Po vienu medaliu Lietuvai suspindusių Tokijo olimpinių žaidynių apie sportininkų rengimą ir kitas problemas garsiai prašneko patys atletai. Netyli ir sporto mokslininkai, kreipęsi į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovybę.
Mokslininkai norėtų prisidėti prie aukšto meistriškumo sportininkų rengimo ir galėtų būti naudingi. Taip yra daugiausiai olimpinių medalių pelnančiose užsienio šalyse, taip buvo ir pas mus, kol nesubyrėjo bendra olimpiečių rengimo sistema.
„Ignoruodami sporto mokslą, negalime pasiekti aukščiausių rezultatų. Mokslininkų dalyvavimas ne tik padėtų išvengti klaidų – jis taip pat padėtų kokybiškai rengtis aukščiausio lygio varžyboms, kad formos piką sportininkai pasiektų Europos, pasaulio čempionatuose ar olimpinėse žaidynėse – tose varžybose, kurios jiems svarbiausios. Dabar nutinka taip, kad atrankos etapuose sužibame, o prieš svarbiausią startą būname išsikvėpę“, – sako kreipimąsi į ministeriją inicijavusios Lietuvos olimpinės akademijos vadovė, profesorė daktarė Asta Šarkauskienė.
A.Šarkauskienė (Asmeninio albumo nuotr.)
A.Šarkauskienė – buvusi vidutinių nuotolių bėgikė, šiuo metu vadovaujanti Klaipėdos universiteto Sporto, rekreacijos ir turizmo katedrai. Tarp septyniolikos kreipimąsi pasirašiusių mokslininkų yra ir daugiau buvusių arba esamų sporto profesionalų: olimpiečių, Lietuvos čempionų, trenerių, kurie patys atsimena, kaip siekdami karjeros būdavo tiriami ir stebimi mokslininkų.
Vienas tokių – edukologijos mokslų daktaro disertaciją apie aukšto meistriškumo sportininkų rengimą apgynęs Egidijus Balčiūnas, buvęs vienas garsiausių Lietuvos baidarininkų, pasaulio čempionas, trejų olimpinių žaidynių dalyvis. Sportinės karjeros metais jis nuolat lankėsi tuomečiame Pedagoginiame universitete įsikūrusioje laboratorijoje, daugybę sykių simuliaciniu treniruokliu irklavo įvairias distancijas, atliko kitus testus.
„Dabar stebimės, kodėl Danas Rapšys Tokijuje neplaukė didžiausiu įmanomu greičiu, o praėjus mėnesiui po žaidynių gerino rekordus. Jei neturėsime prieš varžybas, per jas ir po jų atliktų testų – tikslių atsakymų nerasime. Tą patį galime pasakyti apie kitų sporto šakų atstovus. Būtų daug mažiau klausimų be atsakymų, jei sportininkai būtų nuolat stebimi ir tiriami mokslininkų. Remdamiesi tyrimų analize galėtume daryti aiškias išvadas. Čia reikalingas valstybinis požiūris, mokslininkai turėtų dalyvauti aukšto meistriškumo sportininkų rengimosi procese“, – sako Lietuvos sporto centro direktoriaus pavaduotoju dirbantis E.Balčiūnas.
Kas yra sporto mokslas?
Atsakydama į šį klausimą A.Šarkauskienė primena bendrąjį mokslo apibrėžimą: tai yra objektyvios žinios, kurias gauname tirdami įvairius reiškinius, racionaliai samprotaudami, stebėdami, eksperimentuodami. Tad sporto mokslas – pirmiausia žinios apie žmogaus kūną, judesius, treniravimąsi, pasirengimą varžyboms, treniruočių planavimą ir begales kitų dalykų, pradedant jaunųjų sportininkų atranka, ilgamečiu rengimu, treniruočių kontrole, valdymu ir baigiant pedagogika bei psichologija.
„Tai daugelio disciplinų dermė. Svarbiausia, kad mokslininkai visur remiasi ne kažkieno nuomone, o moksliniais faktais pagrįstomis žiniomis ir jas pritaiko praktiškai“, – paaiškina Lietuvos olimpinės akademijos vadovė.
Prie sportininkų rengimo mokslininkai prisidėdavo daugybę metų – tiek sovietmečiu, tiek šaliai atgavus nepriklausomybę. A.Šarkauskienei dar vaikystėje įstrigo ryškus prisiminimas, iliustruojantis sporto mokslo galią. Kadaise pirmasis treneris, nusipelnęs mokytojas Medardas Urmulevičius, sąžiningai skaitydavęs rusišką žurnalą „Lengvoji atletika“, jame rado mokslinės disertacijos apie šuolininkių į aukštį rengimą santrauką, ją pritaikė treniruodamas savo auklėtinę Genovaitę Kiūdytę, o ši pagerino Lietuvos rekordą. Tad praktikoje įdiegtos išvados, net jei jos ir nebuvo skirtos konkrečiai sportininkei, pasiteisino su kaupu. Dabar – kiti laikai, yra mokslininkų, galinčių rengti kiekvienam sportininkui pritaikytas metodikas, bet kodėl darbas sustojo?
„Kiek žinau, vienas pastarųjų gerų pavyzdžių – programa, parengta 2016-ųjų Rio de Žaneiro žaidynėms. Tai buvo išsami programa, susiejusi ir medicininę, ir psichologinę, ir mokslinę sportininkų priežiūrą. Paskui viskas kažkaip nyko, nyko, o pastaraisiais metais mokslininkai tik epizodiškai prisidėdavo prie aukšto meistriškumo sportininkų rengimo, nes nebeliko bendros sistemos. Mano supratimu, kai nėra aiškios sistemos, kitaip tariant, tvarkos, – tvyro chaosas. Ir tas lengvabūdiškas rengimas mus nuvedė ten, kur atsidūrėme Tokijuje. Kodėl taip nutiko? Sunku atsakyti. Ko gero, mūsų šalyje apskritai trūksta strateginio mąstymo. Tai pasakytina apie įvairias sritis, tarp jų ir švietimą bei sportą. Kažką sunaikinome, kažko atsisakėme, pagalvojome, kad ir be šito galime apsieiti, kažkur pataupyti. Štai ir turime tokį rezultatą“, – liūdnai šypteli profesorė.
A.Šarkauskienės nuomone, net ir senoji 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynėms parengta programa, ją pakoregavus ir pritaikius šių dienų reikmėms, būtų galėjusi tapti sportininkų rengimo pamatu. Bet labai greitai buvo pamiršta, kas jau nuveikta, o naujų darbų niekas nesiėmė, nes nebuvo nei poreikio, nei tam skirtų pinigų, – nelikus sistemos, sporto mokslas atsidūrė už borto. Jo prireikdavo tik pavieniams treneriams ar federacijoms. Tie treneriai naudojasi iš senų laikų išlaikytais ryšiais su mokslininkais, kurie dar atlieka tyrimus.
Nuolat būdavo tiriami
E.Balčiūnas gerai pamena, kaip kažkada su kitais jaunaisiais sportininkais buvo pirmąsyk pakviestas į Pedagoginio universiteto sporto mokslo laboratoriją. Tyrimams vadovavo legendinis profesorius Juozas Skernevičius.
E.Balčiūnas (dešinėje) ir Lietuvos sporto mokslo patriarchas J.Skernevičius (Alfredo Pliadžio nuotr.)
„Tiek jam pačiam, tiek kitam profesoriui Kaziui Milašiui ir jų laborantams buvo įdomu, kaip vykstant treniruočių procesui kinta mūsų organizmas. Nuo to pirmojo karto, kol tęsėsi sportinė karjera, kokius penkiolika metų buvome nuolatiniai tos laboratorijos lankytojai. Kalbu apie tuo metu daugiausiai pasiekusius baidarininkus ir kanojininkus: Alvydą Duonėlą, Romą Petrukanecą, Jevgenijų Šukliną, Tomą Gadeikį ir kitus. Baigę vieną treniruočių etapą, arba ciklą, visada pasitikrindavome, kaip į atliktą fizinį krūvį reaguoja organizmas. Atlikdavome įvairius testus, pagal kurių atsakymus būdavo matyti, kiek pakito organizmas: priaugo raumenų ar sulyso, ar ne per maža riebalų masė, kaip dirba raumenys, koks jų galingumas. Laboratorijose išdirbtos metodikos būdavo pritaikytos mūsų šakai, gauti rezultatai aptariami su profesoriumi, sportininkais, treneriais. Jei paaiškėdavo, kad organizmas pervargęs arba, priešingai, krūvis per mažas, – būdavo koreguojamas treniruočių planas“, – pasakoja buvęs profesionalus sportininkas.
Prieš 15–20 metų laboratorijoje tyrėsi ne tik irkluotojai, bet beveik visi aukšto meistriškumo sportininkai – nuo maratonininkų iki boksininkų.
Dar sportuodamas Egidijus pradėjo studijuoti Edukologijos universitete, tad buvo progų minėtoje laboratorijoje vykdytus tyrimus organizuoti pačiam, o baigus studijas – ir dėstyti.
„Teko padirbėti laboratorijoje, rašyti straipsnius, apibendrinti tyrimų medžiagą. Iš to ir gimė disertacija, į kurią sugulė daug metų kaupta medžiaga apie baidarininkų, kanojininkų rengimą, treniruočių metodikos, kurios buvo taikomos rengiantis pasaulio, Europos čempionatams, olimpinėms žaidynėms“, – pasakoja E.Balčiūnas.
Kodėl dabar mokslininkų darbais ir ilgamečiais tyrimais nebesinaudojama? Atsakymas tas pats: nėra bendros sportininkų rengimo sistemos, kai už ją buvo atsakingas Lietuvos olimpinis sporto centras, jo darbuotojai trenerius ir federacijas įtikindavo, paskatindavo remtis mokslininkų nuomone. Dabar visi renkasi taip, kaip išmano.
