Įžymiausio Lietuvos rankininko Valdemaro Novickio karjera pažymėta ne tik įspūdingomis pergalėmis, bet ir didele ištikimybe Kauno „Granito“ klubui, su kuriuo jis susiejo visą savo gyvenimą. Dabar jis yra šio sporto klubo direktorius.
„Granitas“ buvo, yra ir bus mano komanda, su kuria vis dar norisi kažką pasiekti“, – sako rankinio legenda.
V. Novickis 1977 m. tapo pasaulio jaunimo čempionu su SSRS jaunimo rinktine, 1980 m. – Maskvos olimpinis vicečempionas, 1988 m. – Seulo olimpinis čempionas, 1978 m. – pasaulio vicečempionas ir 1982 m. – pasaulio čempionas, 1987 m. su „Granitu“ laimėjo Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) taurę, o 1988 m. žaidė šių varžybų finale. Atstovaudamas „Granitui“ keturis kartus tapo SSRS čempionato medalininku.
2000 m. Lietuvos rankinio federacija (LRF) paskelbė XX amžiaus simbolines vyrų ir moterų rinktines. Į vyrų rinktinę pateko: vartininkas – Kęstutis Lekeckas, žaidėjai – Albertas Macežinskas, Jonas Kaučikas, Albertas Mazeliauskas, Raimundas Valuckas, Gediminas Mikulėnas ir Valdemaras Novickis.
„Viskas laimėta, medaliai guli. Pasižiūriu į juos ir džiaugiasi mano širdis. Tačiau iš kur paimti sveikatos, štai kur problema. Būtų galima dar pasidžiaugti, jei tik sveikatos būtų. Nežinau, kas man ją atėmė: didysis sportas, genai ar likimas?“ – tarsi savęs klausia 64-erių rankinio legenda.
Valdemarai, sugrįžkime į praeitį ir prisiminkime jūsų įspūdingą karjerą. Gimėte Kalesninkų kaime Šalčininkų rajone, rankinį pradėjote žaisti tik dešimtoje klasėje. Kodėl taip vėlai?
Mokykloje turėjome nedidelę, su vienu krepšiu salytę, kurioje praleisdavome daug valandų. Kai reikėdavo atstovauti mokyklai, dalyvaudavau visur – lengvosios atletikos, dviračių sporto, kitose varžybose. Nebuvo kada ir išsirinkti sporto šaką.
Kai 1972-aisiais Eišiškėse, kurios yra 12 km nuo Kalesninkų, buvo pastatyta sporto salė, sporto mokyklos rankinio treneris Antanas Ratkevičius pakvietė mane žaisti rankinį. Po pamokų keliskart per savaitę važinėdavau po 12 km į treniruotes, kurios vykdavo vakarais.
Paskutinysis autobusas maršrutu Lyda–Kaunas važiuodavo 22 val. iš Baltarusijos ir sustodavo Eišiškėse. Tačiau kartais autobuso ir nesulaukdavome. Tada su komandos draugais į namus po porą valandų tekdavo kulniuoti pėsčiomis.
Parsirasdavom vidurnaktį. Tačiau rankinis man patiko, niekada nebuvo šovusi mintis mesti. Bebaigiant mokyklą, buvau pakviestas į Lietuvos moksleivių rinktinę.
Ar visada buvote įžaidėjas?
Moksleivių rinktinėje buvau linijos žaidėjas, po to išsikovojau vietą įžaidėjo, kitaip tariant, vidurio gynėjo, pozicijoje. Tai labai svarbi pozicija – įžaidėjas turi numatyti varžybų eigą, kuri varžovų grandis yra silpnesnė, kaip sėkmingai baigti ataką, tiksliai perduoti kamuolį ir t. t.
Daug įvarčių nepelnydavau, tačiau po mano perdavimų kiti sėkmingai baigdavo atakas. Laikiausi savotiškos filosofijos, kurios esmė – nutraukti varžovų kombinacijas, perimti kamuolį, išmokau visokių gudrybių.
1974–aisiais baigėte mokyklą ir įstojote studijuoti į Lietuvos veterinarijos akademiją (LVA), kodėl tokią specialybę pasirinkote?
Pirmiausiai – buvau iš kaimo. Studijuoti akademijoje kalbino ir žaidžiantysis LVA treneris, dabar jau šviesaus atminimo Aloyzas Linksmutis Samuolis, kuris piešė gražią ateitį – atseit, baigsiu akademiją, grįšiu į kaimą, būsiu veterinarijos gydytojas, gausiu valdišką mašiną ir būsiu antrasis žmogus po kolūkio pirmininko.
Pagalvojau, gal ir neblogai, nes tada dar nebuvau pasiekęs sporto aukštumų. Tačiau jau po metų, 1975-aisiais buvau pakviestas į reprezentacinę „Granito“ komandą, o netrukus ir į SSRS rinktinę. Laiko mokslams visiškai nebeliko, jie užsitęsė, diplomą gavau tik po dešimties metų.
Mano žmona Vita, su kuria susipažinau per šokius akademijoje ir po dvejų draugystės metų 1977-aisiais sukūrėme šeimą, paskaičiavo, kad, rinktinei atstovaudamas 12 metų, namie per metus būdavau tik 50 dienų.
Jūsų karjeroje „Granitas“ suvaidino neeilinį vaidmenį, jam esate ištikimas iki šių dienų.
„Granitas“ yra „Granitas“, 17 kartų Lietuvos čempionas. Tai buvo, yra ir bus mano klubas: 1975-1993 –aisiais jame žaidžiau, 1993- 2019-aisiais dirbau treneriu. Šį klubą buvau palikęs tik trumpam: 1988 –aisiais po Seulo olimpinių žaidynių išvykau žaisti į Ispaniją, o paskui – į Vokietiją. Ten buvau po vienerius metus.
2011-aisiais pabandžiau dirbti sporto direktoriumi Bresto „Meškov“ klube, kur įgijau daug patirties. Klubo savininkas milijonierius Aleksandras Meškovas norėjo, kad dirbčiau treneriu, bet atsisakiau. Ispanijoje, Vokietijoje, ar toliau dirbti Baltarusijoje, tačiau nenorėjau būti emigrantu – norėjau tik pasisemti naujovių, įgūdžių, patirties.
Visą laiką galvojau gyventi tik Lietuvoje. Dabar, kai „Granito“ klube dirbu sporto direktoriumi, žiūriu, kaip sekasi treneriams, kontroliuoju finansinę situaciją, rūpinuosi jaunimu.
Dvylika metų atstovavote SSRS rinktinei, žaidėte ir „Granite“, kur jausdavotės tvirčiau?
Žinoma, „Granite“, juk tai buvo mano komanda, puiki atmosfera. Rinktinėje buvo didelė konkurencija, reikalavimai. Į mano poziciją pretendavo 4-5 sportininkai, juos reikėdavo nurungti, per treniruočių stovyklas įrodyti, kad esi stipresnis. Rankinį SSRS žaisdavo daug komandų, atranka buvo milžiniška.
Buvote kalbinamas atstovauti Maskvos CSKA komandai, kaip pavyko išsisukti?
Tuo metu „Granitas“ buvo ypač stiprus, per SSRS čempionatus laimėdavo medalių, dalyvavo Europos taurės varžybose. Mane jau kviesdavo į rinktinę, tačiau manęs netraukė žaisti tame kariškių klube. Tiek metų pabuvus Maskvoje, nesinorėjo dar ir žaisti jų komandoje.
Maskviečiai mane norėjo paimti prievarta. Vykdavo kova, tačiau mūsų sporto vadovų dėka pavyko išlikti Lietuvoje. Atvažiuodavo pulkininkai iš Maskvos į Kauną, o aš guldavausi į ligoninę, susigalvodavau sau ligą. Kariškiai bandydavo mane paimti ir iš rinktinės stovyklos, oro uosto, bet jiems nepavykdavo.
Dalyvavote dvejose olimpinėse žaidynėse ir pelnėte medalius. Maskvoje po lemiamų rungtynių buvote nusiminę, nes jums buvo pranašaujamas olimpinis auksas, o Seule džiaugsmui nebuvo ribų. Palyginkite abejas žaidynes.
Likus iki Maskvos olimpinių žaidynių dviem savaitėms, gavau traumą – įskilo pėdos kaulas. Reikėjo būti sugipsuotam, o paskui laukė reabilitacija. Buvo mažai šansų dalyvauti žaidynėse. Grįžus į namus, panešiojau gipsą, bet jau po savaitės jį nuėmiau ir koją subintavau. Skaudėjo, bet vėl nuvykau į treniruočių stovyklą. Patekau į rinktinę.
Finale dėl aukso medalių susitikome su vokiečiais, rungtynės buvo dramatiškos. Pirmasis kėlinys baigėsi lygiosiomis (10:10), antrasis irgi lygiosiomis (20:20). Vienas pratęsimas vėl nugalėtojų neišaiškino. Iki rungtynių pabaigos likus 3 sek. kamuolys buvo mūsų rankose, tačiau rezultato nepavyko išlyginti – vokiečiai nugalėjo 1 įvarčiu.
Vyriausybiniu lygiu prieš komandą prasidėjo puolimas, jog Maskvoje, ir dar prieš vokiečius, turėjome laimėti. Mūsų sidabro medaliai buvo ne džiaugsmas, o tragedija, motyvuojama kaip nusikaltimas.
Per Seulo olimpines žaidynes mano karjerą jau ėjo į pabaigą, todėl tapus čempionu, – džiaugsmo buvo daug. Sunkiausia buvo patekti į finalą, nes pusfinalyje turėjome nugalėti Jugoslavijos rinktinę. Finale 32:25 įveikėme varžybų šeimininkus. Visi apdovanojimai, kuriuos pelniau, man yra brangūs, bet olimpinis auksas – pats brangiausiais.
Galėjau nuvažiuoti ir į Los Andželą, buvo ypatingai stipri rinktinė, tikrai būtume pelnę medalius. Tačiau per rinktinės treniruočių stovyklą Abchazijos sostinėje Suchumyje vieną dieną per televiziją išgirdome pranešimą, kad SSRS sportininkai į Los Andželą nevyks, olimpinės žaidynės boikotuojamos ir vietoj jų bus surengtos „Draugystės“ taurės varžybos, kuriose dalyvavau. Buvo be galo apmaudu.
Ar SSRS rankinio rinktinėje buvo estų ir latvių? Kaip jautėtės rinktinėje?
Latvių buvo kandidatų į rinktinę, o estų ne. Tačiau latviai nepateko į pagrindinę rinktinę ir olimpinėse žaidynėse nedalyvavo. Iš Baltijos šalių rankininkų buvau vienintelis, bet rinktinėje jausdavausi normaliai. Buvome jauni, užsispyrę, žiūrėjome daugiau į save, o ne į kitus.
Po Seulo olimpinių žaidynių buvote pakviestas žaisti Ispanijoje, kiek vėliau – ir į Vokietiją. Nebuvo trukdžių išvykti?
Buvo, ir didelių. Vienas pirmųjų, kaip laisvas sportininkas, žaisti į NBA išvyko Šarūnas Marčiulionis. SSRS buvo įsteigta organizacija „Sovintersport“, kuri rūpinosi kontraktais. Turėjau gauti šios agentūros leidimą ir išklausyti instruktažą, pereiti kelis Kremliaus kabinetus.
Negalėjau daugiau gauti pinigų nei toje šalyje dirbantis ambasadorius, mano atlyginimas per mėnesį buvo 1500 JAV dolerių. Pinigai nedideli, bet džiaugiausi, nes mano amžius jau buvo solidus, 36-eri. Nepavyko tapti nei Ispanijos, nei Vokietijos čempionu.
Ispanijoje žaidžiau Malagos klube, jie čempionate užimdavo vietas per vidurį, o Vokietijoje rungtyniavau „Bad Schwartau“ klube, kuris rungtyniavo Vokietijos antrojoje bundeslygoje ir patekome į aukščiausiąją. Būtų galima sakyti, kad buvau antrosios bundeslygos čempionas.
Rankininkas be traumų, ne rankininkas. Ar jų daug turėjote ir ar jos dabar atsiliepia?
Smulkių traumų turėjau nemažai: ir nosis, ir koja buvo sulaužytos , kairės rankos delnas susiūtas aštuoniomis siūlėmis… Bet kai reikia, ar skauda, ar ne – eini ir kovoji. Laikai keičiasi, dabar į sportininkus jau kitaip žiūrima – yra medikai, masažuotojai, suteikiama medicininė reabilitacija, yra atstatomosios priemonės.
Nežinau, ar tos traumos atsiliepia gyvenime, tačiau dabar esu vežimėlyje. Prieš mėnesį man buvo padaryta stuburo operacija, kojos nelabai klauso, esu priverstas būti vežimėlyje. Nelabai noriu apie šią savo problemą kalbėti, tikiuosi, kad viskas baigsis laimingai. Prieš ketverius metus man išoperavo ir pusę inksto.
Kurią savo pergalę „Granite“ labiausiai vertinate?
Kai pats išsikovoji aukštus titulus, o žaisdamas ar treniruodamas „Granitą“ daug kartų tampi Lietuvos čempionu – viskas susideda į vieną krūvą ir nėra išskirtinės pergalės. Žinoma, vieną, kitą dieną laimėjimais pasidžiaugi, tačiau tai būna trumpai ir žinai, kad toliau vėl lauks monotoniškas darbas per treniruotes.
Nebuvote rezultatyviausias „Granito“ žaidėjas, bet indėlis, žinoma, ne įvarčiais matuojamas. Organizuodavote gynybą, o puolimo linijoje, kaip įžaidėjas, skirstydavote kamuolius.
Man daugiau emocijų sukeldavo vadovauti visam žaidimui, draugus aprūpinti kamuoliais, organizuoti gerą gynybą, nei pačiam pasiekti įvartį. Kas iš to, jei pelnai įvarčių, o komanda pralaimi. Mano pagrindinis tikslas ir siekis buvo – kad komanda laimėtų. Buvau žymiai naudingesnis vadovauti žaidimui.
Save įvardijate kaip buvusį grubų, kietą žaidėją, ar toks esate ir gyvenime?
Oi, ne (šypsosi). Per treniruotes ir varžybas leisdavau sau atsipalaiduoti ir išsilieti, o gyvenime būnu visai kitoks. Kiti galbūt norėtų, kad daugiau bendraučiau, save reklamuočiau, tačiau esu toks, koks esu.
Buvote ir SSRS rinktinės, ir legendinio „Granito“ kapitonas, kuo reikėjo pasižymėti, kad treneriai patikėtų tokias atsakingas pareigas?
Mano įžaidėjo pozicija įpareigodavo vadovauti komandai. Ką pasakydavau komandos draugams, tą jie turėdavo daryti. Kaip „Granito“ kapitonas, visada tardavausi su treneriu, kokį sprendimą vienu ar kitu momentu priimti, kokį į aikštelę išleisti žaidėją.
SSRS rinktinėje viską spręsdavo treneris. Atsistodavo ir pasakydavo, kad tas bus kapitonas, jį gerbkite ir mylėkite. Mano situacija buvo kitokia: 1987-aisiais buvo surengti demokratiniai rinktinės kapitono rinkimai ir komanda išrinko mane.
Beje, 1986-aisiais pusmečiui buvau išmestas iš SSRS rinktinės. Tais pačiais metais mūsų šeimoje gimė sūnus Valdas. Po dviejų savaičių išvykome į pasaulio čempionatą Šveicarijoje, kuriame užėmėme tik 10-ą vietą. Sugrįžus į namus, buvome kviečiami ant kilimėlio ir kaip reikiant buvome tarkuojami.
Buvo rastas „kalčiausias“ – Valdemaras Novickis. Man buvo mesti kaltinimai, kad tais metais gimė sūnus ir aš, atseit, surengiau banketą. Buvo pripaišyti nepagrįsti kaltinimai ir buvau išmestas iš rinktinės. Tačiau po pusmečio vėl į ją sugražintas.
Vadovaujat Lietuvos rinktinei, ją atvedėte į svarbiausius turnyrus: 1997 m. pasaulio čempionate užėmėte 10-ą, o 1998 m. Europos čempionate – 9-ą vietas. Jokiam kitam mūsų treneriui to nepavyko padaryti. Kodėl nutrūko jūsų trenerio karjera?
Kada komanda pasiekia svaresnių laimėjimų, žaidėjai pradeda galvoti, jog jie viską gali, yra nepakartojami. Po tų čempionatų daug mūsų rankininkų išvyko žaisti į užsienį ir atstovauti kitiems klubams. Kai jie grįžo į Lietuvą žaisti kelių rungtynių mūsų rinktinėje, sportininkai staigiai pasikeitė.
Jie teigė, kad užsienio klubuose rankininkai kitaip treniruojasi, o aš jiems siūlau kažkokią rusišką metodiką. Rinktinės žaidėjams užtekdavo dviejų-trijų treniruočių, o aš žaidėjus versdavau rimtai dirbti, nes kaip kitaip per trumpą laiką man komandą parengti atsakingoms rungtynėms.
Mūsų nuomonės nesutapo, žaidėjai iškėlė ultimatumą: arba treneris, arba jie. Vadovai pasirinko žaidėjus, ir aš 1999-aisiais turėjau palikti rinktinę. Iki šiol vis dar ieškomas treneris.
Ar norėtumėte sugrįžti?
Ne, dabar aš ir „Granito-kario“ netreniruoju, be to, ir sveikata neleidžia, amžius ne tas. Ne, ne (šypsosi).
Sėkmingai rankinį žaidė ir jūsų sūnus Valdas, kuris 2007 m., atstovaudamas „Magdeburg SC“ (Vokietija) klubui, su draugais laimėjo Europos rankinio federacijos (EHF) taurę. Ar vis dar žaidžia?
Sūnus gyvena Zolingene (Vokietija), dirba IT srityje ir toliau mėgėjiškai žaidžia rankinį. Valdas sukūrė šeimą, augina trejų metukų sūnų Iljaną, kuris savo sudėjimu yra panašus į mane ir, galbūt, bus rankininkas. Valdą kviečia komandos žaisti aukštesniame lygyje, tačiau šeima nenori keisti miestelio, kuriame gyvena.
Ar esate laimingas, rankiniui pašventęs visą gyvenimą?
Žinoma, laimingas. Viskas laimėta, medaliai guli. Pasižiūriu į juos ir širdis džiaugiasi. Tačiau iš kur paimti sveikatos, štai kur problema. Būtų galima dar pasidžiaugti, jei tik sveikatos turėčiau, viskas būtų super. Nežinau, kas man ją atėmė: didysis sportas, genai ar likimas?