Iš 60-ies gyvenimo metų beveik keturis dešimtmečius Romualdas Brazauskas praleido krepšinio aikštelėje su teisėjo švilpuku. Trejose olimpinėse žaidynėse jis teisėjavo finalinėms rungtynėms – Atlantoje JAV ir Brazilijos moterų, Sidnėjuje – JAV ir Prancūzijos, Pekine – JAV ir Ispanijos vyrų rinktinėms.
Kai 2010-aisiais, sulaukęs 50-ties, pagal FIBA nuostatus Romualdas turėjo baigti aktyvią tarptautinę teisėjo karjerą, per palydas pasaulio vyrų krepšinio čempionate Turkijoje arbitrui iš Lietuvos buvo įteiktas didžiausias pripažinimo ženklas – auksinis švilpukas.
Londono olimpinėse žaidynėse 2012-aisiais, jau penktose per karjerą, R. Brazauskas dirbo varžybų komisaru, o Lietuvoje LKL rungtynėms teisėjavo dar iki 2013 m. pabaigos. Dabar jis LKL generalinis direktorius.
– Kada pirmą kartą į rankas paėmėte krepšinio teisėjo švilpuką?
– Buvau trylikos. Prieš tarpklasines krepšinio varžybas Biržų pirmojoje vidurinėje mokykloje mokytojas Albertas Nutautas padavė švilpuką ir liepė teisėjauti. Taip pradėjau.
– Kas vis dėlto buvo pradžioje: krepšinio kamuolys ar teisėjo švilpukas?
– Pradžioje buvo kamuolys. Nuo penktos klasės lankiau treniruotes Irenos Garastienės grupėje. Būdamas aštuntokas Biržų sporto mokykloje jau treniravausi Vlado Garasto komandoje.
– Ar buvote geras krepšininkas?
– Manau, buvau geras vidutiniokas. Studijuodamas Vilniaus pedagoginiame institute žaidžiau antroje „Šviesos“ komandoje. Krepšinio treniruotės dėjo pagrindus teisėjo darbui. Manau, visi teisėjai turi būti patys žaidę krepšinį.
– Ką vadinate savo pirmuoju teisėjavimo mokytoju?
– Vladą Garastą. Daug gerų jo patarimų esu gavęs. Manau, dabar mažai kas žino, kad garsusis treneris buvo ir respublikinės kategorijos krepšinio teisėjas. Važiuodavome vienu autobusu merginų ir vaikinų komandos į varžybas kituose miestuose. Kai pats nežaisdavau, teisėjaudavau. Esu ir su Garastu poroje teisėjavęs. Vis dėlto anais laikais karjeros pradžioje buvome savamoksliai. Dabar jau yra visokie kursai, mokymo programos.
– Kurios karjeros pradžioje teisėjautos rungtynės įsiminė visam gyvenimui?
– Dešimtokas buvau pakviestas teisėjauti „Nemuno“ draugijos vyrų krepšinio pirmenybėms. Tai buvo moksleivio sugebėjimų įvertinimas ir, žinoma, įsimintinos varžybos.
Na, o lūžio taškas – žaisti ar teisėjauti – atėjo 1979-aisiais. Tada vienas iš Vilniaus krepšinio teisėjų vadovų Vytautas Geštautas griežtai pasakė: arba žaidi, arba teisėjauji. Pagalvojau: kaip žaidėjas, krepšinio žvaigžde netapsiu, tai renkuosi teisėjavimą. Daug mane mokė garsiausias anų metų krepšinio teisėjas Juozas Jankauskas.
– Vėliau buvo penkerios olimpinės žaidynės, trys jose teisėjauti finalai, keturi pasaulio, penki Europos čempionatai, dvylika Europos čempionų taurės, o vėliau Eurolygos finalinių ketvertų, septyni finalai. Turbūt drąsiai galiu vadinti geriausiu ir garsiausiu Lietuvos krepšinio teisėju?
– Dėl gerumo nežinau, o garsiausias – galbūt.
– Kaip atrenkami teisėjai, dirbsiantys per Europos, pasaulio čempionatus, olimpines žaidynes ir jų finalus? Kada pranešama, kad vadovausi lemiamoms rungtynėms?
– Kas teisėjaus, sprendžia varžybų organizatoriai ir FIBA direktoratas. Olimpinėse žaidynėse, pasaulio čempionatuose turi būti arbitrų iš visų žemynų. Kas vadovaus finalui, aiškėja pabaigoje. Privalai be priekaištų pereiti visą turnyrą. Ir niekada neteisėjausi lemiamų rungtynių, jeigu finale žais tavo šalies komanda. Kad esi paskirtas teisėjauti finalui, sužinai vėlai varžybų išvakarėse. Anksčiau rasdavome laišką – pranešimą po viešbučio kambario durimis, o vėliau žinios ateidavo į elektroninį paštą.
– Teisėjai laiko fizinio pasirengimo egzaminus. Kokius ten kalnus reikia nuversti?
– Ne tik fizinio pasirengimo, bet ir teorijos. Būna įvairūs testai. Kai 1987 m. laikiau egzaminus tarptautinei teisėjo kategorijai gauti, pavyzdžiui, 3200 m reikėjo nubėgti greičiau nei per 12 min.
– Neabejoju, kad yra suskaičiuota, kiek teisėjas per rungtynes nubėga kilometrų?
– Apie tris.
– Kiek eidamas teisėjauti rungtynėms pasiimate švilpukų?
– Visada turiu atsarginį.
– Švilpukus teisėjams duoda varžybų organizatoriai ar reikia turėti savo?
– Seniau tikrai būdavo sunku gauti gerą švilpuką. Pamenu, tais laikais vienas vilnietis teisėjas pats gamino itališkų švilpukų kopijas. Dabar ir organizatoriai duoda, ir savo švilpukų turime.
– Ar kiekvienoms rungtynėms privalomas naujas švilpukas?
– Galima vienu švilpti keletą mačų. Pažįstu teisėjų, kuriems vienas švilpukas tarnauja kelerius metus. Man per sezoną reikėdavo 4–5 švilpukų. Aš įpratęs švilpuką laikyti dantimis, taip jie greičiau susidėvi. Kas laiko lūpomis, tiems ilgesniam laikui pakanka.
– Visų trijų teisėjų švilpukai yra vienos „melodijos“ ar skirtingi?
– Dabar dažniausiai vienos. Pasaulyje yra tik du pagrindiniai jų gamintojai. Beje, anksčiau švilpukai būdavo viduje su žirniukais, dabar jų nebeliko. Per pasaulio čempionatų, Eurolygos rungtynes teisėjų švilpukai būna sujungti su mikrofonais, kad sušvilpus greičiau būtų stabdomas laikas.
– Ar teko rungtynių metu keisti sugedusį švilpuką?
– Teko, per pertrauką pasikeičiau.
– Visi varžybose naudoti švilpukai vėliau tampa jūsų kolekcijos dalimi?
– Ne visi. Dabar jų turiu apie 40.
– Gal kolekcionuojate ir teisėjo marškinėlius?
– Taip. Turiu didžiąją dalį. Saugau visų olimpinių žaidynių finalų marškinėlius su drauge teisėjavusių kolegų palinkėjimais ir parašais.
– Pakalbėkime apie patį teisėjavimą. Pamenu ne kartą aprašytą istoriją apie Michaelui Jordanui sušvilptus žingsnius. Prisiminkime ją.
– Tai buvo 1997-ieji Paryžiuje, kuriame vyko „McDonald‘s“ turnyras. NBA čempionai „Chicago Bulls“ irgi žaidė tose varžybose. Man pusfinalyje teko teisėjauti to legendinio krepšininko atstovaujamai komandai. Rungtynių pradžioje jis sužingsniavo. Nedvejodamas sušvilpiau žingsnius ir išgirdau nepasitenkinimo ūžesį arenoje. Supratau, kad žmonės susirinko pažiūrėti ne manęs, o M. Jordano. Daugiau žingsnių jam nešvilpiau.
– Kurių šalių rinktinėms ir Europos, Lietuvos klubams sunkiausia būdavo teisėjauti?
– Kur aršiausi sirgaliai – Serbijoje, Graikijoje, Tel Avive, kai žaidžia „Maccabi“. Na, o Lietuvoje daugiausia aistrų kelia Kauno ir Vilniaus geriausių klubų dvikovos.
– Ar yra pasaulyje krepšininkų, kuriuos galite vadinti savo draugais?
– Su daugeliu įvairių kartų žaidėjų tenka susitikti, maloniai pasisveikiname, pasišnekame, bet draugų neturiu.
– Iš tribūnos mesta alaus skardinė kartą per rungtynes pataikė į galvą…
– Tai buvo seniai Klaipėdoje. Laimei, skardinė buvo atidaryta ir skriedamas alus išsipylė. Man pataikė tokiu kampu, kad praslydo. Jei būtų uždaryta skardinė ir kitas kampas, nežinau, kokios būtų pasekmės.
– Kokių dar būta nelinksmų atsitikimų aikštelėje?
– Graikijoje esu gavęs su moneta į koją.
– Ar buvo taip, kad kamuotų sąžinė, jog dėl vieno galbūt neteisingo švilpuko komanda pralaimėjo?
– Tai blogiausias dalykas, kas gali nutikti teisėjui. Man to pavyko išvengti.
– Paklausiu kitaip: ar esate po rungtynių bent kartą atsiprašęs pralaimėjusios komandos trenerio?
– Ne, nors dėl kai kurių sprendimų esu praleidęs ne vieną nemigo naktį galvodamas, teisus buvau ar ne.
– Kodėl teisėjai nevienodai traktuoja, pavyzdžiui, pražangas? Viename mače leidžia stumdytis ir, liaudiškai šnekant, kietai kapotis, o kitame fiksuoja baudas po kiekvieno prisilietimo.
– Visų pirma tai lemia teisėjų kvalifikacija, komandų žaidimo stilius. Visada vienodai reikėtų vertinti kontaktų lygį, bet ne visada pavyksta. Priežasčių būna įvairių. Tiek žaidėjams, tiek teisėjams būna blogų dienų.
– Kodėl neretai pražangą švilpia ne tas teisėjas, kuris buvo arčiausiai įvykio, o stovintis toli nuo krepšio?
– Yra nubrėžtos tam tikros teisėjavimo linijos: kas ką stebi, kas už ką atsakingas. Kiekvienas iš trijų arbitrų turi savo stebėjimo zoną. Bet būna ir antrinių švilpukų. Pavyzdžiui, teisėjas savo zonoje po krepšiu buvo užstotas žaidėjų ir nematė pražangos. Jis negali fiksuoti to, ko nematė. Štai tada ir ateina pagalba.
– Ar ginčytinose situacijose, kol dar negalima naudotis televizijos peržiūra, lemia vyriausiojo rungtynių arbitro balsas?
– Pagal raidę turėtų būti taip, bet 99 proc. sprendžiama bendru sutarimu. Na, jeigu jau nuomonės visiškai išsiskiria, tada lemia vyriausiojo balsas. Bet tai yra 1 proc.
– Ar ne per daug vyrų krepšinyje vaidybos, pražangų imitavimo: kartais varžovui vos prilietus ranka, priešininkas virsta kaip kulkos pakirstas?
– Ne veltui sakoma – krepšinio spektaklis. Žaidėjai bando vieni kitus apgauti visais įmanomais būdais. Bet už aiškiai matomą vaidybą krepšininkai baudžiami.
– Kokį atlygį gauna aikštės teisėjas už vienerias Eurolygos rungtynes?
– Pats nebeteisėjauju, bet, atrodo, kad 1300 eurų.
– Ar daug krepšinio teisėjų vadina jus mokytoju?
– Nežinau kiek, bet tikiu, kad tokių yra.
– Pats dar aktyviai žaidžiate krepšinį „Perlo“ komandoje. Ar mėgstate žaisdamas ir pateisėjauti?
– Stengiuosi to nedaryti.
– O kai per rungtynes sėdite tribūnoje, kas būnate – žiūrovas ar ir teisėjas?
– Daugiau teisėjas, bet be emocijų.
– Ar teko teisėjauti su auksiniu švilpuku?
– Neteko, nes jis nešvilpia.
R. Brazausko svarbiausios teisėjautos varžybos