės. Kaip aš visada sakau, viskas priklauso nuo žinių bagažo, kaip atsinešama į savo darbą, kaip pritaikomos žinios. Kiekvienas žmogus stiprus tam tikroje srityje. Mes kartais irgi taip diskutuojame, kad Dalia negali treniruoti, o aš marketingo negalėčiau daryti, neturiu kompetencijos, tai tiesiog yra pasiskirstymas. Kiekvienoje srityje moterys gali dirbti su vyrais ir gerai tą daryti 120 proc.“, – įsitikinęs jis. Artūras mato Dalios milžinišką krūvį darbe, todėl buities reikalų naštą dažnai perima ant savo pečių: skalbia, pjauna žolę, tvarko namus, net su vaikais sutaręs, kada mamai nevalia trukdyti.

Pasisekė vienas kitą sutikti

Tai kur ta tandemo namuose ir darbe sėkmė? Apie tai paklaustas Artūras susigraudina ir pravirkdo šalia besiklausančią interviu žmoną: „Žinokit, aš užduodu kartais tą klausimą. Man net pačiam įdomu. Nežinau, žinokit. Žiauriai sunku atsakyti į šį klausimą, nes tai yra natūraliai. Tai yra meilė, noras būti kartu, abipusis supratimas ir visko nesureikšminimas. Sugebėjimas pristaikyti“, – mano vyras. Anot jo, Dalia tiesiog yra jam svarbiausias žmogus, kuriam yra dėkingas už viską. Už ką pasakyti „ačiū“ sutuoktiniui turi ir Dalia – ji dėkoja už pagarbą, supratingumą, už didžiulį pasitikėjimą ja, palaikymą kiekviename žingsny.

„Man tiesiog pasisekė sutikti tokį žmogų, su kuriuo jaučiuosi savimi pirmiausia kaip asmenybė, jaučiu didžiulį palaikymą visur. Nežinau, ar galėčiau dar kažkaip išreikšti savo dėkingumą… Man tiesiog pasisekė sutikti Artūrą. Mums abiem gera. Tas įsiklausymas, vienas kito girdėjimas yra Dievo dovana“, – atvirai sako moteris.

Tiesa, ji tuoj pat atkreipia dėmesį, kad jų gyvenimas anaiptol ne romantinis filmas, pabarstytas cukrum.

„Pas mus nėra fantastiškai gražu viskas, neesame tobuli, pasidaliję puikiai savo sritis ir ambicijas. Mes iš tiesų turime namie elementarių iššūkių: mes pykstamės, juokiamės, verkiam, kartais nesikalbam, nes išsiskiria nuomonės. Aš esu karštakošė – man reikia priimti sprendimus čia ir dabar, o Artūras išlaiko pauzę, nors ji mane kartais erzina. Kartais man jis leidžia priimti sprendimus čia ir dabar bei suklysti, o kartais sulaiko. Kuo daugiau metų pragyvenam, tuo geriau suprantam vienas kitą ir, jei anksčiau tų aštrių kampų buvo daugiau, dabar jie apsišlifavę“, – atvirauja Dalia.

Kompromisų svarba

Jos teigimu, gyvendami du stiprūs žmonės kartu neišvengiamai privalo padaryti komprimisų – iš pradžių mažiau, o ilgainiui, daugiau ir lengviau, nes tiesiog nori išlikti drauge.

„Jis kaip sportininkas turi tam tikrus ritualus – kartoti tam tikrus dalykus. Jis rytais, nors mes esam vienam name, tiesiog kituose kambariuose, pašašo man žinutę su „labas rytas“. Arba įsėdam į mašiną – irgi „labas rytas“ ir pabučiuoja – tai primena, kad mes šeima, mes susitikom ne dėl bendro projekto, bet pirmiausia norėjome būti kartu, sukūrėm šeimą, gimė vaikai“, – kalba moteris.

Ji primena ir tai, kad daugelis iš mūsų tiesiog kasdienybėje pameta banalią tiesą – gyvenam tik vieną gyvenimą ir akimirka bet kada gali nutrūkti.

„Ją reikia nugyventi taip, kad paliktumei pėdsaką, kad prisimintų tave su šypsena. Ne kuo didesnį namą, gražesnę mašiną, bet projektą, kuriuo galėtų vaikai, anūkai didžiuotis. O kad galėtum tai padaryti, reikia nebijoti iššūkių. Mano palinkėjimas – nebijoti iššūkių, rizikuoti, daryti, ką nori, o ne ko tikisi kiti iš tavęs“, – užbaigia Dalia.

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS