Sportininkių karjerą baigusios olimpietės naują gyvenimą etapą pradeda su skirtingomis emocijomis

2023 m. vasario 22 d.

A.Šerkšnienė, E.Balčiūnaitė ir R.Drazdauskaitė pagerbtos LLAF šventiniame vakare (Alfredo Pliadžio nuotr.)

Vienas svarbus ir ilgas gyvenimo etapas joms ką tik baigėsi, o dabar prieš akis – naujos nežabotos galimybės. Ir iki šiol dar nepažinta visiška laisvė veikti, ką nori. Bėgikės Agnė Šerkšnienė, Eglė Balčiūnaitė ir Rasa Drazdauskaitė atsisveikino su dešimtmečius trukusia profesionalių sportininkių karjera ir atvertė naują savo istorijos skyrių.

Būdavo akimirkų, kai sprinterė A.Šerkšnienė susimąstydavo: „Kam ir dėl ko visa tai darau? Ar verta?“ Bet nugindavo šalin sunkias mintis ir vėl sukandusi dantis sėsdavo į automobilį, pustrečios valandos riedėdavo iki maniežo, kur po sunkios treniruotės taip pykindavo, kad norėdavosi tik griūti į lovą, bet tekdavo važiuoti atgal, nes namie laukė mamos dėmesio prašanti dukra ir vyras.

A.Šerkšnienės olimpinė svajonė išsipildė Tokijuje (Kipro Štreimikio nuotr.).

A.Šerkšnienės olimpinė svajonė išsipildė Tokijuje (Kipro Štreimikio nuotr.).

Neišsimiegojusi, pailsusi nuo privalomų buities darbų ir išsekinta daug jėgų reikalaujančių treniruočių A.Šerkšnienė vis tiek stengėsi nesustoti, nes bėgimas buvo jos darbas ir jos tikslas. „O kai turiu tikslą, stengiuosi nesiblaškyti“, – prisipažįsta 34 metų dabar jau buvusi bėgikė.

Vidutinių nuotolių bėgikei E.Balčiūnaitei bėgimas paauglystėje tapo tuo šiaudu, kurį pagriebusi ji tikėjosi išplaukti į geresnį gyvenimą. Be nepritekliaus, kai kartais trūkdavo net maisto, o Šiaulių Pietinio rajono mergaitė nematydavo vilties ištrūkti iš aplinkos, kuri ne skatina skristi, o traukia į dumblą.

Eglės karjera buvo tarsi audringa jūra, kurios bangos tai iškelia į viršų, tai bloškia žemyn. Buvo daug traumų ir ligų, kurios vis trukdė siekti tikslų, buvo sunkių sprendimų, kurių daug kas nesuprato, bet 34-erių E.Balčiūnaitė niekada neprarado optimizmo.

„Nors sekėsi ne viskas, bet sportas man davė nesuskaičiuojamai daug – draugų visame pasaulyje, gerų emocijų, kelionių, – vardija Eglė. – Viena geriausių mano draugių Natalia Evangelidou yra kiprietė ir aš į Kiprą vis skrendu jos aplankyti. Ar gali būti dar kas nuostabiau?“

Nubėgusi paskutinį savo maratoną Libano sostinėje Beirute R.Drazdauskaitė jautėsi itin prastai. Jai skaudėjo klubus ir kelius, maudė visą kūną. „Ar verta toliau save taip kankinti?“ – susimąstė maratonininkė ir netrukus baigė karjerą. Nors jau buvo susikūrusi darbo vietą – su kita lengvaatlete atidariusi elektromagnetinių impulsų sporto studiją Kaune ir turėjo, kuo užsiimti, karjeros pabaiga, neslepia Rasa, nebuvo lengva.

„Psichologiškai buvo sunku, nes jau nesiekiau rezultatų. Taip, ir gyvenime gali užsibrėžti tikslų ir jų siekti, bet tai – visai kitaip, nei siekti sporto rezultatų“, – lygina R.Drazdauskaitė.

