lt
en
KONTAKTAI

Sportinės karjeros keliu žinomus sportininkus veda jų tėvai

Nuotraukos autorius: Virgaudas Leknickas

Obuolys nuo obels toli nerieda, byloja liaudies išmintis. Todėl ir buvusių sportininkų atžalos neretai renkasi tėvų jau pramintą kelią. Lietuvos sporte ne toks retas tandemas, kai duktė ar sūnus vieno iš tėvų patarimų klauso ne tik namie, bet ir per treniruotes.

Ledo šokėjas Povilas Vanagas ir jo mama Lilija, 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių prizininkas baidarininkas Aurimas Lankas ir jo tėvas Antanas, Lietuvos ieties metimo rekordininkas Edis Matusevičius ir jo tėvas Edmuntas, burlentininkas Juozas Bernotas ir jo tėvas Gintautas bei daugybė kitų sporto šakų atstovų, kuriuos sportinės karjeros keliu veda artimiausi žmonės.

Augdami sporto salėse, bazėse, maniežuose sportininkų vaikai ir patys panūdo sportuoti, o geriausią trenerį rado šalia. Vaikai sportiniais laimėjimais dažnai lenkia savo tėvus, tačiau šiems nuo to – tik džiugiau.

Kone užaugo manieže

Buvusi daugiakovininkė Juzefa Baikštienė 58-ojo gimtadienio proga šiemet vasarį iš savo vaikų sulaukė geriausios dovanos – puikių rezultatų. Šuolininkai į aukštį 23-ejų Juozas ir metais jaunesnė Urtė Baikščiai per Lietuvos lengvosios atletikos federacijos varžybas Šiauliuose pasirodė puikiai, nepaisant skausmų ir iki tol persekiojusių nesėkmių.

U.Baikštytė per pirmąsias sezono varžybas įveikė 185 cm aukštį, nors prieš tai daug laiko turėjo praleisti globojama kineziterapeuto, mat skaudėjo nugarą.

„Turiu šiek tiek bėdų su nugara, tad ačiū kineziterapeutui Mantui Lesnickui, kuris mane eilinį kartą išgelbėjo ir šokau nejausdama skausmo“, – po varžybų jai padėjusiam stebukladariui dėkojo U.Baikštytė.

J.Baikštys į varžybas grįžo po trejų metų pertraukos, bet pasiekė asmeninį rekordą, įveikdamas 221 cm aukštį. Traumas gydęsis lengvaatletis tikėjosi grįžti anksčiau, tačiau sveiko ne taip greitai, kaip norėjo. Vis dėlto jis nenuleido rankų.

„Nėra nė vieno profesionalaus sportininko, kuris būtų visiškai sveikas“, – po puikaus pasirodymo sakė lengvaatletis, kuris dar po dviejų savaičių, vasario 20 d. Klaipėdoje vykusiame šalies uždarųjų patalpų čempionate, peršoko 224 cm ir pasiekė šeštą rezultatą Lietuvos istorijoje. Tai jam lėmė ir kvietimą į Europos uždarųjų patalpų čempionatą.

Puikūs rezultatai per pirmąsias sezono varžybas labiausiai džiugino Juozo ir Urtės mamą bei trenerę J.Baikštienę. Ji kone du dešimtmečius stebi, kaip diena po dienos jaunesnieji vaikai sukandę dantis pluša siekdami tobulėti.

„Galima sakyti, kad Juozas ir Urtė užaugo lengvosios atletikos manieže, kuriame aš dirbau trenere. Kartais, kai neimdavau jų su savimi į darbą, jie patys atvažiuodavo. Kartą maniau, kad man vaidenasi: vaikus palikau namie, bet jie lyg ir yra. Paskui žiūriu – po garažais slepiasi. Porą kartų taip pasielgė ir nuo tada jau visada veždavausi juos drauge. O kai ūgtelėjo, pradėjo man priekaištauti, kad treniruoju kitus, bet jiems dėmesio neskiriu, tad taip ir pradėjome drauge dirbti“, – pasakoja Šiauliuose lengvosios atletikos trenere dirbanti J.Baikštienė.

Vyresnysis Baikščių sūnus, dabar 35-erių Simonas ankstyvoje vaikystėje dėl sveikatos bėdų sportuoti negalėjo. Kai medikai jam pagaliau leido didesnius krūvius, S.Baikštys pasirinko krepšinį. Tačiau per varžybas ore susidūrė su varžovu, susiplėšė meniską ir priekinį kryžminį raištį ir anksti baigė sportininko karjerą. Krepšinį žaisti galėjo ir 202 cm Juozas bei 182 cm ūgio Urtė. Tačiau juos labiau viliojo lengvoji atletika.

Pametinukai nuo mažens varžėsi tarpusavyje – jaunėlė Urtė net kūdikystėje nenorėjo nusileisti vyresniajam broliui. Vaikų trenere tapusiai mamai niekada nereikėjo jų skatinti dirbti. Net priešingai – Juzefa savo atžalas kartais stabdo, kad nepersitemptų.

„Jie ne iš tų, kurie norėtų patinginiauti. Net dabar kartais pasipykstame, kad per daug dirba. Ir nuo pat mažens tokie, – sako J.Baikštienė, kuri tiki, kad Juozas su Urte pajėgūs siekti aukščiausių rezultatų ir bent jau tapti olimpiečiais. – Abu yra gabūs ir talentingi, tad neabejoju, kad jei ne Tokijuje šiemet, tai 2024 m. Paryžiaus žaidynėse abu tikrai gali būti.“

Urtė, Juzefa ir Juozas Baikščiai. Alfredo Pliadžio nuotr.

Nustebino dar kūdikystėje

Sportuodami augo ir broliai Matusevičiai, kuriuos aistra sportui užkrėtė buvęs ieties metikas ir beisbolininkas jų tėvas Edmuntas Matusevičius.

Pats 17 metų mėtęs ietį, vėliau Edmuntas Matusevičius daugiau kaip dešimtmetį žaidė beisbolą, tad į šią dažnam lietuviui dar egzotišką sporto šaką buvo įtraukti ir jaunesnieji sūnūs – Edis ir Edvardas, nors abu dar mėtė ir ietį.

Ietį svaidė ir vyriausiasis dabar 35-erių Edgaras, bet galiausiai tapo mėgėju krepšininku.

Dabar 29 metų Edvardo širdis labiau linko prie beisbolo, tad jis galiausiai išvyko mokytis ir žaisti į JAV, o nuo 2017 m. rungtyniauja Vokietijos beisbolo bundeslygoje.

Edis irgi atstovavo Lietuvos vaikų ir jaunučių beisbolo rinktinėms, bet jo širdis labiau linko prie ieties metimo, tad paauglystėje vis daugiau dėmesio skyrė būtent šiai lengvosios atletikos šakai.

„Kad Edis turi ypatingą ranką, pajutau tada, kai jam tebuvo pusė metukų: dar gulėdamas vežimėlyje žaisliuką pro mano ausį taip švystelėjo, kad jau tada buvo aišku, jog jo rankytė neeilinė“, – pasakojo 62 metų Edmuntas Matusevičius.

Prabėgus mažiau kaip dviem dešimtmečiams tėvas įsitikino, kad buvo teisus. Dabar 24-erių Edis – vienas talentingiausių Lietuvos lengvaatlečių. 2019 m. jis laimėjo Neapolyje vykusią universiadą, o nugalėdamas šalies čempionate pasiekė ne tik asmeninį, bet ir Lietuvos rekordą – 89,17 m. Šiuo metimu ieties metikas užsitikrino ir teisę dalyvauti 2020 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse. Tais itin palankiais 2019-aisiais Edis tapo geriausiu Lietuvos lengvaatlečiu.

Sūnaus treneriu tapęs tėvas savo užrašuose yra pasižymėjęs, kad pirmasis Edžio bandymas mesti ietį buvo dešimties metų. Tačiau Edmuntui pasirodė, kad rimčiau treniruotis dar per anksti, tad jaunėlis toliau žaidė beisbolą, o prie ieties metimo grįžo dar po poros metų – 2009-aisiais.

Nors kurį laiką dar žaidė ir beisbolą, ieties metimui Edis skyrė vis daugiau dėmesio. Proveržis įvyko 2015 m., kai iš Europos jaunių čempionato grįžo su bronzos medaliu.

Nors gerų rezultatų ieties metimo sektoriuje pasiekė ir Edmuntas Matusevičius, sūnus jau pralenkė tėvą.

„Manau, tėtis tuo džiaugiasi, nes kiekvieno trenerio užduotis – parengti sportininką taip, kad šis viršytų paties trenerio pasiektus rezultatus. Mane motyvuoja noras tobulėti ir mesti vis toliau. Motyvuoja ir tėtis, kuris nori, kad aš būčiau geriausias“, – sako Edis, kuris dėkingas tėvui ne tik už sportui įskiepytą meilę, bet ir už nuolatinę jo paramą.

Edis ir Edmuntas Matusevičiai. Alfredo Pliadžio nuotr.

Jautė, kad nebegali padėti

Daugkartinis Lietuvos irklavimo čempionas, tarptautinės „Gintarinių irklų“ regatos laimėtojas 47-erių Tomas Valčiukas į valtį priviliojo ir dukterį Mildą. Nors lankė dainų ir šokių ansamblį, vasarą Milda dar rasdavo laiko irklavimui.

Mergaitė greitai tobulėjo, tad netrukus irklavimui ėmė skirti vis daugiau dėmesio.

Būtent tėvas tapo pirmuoju dukters treneriu ir su ja dirbo aštuonis sezonus.

„Jaunesniame amžiuje buvo net privalumas, kad būtent aš buvau dukters treneris, – neslepia T.Valčiukas. – Nors Milda ir pati turėjo daug motyvacijos, stengėmės abu, nuolat kalbėjomės apie irklavimą. Per trumpą laiką pavyko jai daug įdiegti, neatsitiktinai gana anksti Milda pasiekė aukštų rezultatų, nes buvo gana išprususi. Kiti pradedantieji sportininkai gal mažiau domisi arba gauna mažiau teisingos informacijos, o ji daug žinojo, tad net neturėdama idealių fizinių duomenų jauna jau galėjo siekti labai aukštų rezultatų.“

Nors kai kurie pažįstami T.Valčiukui juokais, o kartais ir visai rimtai papriekaištaudavo, kad sporte neįgyvendintas savo svajones perkėlė ant dukters pečių, treneris su tuo kategoriškai nesutinka. Jis nori tikėti, kad niekada neperlenkė lazdos, reikalaudamas Mildos treniruotis. Net priešingai – tėvas dukterį lenkė prie mokslų, grasino, kad jei pažymiai bus prasti, ji negalės irkluoti.

„Tėtis nuteikdavo, kad turiu lankyti visas pamokas, o jei nepadarysiu pamokų ar nespėsiu, negalėsiu eiti į treniruotę. Labai stengdavausi, nes būdavo didžiulė gėda kitą dieną pasakyti irklavimo draugams, kad nebuvau treniruotėje, nes kažko nepadariau. Gerai mokiausi ir gerai išlaikiau egzaminus. Džiaugiuosi, kad tėvai man padėjo suderinti mokslus ir treniruotes“, – yra pasakojusi dabar 25-erių M.Valčiukaitė.

Kai paauglystėje Milda sėdo į porinę dvivietę su Ieva Adomavičiūte, jų treneris T.Valčiukas siekė būti kiek įmanoma teisingas abiem merginoms, kad tik Ieva nesijaustų nuskriausta.

„Nenorėjau, kad Ieva jaustųsi podukra, tad stengiausi ir vienai, ir kitai duoti pastabų, vieną ir kitą pagirti“, – prisipažįsta T.Valčiukas.

M.Valčiukaitė ir I.Adomavičiūtė dukart tapo pasaulio jaunių (iki 18 m.) čempionėmis (2011 ir 2012 m.), bet vėliau jų keliai išsiskyrė. 2013 m. Milda sėdo į porinę dvivietę su Donata Vištartaite. Tačiau kaip tik tada T.Valčiukas ėmė svarstyti, ar tikrai geriausia, kad jis treniruoja dukterį.

Pagrindinis dueto treneris buvo Donatą iki tol treniravęs Algirdas Arelis. T.Valčiukas jam talkino. 2013-aisiais M.Valčiukaitė ir D.Vištartaitė laimėjo Europos ir pasaulio čempionatus, universiadą. Tačiau treneris A.Arelis atsitraukė. Netrukus apie pasitraukimą ėmė svarstyti ir T.Valčiukas.

„Vienoje valtyje sėdėjo dvi merginos-žaibai, mačiau šios komandos potencialą, bet jutau, kad negaliu jo panaudoti. Lietuvos rinktinės konsultantas italas Giovanni Postiglione kartą irgi pasakė, kad nėra gerai būti tėvu ir treneriu. Iš pradžių šiuos žodžius praleidau pro ausis, bet paskui ir pats pamačiau, kad srovė teka ne ta kryptimi. Kažkuriuo metu gal ir buvo gerai, kad esu ir tėvas, ir treneris, bet vėliau tai tapo neigiamas veiksnys“, – apnikusias abejones prisimena T.Valčiukas.

Tad jis pasitraukė. 2016 m. per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes M.Valčiukaitė ir D.Vištartaitė iškovojo olimpinę bronzą. Nors jau nebuvo dukters treneris, T.Valčiukas teigia, kad po šių žaidynių jį iki šiol kankina dvejopas jausmas. Matydamas, kokios pajėgios buvo Milda su Donata, treneris neabejoja, kad jos galėjo parvežti ir Lietuvos irklavimui pirmąjį olimpinį auksą. Kita vertus, į finalą nepateko ne viena itin pajėgi dvivietė, tad lietuvės galėjo likti ir be medalių.

Dabar su dukterimi T.Valčiukas dirba nedaug, bet jo auklėtinis yra Mildos mylimasis S.Ritteris. Virgaudo Leknicko nuotr.

Paprašė, kad taptų treneriu

Dabar su dukterimi T.Valčiukas dirba nedaug – tik duoda jai vieną kitą patarimą. Patyręs specialistas – šiemet rudenį sukaks 20 metų, kai buvęs irkluotojas dirba treneriu – vieną kitą patarimą, kaip irkluoti, duodavo ir dukters mylimajam Sauliui Ritteriui.

Pats T.Valčiukas su būsimąja žmona Gabija susipažino irkluodamas. M.Valčiukaitė ir S.Ritteris taip pat susidraugavo ir įsimylėjo irkluodami. Tad kai 2019-ųjų rudenį S.Ritteris paprašė T.Valčiuko tapti jo treneriu, šis pernelyg nenustebo.

„Mane jau apskritai sunku nustebinti, – juokiasi T.Valčiukas, – Tačiau paprašiau laiko pagalvoti, nes reikėjo ir kitus darbus susidėlioti.“

Maždaug po savaitės T.Valčiukas priėmė dukters draugo kvietimą ir tapo 2016 m. Rio žaidynių sidabro medalio laimėtojo treneriu: „Bendraudami nekuriame barjerų, bet Saulius, matyt, jaučia atsakomybę, kad pats paprašė, jog jį treniruočiau, todėl sąžiningai stengiasi vykdyti mano nurodymus. Kita vertus, aš ir pats jaučiu atsakomybę, kad tokio aukšto lygio sportininkas paprašė tapti jo treneriu.“

32-ejų S.Ritteris – itin tituluotas irkluotojas. Irkluodamas dvivietę jis po dukart laimėjo Europos čempionatą ir universiadą, dukart – pasaulio čempionato sidabrą, o 2016 m. Rio de Žaneire su Mindaugu Griškoniu iškovojo olimpinį sidabrą.

Sidabrinė Rio pora vėl sėdi vienoje valtyje – rengiasi balandį vyksiančiam Europos čempionatui.

M.Griškonio treneris – Robertas Tamulevičius, S.Ritterio – T.Valčiukas, tad drauge dirba ne tik irkluotojai, bet ir treneriai.

„Su visais treneriais bendraudavau gana draugiškai, bet tai, kad T.Valčiukas yra man šiek tiek artimesnis žmogus, – tik privalumas. Viena vertus, į daug ką galiu paprasčiau žiūrėti, kita vertus, jausdamas didelę pagarbą jaučiuosi ir įsipareigojęs trenerio nenuvilti. Be to, jaučiu didelį palaikymą“, – sako S.Ritteris.

Aurimas ir Antanas Lankai. Asmeninio albumo nuotr.

Nuveždavo ir parveždavo

Tėvas Antanas Lankas savo sūnų Aurimą išmokė irkluoti baidarę, kai šis per vasaros atostogas mokykloje neturėdavo ką veikti. Buvęs baidarininkas 63-ejų Antanas Lankas pats sportuoti pradėjo dar vaikystėje – gal dvylikos, o šiemet švęs 40 metų trenerio darbo sukaktį. Ir šioje karjeroje nebuvo padaręs net trumpiausios pertraukos.

Šiaulių sporto centro „Atžalynas“ treneris norėjo, kad sūnus Aurimas sportuotų, bet rinktis baidarės nevertė. Tačiau važinėdamas su tėvu į treniruočių stovyklas ir net laisvalaikiu nuolat būdamas su juo Aurimas savaime įsėdo į baidarę.

„Po metų ar dvejų sportuoti pradėjo mano porininkas Edvinas Ramanauskas, dar keli panašaus amžiaus berniukai, pradėjome dalyvauti varžybose ir jas laimėti, tad atsirado dar daugiau motyvacijos treniruotis“, – rimtesnę pradžią prisimena Aurimas.

Tačiau tėvas reikalavo ne tik lieti prakaitą per treniruotes. Antanas Lankas lenkė sūnų ir prie mokslų, tad gerais pažymiais baigęs vidurinę mokyklą Aurimas įstojo studijuoti teisės Vilniaus universitete ir penkeriems metams visiškai metė sportą.

„Tada atrodė, kad tik krepšininkai gali iš sporto uždirbti duonai. Ir net minties nebuvo, kad plaukiodamas baidare Talšos ežere gali svajoti apie olimpinį medalį. Todėl, kai įstojau studijuoti, pirmenybę teikiau mokslams“, – sako 2016 m. Rio olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas.

Po studijų Aurimas grįžo į Šiaulius, įsidarbino kredito unijoje ir vėl pradėjo sportuoti. Kaip pats tvirtina, į treniruotes grįžo iš neturėjimo ką veikti, mat po darbo turėdavo daug laisvo laiko.

Prireikė kelių savaičių, kad kelerius metus nesportavęs Aurimas pasivytų jaunesnius tėvo auklėtinius. Netrukus iš užsienio grįžo ir jo porininkas E.Ramanauskas, tad jauni vyrai su nauju užsidegimu kibo į darbą. O po kelerių metų Rio de Žaneire pasiekė didžiausią karjeros pergalę.

Aurimas tvirtina, kad sportuodamas pas tėvą niekada nesijautė išskirtinis. „Daugelis mano, kad jei tėtis treneris, tai gauni papildomų patarimų ar esi labiau lepinamas. Tačiau visi dirbome vienodai ir sprendimus priimdavome tardamiesi komandoje. Vienintelis pranašumas, kad tėtis nuveždavo į treniruotę ir iš jos parveždavo“, – patikina Aurimas.

Ir šis pranašumas buvo ne toks ir menkas. Aurimo porininkas E.Ramanauskas iki šiol kartais prisimena, kaip sunku būdavo autobusu ar dviračiu keliauti į treniruotes ir po jų pavargusiam dar grįžti namo. Nesvarbu, lyja ar sninga.

Pasak Antano Lanko, dėl to, kad yra sūnaus treneris, jam pačiam būdavo tik sunkiau.

„Aurimas viską rėždavo į akis ir nebijodavo man pasakyti, kad yra pervargęs. Juolab kad drauge būdavome ir per treniruotes, ir namie. Nors sportuoti norėjo, nesibodėdavo pasakyti, kad jaučiasi pasiekęs ribą. Kažin ar būtų tai prisipažinęs svetimam žmogui, o pasakyti tėčiui buvo paprasčiau“, – sako Antanas Lankas.

Aurimas teigia, kad dirbdamas su tėvu jautė didesnę atsakomybę ir baiminosi nepateisinti vilčių. Kartais išlįsdavo ir psichologinė įtampa dėl to, kad yra trenerio sūnus, tad nejauku būdavo prieš komandos draugus.

Tačiau ir dabar Šiauliuose Aurimas dirba prižiūrimas tėvo, nors baidarininkų rinktinės treneris yra Romas Petrukanecas.

Nors ir toliau dirba kredito unijoje bei yra Šiaulių miesto tarybos narys, Aurimas sportuoja dukart per dieną. Keliasi penktą, kad spėtų pasitreniruoti iki darbo, o vakare skuba į dar vieną treniruotę. Aurimas nori, kad ateityje rimčiau sportuotų ir šešiametis sūnus Aretas. Berniukas jau dabar užsidega tai krepšinį žaisti, nors šios sporto šakos jo tėvas negali pakęsti dėl, Aurimo manymu, per didelio dėmesio, tai teniso kamuoliuką daužyti. Aurimas leidžia sūnui rinktis. Ir ateityje, jei tik širdis labiau links į kitą pusę, nevers irkluoti baidarės.

Tačiau senelis viliasi, kad kada nors taps ir anūko treneriu. „Bet tikrai neversiu jo tapti baidarininku. Kaip neverčiau ir Aurimo. Sūnus kuriam laikui net buvo išėjęs į imtynes, treneris sakė, kad gali būti neblogas imtynininkas. Bet Aurimas vis tiek grįžo į baidarę. Taip ir Aretas galės pats apsispręsti. Negali vaiko versti ką nors daryti – pačiam turi prilipti“, – įsitikinęs Antanas Lankas.

Siekia vieno tikslo

54 m. Vita Zarankienė aistrą sportui įkvėpė visoms trims savo dukterims – 26-erių Ievai, 23-ejų Ugnei ir 20-metei Eglei. Tik vidurinė Ugnė labiau sportuoja laisvalaikiu, nes daugiau laiko skyrė muzikai, o Ieva ir Eglė disko metimo sektoriuje siekia didesnių pergalių.

Tiesa, Eglė irgi turi daug kitokių pomėgių: ji priklauso Šaulių sąjungai ir Šv. Tomo Moro klubui, šoka ir dainuoja „Ratilio“ folkloro ansamblyje, yra Utenos savivaldybės tarybos narė. Tačiau drauge ji ir apie Tokijo olimpines žaidynes svajojančios sesers Ievos treniruočių partnerė bei varžovė.

Buvusiai disko metikei V.Zarankienei siekti didesnių sporto aukštumų sukliudė ir tuometė santvarka. Lietuvos rinktinės narė ir nuolatinė šalies čempionatų prizininkė neturėjo galimybių prasimušti į SSRS rinktinę ir karjerą baigė kaip tik tada, kai pradėjo byrėti Sovietų Sąjunga. Tačiau pomėgį sportuoti Vita įskiepijo dukterims.

„Visa mūsų šeima sportiška. Vyras Arūnas mokykloje mėgėjiškai žaidė rankinį. Mano disko metikės karjera buvo nebloga, bet baigiau ją dar 1990 m. Po kelerių metų gimė Ieva, paskui – Ugnė. Jas skiria lygiai dveji metai, gimtadienį švenčia tą pačią dieną.

Mergaitės buvo labai judrios, tad nuo mažens su jomis vaikščiodavome po miškus, eidavome į stadioną, šliuoždavome slidėmis ir kalnų slidėmis, o paskui išleidome į plaukimą ir pramoginius šokius. Ugnė iki šeštos klasės lankė plaukimą, bet paskui vis dėlto pasirinko muziką“, – pasakoja V.Zarankienė.

I.Zarankaitė studijavo JAV. Ten ji puikiais pažymiais baigė bakalauro ir magistro studijas, tad turėjo galimybių svajonių šalyje siekti profesinės karjeros, bet pasirinko sportą. Oklahomos valstybiniame universitete ji baigė verslo vadybos bakalauro, o Floridos valstybiniame universitete – sporto vadybos magistro studijas.

Ieva dar pamąsto ir apie doktorantūros studijas, tačiau dabar pagrindinis tikslas – olimpinės žaidynės, tad tikslingai jo siekia.

„Daug dirbu prie metimo, kuris trunka vos dvi sekundes, prie technikos, stiprėju fiziškai ir psichologiškai. Aš visada turiu tikslų ir pagrindiniai jų surašyti ant sienos, kad nuolat matyčiau. Tikiu pasąmonės galia: tai, ką užfiksuoji galvoje, paveikia tavo gyvenimą ir kelią to tikslo link. Ilgalaikis tikslas – olimpinės žaidynės. Turiu susirašiusi net vietas ir rezultatus, kurių norėčiau ten pasiekti“, – atskleidžia I.Zarankaitė.

Seserys Ieva ir Eglė džiaugiasi, kad mama yra jų trenerė. „Pranašumų nepaprastai daug: palaikymas, laiko planavimas, pavyzdys“, – vardija E.Zarankaitė.

Tėvai apskritai dukterims sudaro išskirtines sąlygas siekti savo tikslų. Kai prasidėjo pandemija, pievoje šalia namų Utenoje net supylė disko metimo sektorių.

„Jei tėvai neturi tokio paties tikslo kaip ir vaikas, vaikas visko siekia vienas. O jeigu mes ko norime, svarstome šeimoje, ką galėtume padaryti, kad to pasiektume“, – paaiškina E.Zarankaitė.

V.Zarankienė su dukterimis Egle ir Ieva. Alfredo Pliadžio nuotr.

Neleido pasitraukti iš sporto

31 metų Juozas Bernotas, matyt, neturėjo galimybių išvengti buriavimo. Buriuodami susipažino jo tėvai Gintautas ir Rita, tad ir abu savo vaikus – Juozą bei trejais metais vyresnę Rasą – jie dar mažiukus nuvedė į Kauno „Žalgirio“ jachtklubą.

Mokytis buriuoti J.Bernotas pradėjo „Optimist“ jachta – kaip ir dauguma vaikų. Tačiau gana greitai suprato, kad jį labiau traukia burlentės. Burlentėmis buvo susižavėjęs ir jo tėvas. G.Bernotas pirmąją burlentę su draugu pasigamino, nes šis brangus inventorius sunkiai buvo įperkamas ir tada, ir dabar, nors Gintauto sūnus Juozas – jau dvejų olimpinių žaidynių dalyvis, o dabar rengiasi trečiosioms.

„To inventoriaus nuolat per mažai“, – juokiasi kelialapį į Tokijo žaidynes jau pelnęs J.Bernotas.

G.Bernotas natūraliai tapo sūnaus treneriu – nebuvo kito pasirinkimo, nes šios buriavimo šakos trenerių Lietuvoje tuo metu tiesiog nebuvo.

„Pats buriavau, vaikai irgi buriavo, tad nuolat būdavau jachtklube. Sulaukiau pasiūlymo padirbėti treneriu, taip savaime ir pradėjau“, – pradžią prisimena 57-erių G.Bernotas, turintis nemažai ne tik buriuotojo, bet ir jachtų statytojo patirties.

Bernotų vyresnėlė Rasa irgi buriavo – tik jachta – ne vienerius metus, tačiau vėliau pasuko kitu keliu ir dabar yra kineziterapeutė.

Pradėjęs dirbti su tėčiu Juozas pajuto, kad sparčiai tobulėja. Pasaulio jaunučių (iki 15 m.) čempionate vos trylikametis kaunietis buvo šeštas, paskui tapo Europos jaunučių čempionu. Vėliau jaunių ir jaunimo varžybose irgi neblogai sekėsi. Tačiau perėjęs į vyrų buriavimą Juozas patyrė šoką: jis jau nebebuvo pasaulio lyderių dešimtuke.

Tas laikotarpis buvo sunkus abiem: ir J.Bernotui, ir jį treniruojančiam tėvui.

„Nesvarbu, kas tave treniruoja, visi laimingi, kol sekasi, o kai rezultatų nėra, visi pikti, svarsto, kad kuris nors ko nors nepadarė. Bet gal ir gerai, kad mane treniravo būtent tėvas. Tikiu, kad būtent jis išgelbėjo mano sportinę karjerą, nes sukandę dantis dirbome toliau, nepaisydami nuosmukių ar pakilimų“, – sako J.Bernotas.

Pranašumų, kad būtent jis treniravo sūnų, įžvelgia ir Gintautas. Pasak jo, sūnaus ir tėvo santykiai treniruojantis itin reikšmingi buvo tada, kai Juozas buvo paauglys. „Žinodavau Juozo dienotvarkę – kada jis keliasi, kada eina į mokyklą, kada turi ruošti pamokas, kada valgo, kaip jaučiasi, tad galėjau paderinti treniruočių laiką. Juozas neblogais pažymiais ir mokyklą baigė, ir universitetą – visur spėjo“, – sako G.Bernotas.

Gintautas ir Juozas Bernotai. Aistės Ridikaitės nuotr.

Spaudžia, nes įžvelgia galimybių

Prie dukters Alisos tvarkaraščio priverstas derintis ir šaudymo treneris Germanas Bogdanovas. Devyniolikmetė mergina rudenį pradėjo studijas Socialinių mokslų kolegijoje, tad iki popietės mokosi. O popiet, ypač žiemą, šaudyti jau būna per tamsu.

Tiesa, ir pats G.Bogdanovas šį sezoną tapo studentu – 52 metų treneris pradėjo studijas Lietuvos sporto universitete, nes norėdamas dirbti treneriu privalo turėti aukštojo mokslo diplomą. O treneriu šaulys neplanavo būti, tačiau šiuo keliu pasuko būtent dėl Alisos.

Buvęs SSRS jaunimo šaudymo rinktinės narys po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kuriam laikui buvo pasitraukęs iš sporto. Vėliau grįžo. Tapo Lietuvos čempionu, dalyvavo tarptautinėse varžybose.

Su šaudymu supažindino ir jaunėlę Alisą – dešimčia metų už seserį vyresnis Edgaras šia sporto šaka nesusidomėjo. Pirmuosius metus Alisa tik mokėsi, tačiau atėjo laikas, kai drauge su tėvu pradėjo dalyvauti varžybose.

„Kai kartą per varžybas maždaug prieš šešerius metus pagavau save mąstantį ne apie tai, kaip pačiam geriau šaudyti, o kaip padėti Alisai, supratau, kad turiu rinktis: pačiam toliau sportuoti ar treniruoti dukterį. Paklausiau jos, ar ji rimtai nusiteikusi, ir sulaukęs teigiamo atsakymo tapau jos treneriu“, – pasakoja G.Bogdanovas.

Alisa tvirtina, kad dirbti su tėvu – ir sunku, ir lengva. Viena vertus, gerai, kad jis nuolat ją stebi. Kita vertus, nuolatinė kontrolė kartais erzina.

„Tėtis vis stebėdavo, kada einu miegoti ar kada treniruojuosi. Jausdavausi tarsi po didinamuoju stiklu. Tačiau dabar visa tai lyg ir susitvarkė“, – tvirtina mergina.

Tačiau net ir jausdama nuolatinę tėvo globą kartą Alisa jam pareiškė: „Jei nebūsi mano treneris, tada iš viso nešaudysiu.“

G.Bogdanovas neslepia, kad dukters nelepina – kartais gal net per daug ją lenkia prie darbo. „Bet kitaip neįmanoma pasiekti rezultatų. Daug dirbdama po trejų šaudymo metų Alisa net tapo Lietuvos čempione – mergaitė pralenkė suaugusius vyrus. Daug iš jos reikalauju, nes matau dideles jos galimybes“, – prasitaria G.Bogdanovas.

Germanas ir Alisa Bogdanovai. Alfredo Pliadžio nuotr.

Ant ledo – vos ketverių

L.Vanagienė su sūnumi Povilu.

Sūnui vaikystėje nenuolaidžiavo ir Lilija Vanagienė – geriausio visų laikų Lietuvos ledo šokėjo Povilo Vanago mama. Povilas buvo vos ketverių, kai mama jį atvedė į ledo areną. Vėliau jis šešiskart tapo Lietuvos čempionu vyrų solistų varžybose, o nuo aštuoniolikos pradėjo treniruotis su būsimąja žmona Margarita Drobiazko.

Penkerių olimpinių žaidynių dalyviai 2002 m. Solt Leik Sityje užėmė penktą vietą, yra laimėję pasaulio ir Europos čempionatų bronzą.

Pasižvalgius po žiemos sporto šakas galima atrasti daugiau vienos šeimos atstovų. Buvusi slidininkė ir biatlonininkė Kazimiera Strolienė yra sūnaus 25-erių Tautvydo trenerė, anksčiau treniravo ir vyresnėlį dabar 34-erių Mantą.

Savo vaikams kelią į sportą parodė jėgos aitvarų bei snieglenčių sporto treneris 49-erių Artūras Morauskas. Jo sūnus 18-metis Motiejus vadinamas Lietuvos žiemos sporto viltimi – snieglentininkas 2019-aisiais Europos jaunimo olimpiniame žiemos festivalyje iškovojo antrą vietą.

Snieglentėmis žavisi ir vyresnioji A.Morausko duktė Modesta. Tačiau geresnių rezultatų 25-erių mergina pasiekė kaip lengvaatletė – 2011 m. bėgdama 400 m ji tapo Europos jaunimo olimpinio festivalio nugalėtoja.

Teksto autorius: „Olimpinė panorama“

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS