Įpusėjo septintasis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) organizuojamas „Sporto kino“ festivalis. Kartu su juo tradiciškai prasidėjo ir diskusijos įvairiais aktualiais šių dienų klausimais, kurie per sporto tematiką nagrinėjami festivalio metu žiūrovams pristatomuose filmuose.
VISUS FESTIVALIO FILMUS RASITE ČIA
Pirmojoje tiesioginėje nuotolinėje diskusijoje olimpinė čempionė, Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) narė, LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė kartu su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Pabėgėlių ir migrantų programos vadove Egle Samuchovaite bandė atsakyti į klausimą ar sportas yra priemonė pabėgėlių integracijai į visuomenę?
Šią temą inspiravo trys festivalio metu žiūrovams pristatomi filmai – „Bėgikas“ (apie sudėtingą, bet pergalingą Guoro Marialio virsmą: nuo pabėgėlio iki visame pasaulyje žinomo ilgų distancijų bėgiko), „Suteikiant prieglobstį“ (apie olimpinio čempiono Niccolo Camprianio norą padėti trims pabėgėliams iš Sirijos ir kitų karo paveiktų šalių įveikti atranką į Tokijo olimpines žaidynes) ir „Peržengiant ribas“ (apie penkių sportininkų, kurie varžosi Pjongčango žiemos olimpinėse žaidynėse, istorijas).
„Festivalio metu kasmet kviečiame į sportą pažvelgtų kitomis akimis – kad tai ne tik daugybė treniruočių, pjedestalas, medalis ir tapimas žvaigžde, – pradėdama diskusiją kalbėjo D. Gudzinevičiūtė. – Sportas yra labai svarbus socialinis reiškinys – tai užsiėmimas, kuris gali išspręsti daug problemų ir mūsų visuomenėje.“
Nors šie du „Sporto kino festivalio“ filmai – itin skirtingi, tačiau prieš 20 metų olimpinį aukso medalį iškovojusi šaulė rado vieną identišką bruožą: būtent sportas filmų herojams padėjo įsilieti į gyvenimą naujoje šalyje.
„Jeigu pabėgėlis pradeda sportuoti kitoje šalyje, kaip pamatysite filmuose, jis niekada nebus vienas – tai taip pat yra ypatingai svarbu, nes sporto bendruomenė yra geranoriška. Joje niekas neskirsto į tautybes ar rases, nes visi vienodai dirba ir vienodai varžosi. Sportas yra integracijos priemonė bet kur – ar vaikui perėjus į kitą mokyklą, ar žmogui pabėgusiam iš šalies, kurioje jam nesaugu“, – sakė D. Gudzinevičiūtė.
„Sportas yra viena iš veiklų, kur kalbos barjeras, žinant žaidimo taisykles, dingsta. Pritariu ir dėl bendruomeniškumo, nes taip galima pradėti kurti socialinius ryšius. Kitas dalykas – pabėgėliams yra sukurtas bejėgiško, pagalbos prašančio žmogaus įvaizdis. Bet sporte visa tai pranyksta, nes tu tampi sportininku, nebesi pabėgėlis“, – pridėjo E. Samuchovaitė.
Jungtinių tautų duomenimis, pasaulyje gyvena apie 26 mln. pabėgėlių. Du trečdaliai jų kilę iš penkių valstybių: Sirijos, Venesuelos, Afganistano, Pietų Sudano ir Mianmaro. Tiesa, Lietuvą iš jų pasiekia tik mažiau nei viena tūkstantoji procento šių žmonių.
„Skaičiai, kiek jų kreipiasi į Lietuvą ir kiek gauna prieglobstį, palyginti su pasauliniais skaičiais, yra labai nedideli. Prieglobsčio Lietuvoje kasmet prašo nuo 400 iki 600 žmonių, iš kurių prieglobstį gauna 100-200“, – pasakojo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Pabėgėlių ir migrantų programos vadovė.
