Pakoregavus olimpinę atranką viltis kitąmet išvykti į Tokiją šmėstelėjo trikovės raiteliui Aisčiui Vitkauskui. „Pasispardom dėl Tokijo, o jeigu nepavyks – visu pajėgumu vošim per Paryžių“, – taip jis sako savo žirgui Commanderiui, su kuriuo geriausiai susišneka morkų kalba.

Paklaustas, kaip vertina savo galimybes Tokijuje atsidurti tarp 200 geriausių pasaulio raitelių (tiek trijų olimpinių jojimo rungčių atstovų iš viso bus žaidynėse), Aistis Vitkauskas atsako: „Aš tikiuosi. Du kartus – prieš Atėnų ir Londono žaidynes tikėjausi į jas patekti, bet taip arti dar nebuvau.“

Kol žaidynės nebuvo nukeltos į 2021-uosius, trikovės raitelių atranka turėjo trukti iki birželio 1-osios. Koks jausmas gyventi nežinia? „Bandau jokio jausmo neturėti. Dėl šio tikslo, dėl šios svajonės pastangų daug įdėta. Ir šį darbą tęsiu toliau“, – atsako.

Atranka – sudėtinga

„Manau, mano šansai realūs. Esu pačiame artimiausiame pirmojo rezervo sąraše, kuriame yra tiktai du raiteliai. Taigi, pavadinkime, esu tas antrasis už raudono brūkšnio“, – detaliau paaiškina A. Vitkauskas.

Pirmasis už brūkšnio – lietuviui nepažįstamas kazachstanietis, kuris jam kelia daugiausia klausimų, nes rezultatą, už kurį buvo įtrauktas į rezervą, yra pasiekęs vienintelį sykį per visą karjerą varžybose Minske. Bet jis neturi surinkęs minimalių olimpinės kvalifikacijos taškų, o A. Vitkauskas turi. Jeigu jo šalies federacija nutars jį siųsti į žaidynes, iki naujai nustatytų Tarptautinio olimpinio komiteto terminų (jeigu jie, nukėlus žaidynes, keisis) jis privalės įvykdyti vadinamąją keturių ilgų žvaigždučių kvalifikaciją. Bet gali nutikti ir taip, kad šio kazachstaniečio jo šalis į žaidynes nesiųs, tada šis varžovas Lietuvos raiteliui automatiškai kris iš kelio. 

Olimpinė raitelių atranka – paini ir sudėtinga. Lietuvos atstovai dėl patekimo į žaidynes varžosi kartu su dar 28 šalimis priklausydami Centrinės ir Vidurio Europos valstybių grupei, iš kurios į olimpiadą patenka vos du sportininkai.

„Mūsų grupėje vieni pagrindinių konkurentų – rusai. Jie jau kelis dešimtmečius dominuoja ir komandų, ir individualiose trikovės jojimo varžybose. Bet įpusėjus šiam olimpiniam ciklui atrankos į žaidynes sistema buvo pakoreguota. Dabar, jeigu šalis gauna teisę dalyvauti žaidynėse kaip kompozitinė komanda, kurią Tokijuje sudarys ne keturi, kaip anksčiau, o trys raiteliai, ji automatiškai turi patraukti kitus savo raitelius, įrašytus į individualių varžybų grupę. Jeigu Rusijos raiteliai gauna teisę Tokijo žaidynėse startuoti kaip kompozitinė komanda, pagrindiniame trikovės raitelių sąraše iš karto atsiranda dvi laisvos vietos. Tokiu atveju man atsidaro plačiausi vartai“, – pasakoja pašnekovas.

Ką nors pats padaryti, kad olimpiniai šansai padidėtų, lietuvis jau nebegali, todėl juokauja, kad jam belieka vienintelis būdas – konkurentams linkėti bloga.

Aistis Vitkauskas su šeima (asmeninio albumo nuotr.)

Suteikė vilties

Dukart užsitrenkus durims į žaidynes A. Vitkauskas jautė nusivylimą, bet ne dėl to, kad nepateko. Olimpiada, sako jis, – ultimatyvi sportininko svajonė. Iš lietuvių kol kas tik vienam raiteliui, Raimundu Udrakiui, pavyko ją 1988 m. Seule pasiekti, o po nepriklausomybės atkūrimo nė vienam Lietuvos raiteliui dar nepavyko olimpiadoje sudalyvauti.

„Pikta buvo todėl, kad pagal esamą atrankos sistemą pastarąsias penkias-šešias olimpiadas mūsų grupėje buvo beviltiška net bandyti patekti, nes apeiti rusų neįmanoma“, – pripažįsta raitelis.

Pokyčių seniai reikėjo dėl iškreiptų galimybių į jas patekti. ES taisyklės reikalauja, kad vežant žirgą į trečią šalį, šiuo atveju į Rusiją, žirgui būtina 21 karantino diena, o tai absoliučiai apriboja raitelių iš ES šalių dalyvavimą ten rengiamuose turnyruose.  

„O Maskvoje kas kelias savaites kepa aukščiausio lygio varžybas, jose dalyvauja 5–6 raiteliai, aišku, užima aukštas vietas, užsidirba daug taškų ir įveikia atranką. Jie nieko nelegalaus nedaro, tiesiog naudojasi situacija. Jei norime mes užsidirbti tiek taškų, reikia laimėti Europoje vykstančius didžiulius turnyrus, kuriuose po 100–150 raitelių dalyvauja. Dėl to buvo pikčiausia“, – paaiškina.

Tarptautinis olimpinis komitetas, norėdamas žaidynių jojimo varžybose matyti daugiau šalių atstovų, buvo šių pokyčių iniciatorius. Bet šiais pakeitimais itin pasipiktino stipriosios jojimo šalys, turinčios puikių raitelių ir žirgų. Joms šiauštis yra dėl ko: anksčiau keturis raitelius siųsdavo kaip komandą, dar du-trys varžydavosi individualiai ir taip keletas stiprių šalių užimdavo visas vietas. Po šių pokyčių atsirado vilties į žaidynes patekti mažų šalių atstovams. O po Tokijo olimpinių žaidynių žadama apskritai keisti atrankos sistemą, nes dabartinė, A. Vitkausko tikinimu, žlugdo entuziazmą ir norą joje dalyvauti.

Paskui svajonę

Jau daugiau nei du dešimtmečius A. Vitkauskas gyvena ir treniruojasi Danijoje. Išvyko būdamas dvidešimt kelerių metų jaunuolis, kai nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje užsiimti brangiu žirginiu sportu buvo sudėtinga. Kaip manė, išvyko trumpam, bet greit suprato, kad būtent Danijoje, kurioje jojimas visada buvo stiprus, galėtų tęsti treniruotes.

Noras joti A. Vitkauską iš pradžių atvedė į vieną danų žirgyną, kuriame jis dirbo kaip raitelis. Vėliau kraustėsi iš vienos vietos į kitą, keliose Danijos vietovėse nuomojosi arklides. Širdžiai mielą nuosavą žirgyną, namus atrado ir, kaip pats pavadina, įsišaknijo prieš penkerius metus Viborge. Žmona Helene taip pat joja, sėkmingai dalyvauja dailiojo jojimo varžybose. Ne tik joja, bet ir savo ponį turi jųdviejų keturmetė dukra Aya Sofia. Per atostogas iš Lietuvos atvyksta Aisčio trylikametis sūnus Augustas Motiejus iš pirmosios santuokos. Jis irgi jodinėja, turi savo žirgelį Minecraftą.

„Dabar, kai žiūriu atgal, galiu pasakyti: gal per daug aistros šiam sportui buvo ir įvykių seka taip susidėliojo, kad jame likau. Sovietmečiu, kai pradėjau sportuoti, Lietuvoje trikovė gal buvo solidžiausia iš visų jojimo rungčių. Vėliau konkūrai atsitiesė, o trikovė nunyko. Išvažiavau iš Lietuvos dėl jojimo. Man pavyko Danijoje tęsti tai, ką Lietuvoje buvau pradėjęs ir pamilęs“, – pasakoja raitelis.

Jeigu svajonė, dėl kurios kadais atsidūrė Danijoje, kitąmet jį nuvestų į nukeltas Tokijo žaidynes, sportinės karjeros nebaigtų, nes žirginis sportas – unikalus: daugybę sportininkų riboja amžius, o joti galima nors iki gilios senatvės. Štai Londono olimpinėse žaidynėse 2012 metais dalyvavo 71-erių japonas Hiroshi Hoketsu.