„Vienos federacijos mato prasmę, užsako tyrimų ar testavimų, kitos, tarkime, gauna tokį mažą finansavimą, kad vos suduria galą su galu ir tam nebelieka lėšų. Dar kitos mano, kad treneriai viską patys žino ir gali dirbti užrištomis akimis, nematydami fiziologinių sportininko organizmo pasikeitimų“, – situaciją vertina olimpietis.
Kaip tvarkomasi pasaulyje?
Šalys, kurių sportininkai pelno daugiausiai olimpinių medalių, remiasi mokslu. Sportininkų rengimasis tiriamas, analizuojamas, tam skiriama daug pinigų, o tyrimų rezultatais ir atrastomis metodikomis neskubama viešai dalytis.
„Klaipėdos universitete studijavo dviratininkas Ramūnas Navardauskas. Rašydamas ir bakalauro, ir magistro darbus jis analizavo savo keturmetį olimpinį ciklą. Teorinei daliai parengti ieškojome medžiagos apie dviratininkų pasiruošimą. Ir buvo taip sudėtinga! To labai trūksta, nes niekas nesidalija. Galima rasti įvairiausių istorijų apie Lance‘o Armstrongo gyvenimą ir visokiausius karjeros niuansus, bet nieko apie jo metinį treniruočių ciklą, kaip keitėsi krūvis vienu ar kitu metu. Tokios žinios praktiškai niekur neskelbiamos“, – pasakoja A.Šarkauskienė.
Dalyvaudama Tarptautinės olimpinės akademijos sesijose, bendraudama su kolegomis iš kitų šalių profesorė pastebi, kad sporto mokslas svetur sparčiai žengia pirmyn. Tą rodo ir vis gerėjantys atletų rezultatai.
Ką daryti, kad ledai pajudėtų?
A.Šarkauskienė mano, kad pirmiausia reikėtų suburti sportininkų rengimo grupę, kurioje dirbtų ir mokslininkai, ir treneriai, ir federacijų atstovai, – visos suinteresuotos šalys. O tada visiems bendrai planuoti. Vienas ar du mokslininkai čia padėti negali, nes sporto šakų daug, visų vienam neįmanoma išmanyti. Ar turime pakankamai sporto mokslininkų?
„Disertacijų pastaruoju metu apginama nedaug. Šįmet užregistruota viena. Ir ta pati – apie fizinio ugdymo pedagogų rengimą. Pernai jų buvo daugiau. Kita vertus, nors mokslininkų nėra daug, jie labai aktyvūs, pasirengę dalytis patirtimi ir padėti sportui“, – aiškina Lietuvos olimpinės akademijos vadovė.
Šuolininko A.Glebausko galimybių tyrimas „LTeam LAB“ (Sauliaus Čirbos nuotr.)
Ir ji, ir E.Balčiūnas pripažįsta, kad problema – ne tiek mokslininkų, kurių dabar daugiausia paruošiama Kaune, Lietuvos sporto universitete, gausa. Sudėtingiau juos, įgijusius išsilavinimą ir kvalifikaciją, šioje srityje išlaikyti. Uždarius Edukologijos universitetą nebeliko ten veikusios laboratorijos, o su ja – ir darbo vietų.
„Jauni perspektyvūs mokslininkai išsiskirstė į skirtingas puses, pavyzdžiui, pasuko į sporto vadybą, nebeliko kam ir kur toliau plėtoti testavimo programų. Darbus apsigynusiems mokslininkams liko skurdi bazė, neadekvatus atlyginimas – kas norės taip dirbti?“ – traukia pečiais buvęs baidarininkas.
Jei būtų tinkamos laboratorijos, įranga, atlyginimai, norinčiųjų gilintis į sporto mokslą ir prisidėti prie aukšto meistriškumo sportininkų rengimo tikrai atsirastų. Jų jau yra – tą mokslininkai garsiai pasakė pasirašydami kreipimąsi ministerijai. Bet kaip sporto mokslui tapti sistemos, kurios nebeliko, dalimi?
„Decentralizavus sportininkų rengimą, centralizuoti vieną sporto mokslo grandį būtų labai sudėtinga. Kol viskas yra federacijų rankose, jos ir sprendžia, kokius trenerius ir metodikas rinktis. Rezultatus matome patys. Mano, kaip buvusio sportininko, patirtis rodo, kad bendras darbas su mokslininkais, nuveikto darbo analizės duoda naudos. Tada žinai ne tik tai, kad užėmei tam tikrą vietą varžybose, bet ir kodėl taip įvyko. Žinoti ne tik ką, bet kaip ir kodėl sportininkas pasiekė, – labai svarbu“, – neabejoja E.Balčiūnas.
Jam pritaria A.Šarkauskienė: „Remiantis mokslu, jo pasiekimais įmanoma valdyti daug sudėtingų procesų. Dėl to mokslininkai turėtų tapti reikalingi, integruoti į sportininkų rengimo procesą. Ir kuo greičiau, kol visi dar nemetė darbo šioje srityje. Jie gali tapti kelrodžiais kylant iš ten, kur, kaip parodė Tokijas, atsidūrėme.“