Jos visos daugybę metų gyveno treniruočių ir varžybų ritmu, aukojo asmenines ir draugų šventes, siekė vėl atsistoti ant kojų po traumų ir nesėkmių, džiaugėsi pergalėmis ir pavytomis svajonėmis, bet visada žinojo, kad sportininko karjera nėra amžina, nors jos pabaigai vis tiek neįmanoma idealiai pasirengti.

R.Drazdauskaitė Rio de Žaneiro olimpinėje maratono trasoje (Alfredo Pliadžio nuotr.).

R.Drazdauskaitė Rio de Žaneiro olimpinėje maratono trasoje (Alfredo Pliadžio nuotr.).

Naujas gyvenimo etapas Agnei ir Eglei kelia ir malonų laukimo virpulį, ir šiek tiek gąsdina, o Rasa jau spėjo prie jo priprasti ir išbandyti tai, ko sau anksčiau neleisdavo.

Šios trys daugkartinės Lietuvos čempionės ir olimpietės buvo oficialiai palydėtos iš profesionaliojo sporto ir pagerbtos specialiais prizais per sausio pradžioje Palangoje vykusį Lietuvos lengvosios atletikos federacijos šventinį vakarą.

Susimąstyti privertę žodžiai

Apie tai, kad gal jau laikas baigti karjerą, 400 m bėgikė A.Šerkšnienė mąstė kelerius pastaruosius metus, bet dar labai norėjo patekti į olimpines žaidynes. Per tuos daugiau kaip du dešimtmečius, kai 12-metė Agnė pradėjo lankyti bėgimo treniruotes, jos sportinėje karjeroje buvo ir nuostabių momentų, bet olimpinis kelialapis vis išsprūsdavo iš rankų.

Kai pagaliau pavyko prasibrauti į 2020-ųjų Tokijo žaidynes, kurios dėl pandemijos buvo atidėtos metams, A.Šerkšnienė aiškiai žinojo, kad greitai priims svarbų sprendimą atsisveikinti su sportu. Tik po žaidynių norėjo dar metus pasimėgauti bėgimu. Be įtampos ir nuolatinio spaudimo kovoti dėl aukščiausių vietų.

2022-ųjų rugsėjį bėgdama Šveicarijos klubų estafečių čempionate A.Šerkšnienė paskutinį kartą nužvelgė žiūrovų tribūnas ir baigusi rungtį atsisveikino su profesionaliuoju sportu. Ji daug kartų mąstė, o kas bus po to, dėliojo mintis ir planus, bet išeiti vis tiek buvo baugu.

„Tačiau vienas žmogus man pasakė žodžius, kurie nuteikė labai pozityviai: „Pavyzdžiu jums, sportininkams, nes turite du gyvenimus. Vieną, kai sportuojate, o kitą, kai baigiate karjerą ir pradedate naują kelią.“

Tada ir susimąsčiau, kad taip ir yra – tas naujas kelias dažnai prasideda nuo nulio, jame taip pat daug iššūkių, kaip ir sporte, bet drauge atsiveria aibė galimybių. Juk dabar galiu daryti, ką noriu, išsirinkti profesiją, kurią noriu. Aš apskritai viską galiu!

Sportas taip formavo mano charakterį, kad galiu susidoroti su bet kokiais iššūkiais, tad dabar tik džiaugiuosi, kad turėsiu galimybių ir laisvę daug visko nuveikti ir tuo mėgautis“, – šypsosi dabar jau buvusi lengvaatletė.

Svarbūs buvo ir mokslai

Kai 2000-aisiais tuometės Kauno Pilėnų vidurinės mokyklos sportišką moksleivę pastebėjo trenerė Daiva Jankauskaitė ir Agnė pradėjo lankyti lengvosios atletikos treniruotes, ji pati nemanė, kad tai truks taip ilgai. Iki tol Agnė lankė šokius ir plaukimą, šiek tiek grojo pianinu, išbandė ieties metimą. Agnei patiko bėgti, tačiau jai buvo svarbūs ir mokslai.

A.Šerkšnienė su vyru ir dukra (Alfredo Pliadžio nuotr.).

A.Šerkšnienė su vyru ir dukra (Alfredo Pliadžio nuotr.).

„Maniau, kad mokykloje dar galima derinti mokslą ir sportą, nors tai buvo nelengva. Svarsčiau, kad baigusi mokyklą baigsiu ir sportininkės karjerą.

Bet įstojau į Kauno technologijos universitetą studijuoti ekonomikos, o bėgimo vis tiek nemečiau, nors mokslai jau kentėjo. 2011-aisiais baigiau studijas ir iškart sulaukiau darbo pasiūlymo, bet jo atsisakiau, nes labai troškau išvykti į olimpines žaidynes, todėl atsidėjau bėgimui.

Tačiau iki 2012 m. Londono žaidynių normatyvo pritrūko vos 0,11 sekundės. Buvo labai apmaudu, maniau, kad toliau jau tikrai nesportuosiu, bet ir tada nepasitraukiau – kitą sezoną net patekau į pasaulio čempionato pusfinalį, vėl atsirado motyvacijos, todėl bėgiojau toliau“, – pasakoja A.Šerkšnienė.

Kamavo sunkūs klausimai

Jos sportinė karjera buvo nuolatinės įkalnės ir nuokalnės – tai sekasi, tai vėl kas nors nepavyksta. Apie 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynes Agnė jau nesvajojo, nes 2014-aisiais gavo sunkią traumą ir su vyru Andriumi Šerkšnu nusprendė, kad norėtų susilaukti vaikų. 2015-aisiais Šerkšnų šeimai gimė Audra.

„Ta mano trauma buvo sunki ir skausminga – nuo didelio krūvio skilo kulnas ir dėl to kone metus negalėjau bėgioti. Net jei nebūčiau pastojusi, matyt, sezoną vis tiek būčiau praleidusi. Susilaukusi dukters jau nebuvau tikra, ar dar grįšiu sportuoti, bet treneris Šveicarijoje paklausė: „Ar tu esi tvirtai apsisprendusi?“ Jei taip, galiu daugiau nebėgioti. Jei ne, turiu treniruotis, nes paskui gali būti per vėlu. Kadangi nebuvau tikra dėl savo sprendimo, nutariau treniruotis“, – prisimena A.Šerkšnienė.

O paskui vėl prasidėjo treniruočių, varžybų, stovyklų maratonas. Tik viskas jau buvo kitaip nei iki dukters gimimo. Agnė turėjo iš naujo susidėlioti režimą, aukoti svarbaus ir brangaus poilsio valandas, įtikinėti save, kad verta daryti tai, ką daro.

„Nuo dviejų mėnesių dukrą vežiodavausi į treniruotes. Kol Audra miegodavo, porą valandų sportuodavau. Po treniruotės jausdavausi pavargusi, bet laiko poilsiui jau nebūdavo – turėjau susitaikyti, kad vietoj įprastų aštuonių valandų poilsio per parą turiu tenkintis tik keturiomis.

Pirmą pusmetį buvo taip sunku, kad nebuvau įsitikinusi, ar grįšiu į varžybas, ir neskubėjau. Bet kai nusprendžiau pabandyti, į šalis jau nesidairiau“, – sako A.Šerkšnienė.

Dukrai ūgtelėjus atrodė, kad bus lengviau, bet tapo dar sudėtingiau. 2019-aisiais Agnė gavo dešinio klubo traumą, ją išsigydė, bet netrukus pasaulį užklupo pandemija.

Šveicarijoje, į kurią persikėlė dar 2011-aisiais paskui „Formulės-1“ komandoje (dabar – „Alfa Romeo“) dirbantį vyrą, į treniruotes manieže „LC Zurich“ komandos narei iš Lietuvos ir taip tekdavo važiuoti mažiausiai valandą. Tačiau artimesnis maniežas per pandemiją buvo uždarytas, o nukakti iki tolimesnio trukdavo pustrečios valandos.