Diskusijos metu ji prisiminė, kad per savo darbo praktiką pažinojo pabėgėlius iš Tadžikistano ir Čėčėnijos, kurie buvo itin pažengę imtynių sporte ir būdami mūsų šalyje tęsė savo treniruotes.
Prieš ketverius metus Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse pirmą kartą istorijoje debiutavo Pabėgėlių rinktinė. Iki tol jie varžėsi po TOK vėliava.
„Galbūt tie atletai ir nebuvo paties aukščiausio lygio, tačiau tai buvo palaikymo ir solidarumo simbolis, – akcentavo 2018-aisiais TOK nare išrinkta D. Gudzinevičiūtė. – Mes visi dažniausiai žinome tik sporto žvaigždes, tačiau pradedant vaikais ir baigiant veteranais sportuojančių žmonių yra begalės. Taip, tarp tų 26 mln. nuo karo nukentėjusių žmonių visame pasaulyje tikriausiai ne visi galėtųalyvauti olimpinėse žaidynės, tačiau lygiai taip pat yra ir masė vaikų, kurie pabėgėlių stovyklose spardo kamuolį.“
„Ne kiekvienas turi galimybę mokytis tapyti tušu, bet kiekvienas turi galimybę spardyti kamuolį, todėl jie turi matyti palaikymą ir viltį. TOK požiūris yra toks, kad visi turi turėti galimybę dalyvauti olimpiniame judėjime, todėl didžiausią paramą iš komiteto gauna pačios skurdžiausios valstybės ir jų atletai, o taip pat ir pabėgėlių stovyklos, kad jiems būtų sudaromos tos galimybės“, – pridėjo ji, paminėdama, jog sporto vystymui pasaulyje TOK per dieną skiria daugiau nei 5 mln. dolerių.
LTOK prezidentė taip pat išskyrė ir diplomatinę TOK poziciją pasaulinėje politikoje, leidusioje Šiaurės Korėjos sportininkus išvysti 2018 metų žiemos olimpinėse žaidynėse PjongčangePietų Korėja).
„Tarptautinis olimpinis komitetas nėra organizacija, kuri tik rengia žaidynes. Tai viena iš didžiųjų pasaulinės politikos įtakos formuotojų ir pagalbininkių. Olimpinės idėjos yra artimos bet kokio tikėjimo, bet kokių pažiūrių žmonėms. Ir tų idėjų sklaida yra labai svarbi“, – akcentavo buvusi sportininkė.
Visą diskusijos įrašą peržiūrėti galite ČIA.
Ketvirtadienį prasidėjusiame ir savaitę truksiančiame „Sporto kino festivalyje 2020“ rodoma dvylika dokumentinių ir viena vaidybinė juosta, pasakojančios apie asmenines istorijas ir sporto galią įkvėpti, keisti, gydyti, teikti džiaugsmą, integruoti. Filmai per sportą kalba apie lyčių lygybės, klimato kaitos, vaikų fizinio aktyvumo, pabėgėlių, pagyvenusių žmonių integracijos ir kitus socialinius iššūkius.
Šiemet visi festivalio filmai nemokami ir laisvai prieinami visos Lietuvos žiūrovams. Festivalio tikslas – šiuo sudėtingu laiku įkvėpti, praskaidrinti nuotaiką ir padėti bent vienam vakarui nusikelti į atokiausias ir gražiausias pasaulio vietas. Gruodžio 10-16 dienomis festivalio filmus rasite kinofondas.lt.
„Žiūrėkite filmus namuose ir būkite saugūs“, – palinkėjo D. Gudzinevičiūtė.
Festivalį LTOK organizuoja bendradarbiaudamas su JAV ambasada Vilniuje kartu su Amerikos kino diplomatijos programa „American Film Showcase“ ir Pietų Kalifornijos universiteto Kinematografijos fakultetu (USC School of Cinematic Arts), Čekijos Respublikos ambasada Vilniuje, Vilniaus universitetu, Olimpiniu kanalu (Olympic Channel), Lietuvos Kino fondu.