„Yra keli raiteliai, kuriuos vaikystėje mačiau ant žurnalų viršelių, o vėliau kartu su jais jojau varžybose“, – sako 47-erių pašnekovas ir patikina, kad dabar, kai turi jauną perspektyvų žirgą, kad ir kaip pasibaigtų Tokijo atranka, kelialapio į Paryžiaus žaidynes 2024-aisiais vis tiek sieks.  

Aisčio Vitkausko žmona (asmeninio albumo nuotr.)

Tokio žirgo seniai laukė

Dabartinis jo žirgas, su kuriuo pernai įvykdė olimpinę kvalifikaciją, – Commanderis. Oficialus jo vardas – Commander VG. Inicialai VG nurodo Danijoje esantį veislyną. Su jame dirbančiais žmonėmis, veisėjais, A. Vitkauskas daug metų bendradarbiauja. Žino Commanderio gyvenimo istoriją, kuri jam šiek tiek primena pasaką apie bjaurųjį ančiuką.

Būdamas jaunas šis žirgas rodė charakterį, nesidavė treniruojamas, buvo sunku su juo susitvarkyti, todėl veisėjai paklausė Aisčio patarimo, ką su tokiu neklusniu žirgu daryti. Raiteliai nesusitvarko, gal, klausė jie, bandyti parduoti? Bet viskas apsivertė aukštyn kojomis: greitai ir visai netikėtai pradėjo lįsti neįtikėtinas Commanderio talentas.

„Jei tik nebus traumų, per kelerius artimiausius metus jis bus elitinis žirgas. Jam ir gamta davė, ir jis pats daug prideda“, – taip žirgą, su kuriuo kryptingai dirba jau trejus metus, apibūdina raitelis. O per papildomus metus, atsiradusius dėl nukeltų žaidynių, Commanderis dar labiau patobulės.

Trikovės rungtyje dalyvaujantys žirgai aukso amžių pasiekia apie 12–15 metus. Fiziškai subręsta apie septintus-aštuntus, bet trikovėje svarbi patirtis. Kuo daugiau varžybų – tuo daugiau patirties žirgas įgyja. Varžybų būna ribotai, todėl jų branda šiek tiek nusitęsia. A. Vitkauskas su Commanderiu reikiamus kvalifikacinius taškus surinko, kai jam tebuvo aštuoneri. 

„Tai turbūt pats jauniausias amžius, kurio sulaukęs žirgas gali pasirodyti tokio lygio varžybose ir su vyresniais alkūnėmis pasistumdyti. Atvirai sakant, 2019-ųjų sezonas buvo ryškus ir produktyvus net man pačiam šiek tiek netikėtai. Mes pabandėme įlįsti į elitinį lygį ir pavyko geriau, nei tikėjausi“, – prasitaria. 

Commanderiui visos trys rungtys sekasi gerai. „Aš 15 metų laukiau tokio žirgo, – prisipažįsta. – Jis dar jaunas, jo laukia graži sportinė ateitis. Todėl ir sakau jam: pasispardom dėl Tokijo, o jeigu nepavyks – visu pajėgumu vošim per Paryžių.“

Paklaustas, kaip su savo žirgu bendrauja – lietuviškai ar daniškai, užsikvatoja. „Morkomis. Tai geriausias bendravimo būdas. Patapšnojimais ir morkomis“, – juokdamasis atsako.

Jojimo rungtys

Į olimpinių žaidynių programą įeina trys jojimo rungtys: konkūrai, dailusis jojimas ir trikovė. Tokijo žaidynėse iš viso dalyvaus 200 raitelių.

Trikovės atsiradimas siejamas su testais, naudotais kavalerijos žirgų pasirengimui tikrinti. XIX amžiaus pradžioje prancūzai ėmė kultivuoti vadinamojo karinio žygio rungtį, kuri laikoma šių dienų trikovės pirmtake. Trikovė susideda iš trijų rungčių ir vyksta tris dienas: varžomasi dailiojo jojimo, kroso (jojama atviromis didelio ploto aikštelėmis įveikiant įvairias kliūtis) ir konkūrų varžybose.

Pirmą kartą trikovės varžybos surengtos 1902 m. Trikovė, kaip viena iš žirginio sporto rūšių, 1912 m. įtraukta į olimpinių žaidynių programą.