Į treniruotes manieže Agnė vykdavo tik tuomet, kai reikėdavo bėgti atkarpas, o tai – itin sunkus elementas, po kurio ir pykindavo, ir kojos nelaikydavo, bet laukdavo dar pustrečios valandos kelias namo. Tačiau Agnė nugindavo juodas mintis ir vėl darė tai, kas privaloma, nes turėjo tikslą pakliūti į olimpines žaidynes.

Atranka į 2020 m. Tokijo žaidynes buvo sudėtinga: reikėjo rinkti reitingo taškus, o vien patekti į varžybas, per kurias galėjo gauti daugiau taškų, buvo milžiniškas iššūkis. Buvo ir taip, kad galiausiai gavusi kvietimą atvykti Agnė paskutinę minutę jo atsisakydavo, nes motinos širdis neleido palikti sergančio vaiko.

Tačiau A.Šerkšnienė išplėšė kelialapį į olimpinį Tokiją, o tada pradėjo drebėti iš baimės, kad tik nieko nenutiktų, mat dėl pandemijos taisyklių ta galimybė bėgti olimpiniame stadione, nors sunkiai pačios iškovota, atrodė labai miglota.

„Dar iki išvykos į Tokiją mėnesį turėjome nuolat testuotis, ar nesergame COVID-19. Viena, jei išties sergi ir turi rūpintis sveikata, bet buvo ir aibė besimptomių sportininkų, kurie nieko nejautė ir vis tiek negalėjo išvykti į žaidynes.

Paskui jau Tokijuje dvi savaites sėdėjome uždaryti ir nuolat testavomės, buvome tikrinami ir persikėlę į olimpinį kaimelį.

Buvau taip pavargusi psichologiškai, kad net varžybų dieną galvojau, jog testą atliksiu tik vakare, nes kitaip negalėsiu bėgti. Keistai atrodė milžiniškas stadionas, kuris buvo visiškai tuščias. Bet džiaugiausi vien pasiekusi tikslą dalyvauti žaidynėse“, – patikina A.Šerkšnienė, Tokijo žaidynių 400 m rungtyje užėmusi 33 vietą.

Dar svarsto, ką veiks toliau

Metus po žaidynių dar pasimėgavusi bėgimu varžybose, Agnė be didelės širdgėlos atsisveikino su sportininkės karjera.

„Dar prieš baigdama karjerą jau buvau žmona ir mama, o tai nėra lengvas darbas. Dukra pradėjo lankyti pirmą klasę, tad prasidėjo naujas etapas. Dabar dar svarstau, kur galėčiau toliau save realizuoti. Turiu pasiūlymą dirbti trenere savo klube, bet neskubu priimti sprendimo, nes tai būtų ta pati rutina, kaip ir pačiai sportuojant. Tačiau neatmetu tokios galimybės.

Svarstau, kad gal galėčiau dar ko nors mokytis ir įgyti naują specialybę. Žinau, kad tikrai nepražūsiu, nes sportas formavo mano charakterį ir išmokė niekada nepasiduoti bei padaryti darbą, kurį privalau. Profesionalusis sportas, nors ir sunkus, man apskritai daug davė: keliones po pasaulį, nuostabias emocijas po gerų rungtynių ar rekordų, pažinau galybę žmonių, susiradau draugų. Tai yra Dievo dovana“, – įsitikinusi A.Šerkšnienė.

Kūnas vis priešinosi krūviams

Kai 15-metė šiaulietė E.Balčiūnaitė pradėjo lankyti lengvosios atletikos treniruotes, bėgimas jai tapo tuo gelbėjimosi ratu, kuris, tikėjo Eglė, padės susikurti geresnį gyvenimą. Gyvenimą be nepritekliaus ir nuolatinių minčių apie tai, ar turės ką valgyti.

E.Balčiūnaitė daug laiko skiria visuomeninei veiklai (LTOK nuotr.).

E.Balčiūnaitė daug laiko skiria visuomeninei veiklai (LTOK nuotr.).

Vyresnioji Eglės sesuo Ana atsidėjo mokslams, o sportiška jaunėlė, prieš tai kelerius metus lankiusi pramoginius šokius, bet iš jų pasitraukusi, nes negalėjo sau leisti įsigyti pasirodymams reikalingų brangių suknelių, visas jėgas atiduodavo manieže.

E.Balčiūnaitės talentas vidutiniams nuotoliams greitai išryškėjo ir jau po kelerių metų, tarpusavio atrankos varžybose Lietuvoje įveikusi labiau patyrusią Iriną Krakoviak, šiaulietė išvyko į 2008 m. Pekino olimpines žaidynes. 19-metė E.Balčiūnaitė tada buvo jauniausia olimpinės rinktinės narė.

Gal jaunatviškas maksimalizmas, o gal ir tai, kad dar gerai nesuvokdama olimpinių žaidynių svarbos Eglė bėgo visiškai atsipalaidavusi ir mėgavosi tuo, ką daro, ji tarp 800 m rungties dalyvių užėmė 22 vietą.

Atrodė, sparčiai tobulėjančios Eglės jau niekas nesustabdys – vieną po kito šiaulietė gerino Lietuvos rekordus, o 2010 m. Dohoje (Kataras) tapo pirmąja šalies lengvaatlete, patekusia į pasaulio uždarųjų patalpų čempionato finalą, kuriame galiausiai užėmė penktą vietą. 2013 m. universiadoje Rusijoje E.Balčiūnaitė laimėjo bronzą. Tačiau eiklią sportininkę vis sustabdydavo tai traumos, tai ligos.

„Niekaip nesupratau, kas man darosi, bet organizmas nelaikė: atrodo, pasveikstu, ir vėl reikia gydytis. Dabar, kai medicina jau daug toliau pažengusi, gal būtų kitaip, bet tada negalėjau normaliai treniruotis dėl nuolatinių pertraukų“, – prisimena E.Balčiūnaitė.

2015-aisiais, po daugiau kaip dešimtmečio darbo su treneriu Aleksandru Kitanovu, kuris tik pradedančią bėgikę ne tik vedė už rankos, bet, buvo laikas, net pirko jai sportinius batelius, Eglė nusprendė pradėti naują karjeros etapą.

Sprendimas atsisveikinti su treneriu buvo sunkus ir pareikalavo milžiniškų psichologinių pastangų, tačiau E.Balčiūnaitė jautė, kad permainos būtinos.

„Tada buvau blogietė ir mažai kas mane suprato – palaikė tik patys artimiausi žmonės. Bet mano kūnas vis priešinosi bėgimui, tad supratau, kad reikia ką nors keisti“, – sako bėgikė.

Šveicarijoje, į kurią išvyko, Eglei vėl reikėjo viską pradėti nuo pradžių – treniruotės buvo visiškai kitokios nei Šiauliuose. Nors kūnas toliau priešinosi, E.Balčiūnaitė milžiniškomis valios pastangomis sugebėjo įrodyti, kad yra verta dalyvauti 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, ir darsyk pasivijo olimpinę svajonę. Brazilijoje ji užėmė 48 vietą.

Ji toliau bėgo, bet traumos ir ligos nesiliovė persekiojusios. Praėjusią vasarą dar bėgo varžybose Belgijoje, bet vėl gavo traumą. Gydėsi ilgai, kol galiausiai nusprendė, kad užtenka, ir šiemet sausio pradžioje paskelbė apie karjeros pabaigą.

„Sportas man buvo ir liko labai svarbus, bet ateina laikas sustoti“, – šypteli E.Balčiūnaitė.

Grąžindavo skolą už gerumą

Eglė dar tik bando priprasti prie naujo gyvenimo, kuriame nėra griežtos dienotvarkės ir aiškaus plano, ką veiks artimiausius metus ar net kelerius. Ji bando priprasti ir prie bedarbės statuso, nes turi mąstyti, kaip ir iš ko toliau gyvens.

„Dabar gyvenu iš santaupų, – prisipažino. – Sportuodama turėjau rėmėjų, bet jie mane rėmė kaip bėgikę, ne kaip žmogų, tad būtinai turiu rasti kitos veiklos pragyventi. Bet tikiu, kad galvoje turiu pakankamai košės nepražūti.“

Šiaulių universitete įgijusi verslo administravimo bakalauro laipsnį, sportuodama E.Balčiūnaitė vis pristigdavo laiko baigti magistro studijas. Todėl mokslai – vienas tų svarbių darbų, kurį jaučiasi privalanti baigti. Dar būdama bėgikė Eglė skirdavo daug laiko socialinėms iniciatyvoms – savanoriaudavo įvairiuose labdaros renginiuose, užsiimdavo su vaikais, nes taip jausdavo grąžinanti skolą už gerumą, kurio kadaise pati sulaukė.

„Kad ir ko ateityje imsiuosi, man labai svarbu prasmė“, – neslepia.

Ji svajoja parodyti žmonėms bėgimo grožį ir užkrėsti juos meile bėgimo sportui. Svajoja net nubėgti maratoną, tad su treneriu Jonu Žakaičiu dabar kuria planą, kaip galėtų pasirengti šiai daug ištvermės reikalaujančiai rungčiai.

„Galbūt kada nors išbandysiu ir triatloną, tik reikia išmokti plaukti – kol kas moku tik nugara, – nusijuokia E.Balčiūnaitė. – Dar norėčiau šokti, slidinėti ir dar daug ką išbandyti, ko negalėjau daryti būdama profesionali sportininkė.“

Maratonų etapas baigtas

R.Drazdauskaitė paskutinį – šešioliktąjį – savo maratoną nubėgo 2018 m. Beirute. Tada pasaulio kariškių čempionate vyresnioji eilinė iš Lietuvos užėmė septintą vietą. Vieta nebuvo labai prasta, tačiau po varžybų Rasa vos paėjo: atrodė, kad kūne nėra sveikos vietos.

„Tada ir supratau, kad jau nesusigrąžinsiu ankstesnės sportinės formos, tad kam save kankinti? Juolab prieš tai buvau gavusi traumą, sunkiai po jos atsigavau, bandžiau siekti rezultato, bet sveikata neleido. Sporte jau buvau pasiekusi viską, kas įmanoma: dalyvavau trejose olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose.

Jau gyvenau taip, kad daugiau laiko skirdavau reabilitacijoms ir operacijoms nei pačiam sportui. Bėgant maratoną tenka itin didelis krūvis, tad jaučiau, kad nėra prasmės toliau savęs žaloti, nes pasaulio čempione jau netapsiu“, – sako R.Drazdauskaitė.

Rasa sportavo daugiau kaip ketvirtį amžiaus – nuo tada, kai būdama ketvirtokė Šiauliuose pradėjo lankyti lengvosios atletikos treniruotes. Iš pradžių buvo sprinterė, paskui bėgo vidutinius nuotolius, kol galiausiai ir treneriai nusprendė, ir medicinos tyrimai parodė, kad Rasai labiausiai tinka ilgi nuotoliai, mat fiziniai jos duomenys buvo itin tinkami ištvermės sportui.

R.Drazdauskaitė dešimt metų tarnavo Lietuvos kariuomenėje (Alfredo Pliadžio nuotr.)

R.Drazdauskaitė dešimt metų tarnavo Lietuvos kariuomenėje (Alfredo Pliadžio nuotr.)

Jau pirmąjį savo maratoną 2017-aisiais R.Drazdauskaitė bėgo taip greitai, kad iki olimpinio normatyvo pristigo vos keliolikos sekundžių. O maratoną nubėgusi antrąsyk, normatyvą viršijo bent keliomis minutėmis ir išvyko į 2008 m. Pekino žaidynes (ten užėmė 37 vietą). Paskui Rasa dar dalyvavo 2012 m. Londono (27 vieta, asmeninis rekordas – 2 val. 29 min. 29 sek.) ir 2016 m. Rio de Žaneiro (37 vieta) žaidynėse.

Maratonininkai nuolat jaučiasi pavargę, nes tik per darbą, nualinantį iki visiško išsekimo, įmanoma pasiekti rezultatų.

„Ant nuovargio dedi dar nuovargio ir visą laiką jautiesi pavargęs, – šypteli R.Drazdauskaitė. – Sunkiausia būdavo per treniruotes, nes jei per jas gerai pasirengi varžyboms, pats maratonas – jau malonumas.“

Malonumą ji jautė 2010 m. bėgdama Atėnuose. Ten ne tik apgynė prieš metus iškovotą pasaulio kariškių čempionės vardą, laimėjo visą klasikinį maratoną, kuriame dalyvavo 10 tūkst. pasaulio bėgikų, bet ir pasiekė šių varžybų rekordą – 2 val. 31 min. 6 sek.

„Emocijos buvo nepakartojamos, juolab kad laimėjau Graikijoje, iš kur ir kilęs maratonas. Finišavome senoviniame stadione, tad apėmė euforija. Sportas man suteikė daug gražių akimirkų ir mažai ką keisčiau savo karjeroje.

Apskritai tas sportininko gyvenimas toks, kad turi mėgti savo sporto šaką, netingėti, kentėti. Sportas ugdė mano valią, atvėrė kelius į pasaulį, sportuodama radau daug draugų. Taip, turėjau ir daug ką aukoti, nes privalėjau dirbti be išeiginių, bet džiaugiuosi, kad sportavau, nes tai buvo labai smagūs metai“, – patikina R.Drazdauskaitė.

Nors jau turėjo pati susikūrusi darbo vietą ir nuolat dirbo, Rasa ne vieną mėnesį ilgėjosi sportininkės gyvenimo, kuris neatsiejamas nuo didelių tikslų ir pergalių siekimo.

„Bet paskui atradau kitus dalykus: pradėjau žaisti tinklinį, išbandžiau padelio tenisą, žinoma, ir toliau pabėgioju. Tik maratono jau, manau, daugiau nebėgsiu, nes nematau tikslo, jei negaliu laimėti. Mūsų, sportininkų, charakteris toks, kad visada ir visur siekiame laimėti. Net dviračiu važiuodama noriu visus aplenkti“, – sako R.Drazdauskaitė.

Atidarė savo studiją

Į naują veiklą R.Drazdauskaitė nėrė likus mažiau nei metams iki sportininkės karjeros pabaigos, kai gydydamasi eilinę traumą susižavėjo Lietuvoje tada dar palyginti naujomis treniruotėmis, per kurias mankštinti giluminius raumenis padeda elektros impulsai.

Išbandyti tokias treniruotes Vilniuje Rasai pasiūlė pažįstamas šiaulietis. Tie užsiėmimai maratonininkei tiko ir patiko, tad vos dėl 20 minučių treniruotės ji vis važinėdavo į Vilnių, kol kartą vairuodama susimąstė: o kodėl neatidarius tokios studijos Kaune?

Rasos partnere tapo kita stajerė Monika Juodeškaitė ir lengvaatletės Kaune atvėrė studijos „Stimfit“ duris.

„Nuolat mąsčiau, ką veiksiu baigusi sportininkės karjerą, ir vis atrodė, kad ateitį norėčiau sieti su sportu, juolab kad Šiaulių universitete baigiau su sportu susijusias ir bakalauro, ir magistro studijas. Tad nuosava studija buvo ta veikla, kuri man tiko. Dirbdama studijoje ir pati toliau sportuoju, ir su žmonėmis pabendrauju“, – šypteli R.Drazdauskaitė

Dešimt metų tarnavusi kariuomenėje ir atstovavusi jai kariškių varžybose, buvusi maratonininkė tapo rezervo kare.

 

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS