Daugumos gyvenimą paralyžiavus koronavirusui, su dviem sporto psichologais ir olimpinės rinktinės gydytoju leidžiamės į pozityvo paieškas. Ar įmanoma iš šios neįprastos situacijos išpešti ką nors gera, per papildomus metus sportininkams neperdegti ir kitą vasarą į žaidynes nuvykti stipresniems?

Iki Tokijo olimpinių žaidynių likus keturiems mėnesiams TOK paskelbė verdiktą: žaidynės nukeliamos metams. Sportininkai šią žinią sutiko įvairiai, bet dažniausios buvo dvejopos reakcijos: palengvėjimas, nes tapo aišku, kad namų sąlygomis tokiam svarbiam sporto įvykiui neteks rengtis, ir sutrikimas, kad joms teks ruoštis iš naujo.

Ramybės, užtikrintumo neprideda daug koronaviruso pandemijos pateiktų nežinomųjų, į kuriuos kol kas atsakymų neturi nei garsiausi gydytojai, nei mokslininkai. Bet kalbinti sporto psichologai pabrėžia, kad nereikia apkrauti savęs tais dalykais, kurių kontroliuoti vis tiek negali. Kaip pozityviai išgyventi šį laikmetį?

Pozityvo paieškos

Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas Dalius Barkauskas optimizmu netrykšta ir sako, kad jeigu žaidynės šią vasarą vis dėlto būtų vykusios, ne visi geriausi pasaulio sportininkai jose būtų dalyvavę, nes kam gadintis sunkiu darbu pelnytą elitinio sportininko vardą, jeigu sąlygų joms deramai pasirengti nėra.

„Daug pozityvo nematau. Olimpiada – tai ciklas, o žaidynės – startas, vykstantis kartą per ketverius metus. Dėl to visi sportininkai bando pasiekti piką būtent tuo konkrečiu žaidynių laikotarpiu, kuris šiais metais bus praleistas. Sportininkų amžius, lėtiniai susirgimai, traumos – iki žaidynių ištempti dar papildomus metus nebus paprasta“, – neslepia D. Barkauskas.

Su Lietuvos olimpinės rinktinės nariais dirbantis sporto psichologas Andrius Liachovičius primena tokį dalyką: daugiausia galima išmokti iš nenusisekusių varžybų. Koronaviruso pandemijai sustabdžius įprastą gyvenimą, tam tikru požiūriu visa žmonija pasijuto, lyg dalyvautų labai prastose varžybose. Bet kartu gavome progą suprasti, kad negalime kontroliuoti nevaldomų dalykų, tokių kaip pandemija, užtat galime valdyti savo veiksmus – būti namie, klausytis sveikatos specialistų reikalavimų, saugoti save ir artimuosius.

„Svarbiausio šūvio, svarbiausio metimo akimirką dabartinė išgyvenama situacija gali sportininką išmokyti – aha, aš vis tiek galiu kažką padaryti. Stresą sukelia nekontroliuojami dalykai, bet sportininkai žino, kad reikia susitelkti į tai, ką jie gali padaryti. Jie moka ieškoti savo klaidų, o ne nurašyti stresą nevaldomiems dalykams“, – sako sporto psichologas.

Dalius Barkauskas (Elvio Žaldario nuotr.)

Įžvelgti galimybių

Ką sportininkai gali pozityvaus ir tikslingo nuveikti per staiga atsiradusius papildomus metus? Pavyzdžiui, išsigydyti traumų padarinius, ko iki galo nebūtų spėję atlikti, jeigu žaidynės būtų vykusios šią vasarą. Pirmiausia apie tai pagalvojo vis dar šimtu procentų po traumos negalintis varžytis ieties metikas Edis Matusevičius arba po operacijos nespėjęs atsigauti imtynininkas Mantas Knystautas.

Bet gydytojas D. Barkauskas primena apvalaus kamuolio taisyklę: per papildomus metus iki Tokijo žaidynių tie, kurie traumų nėra patyrę, gali jų gauti. Todėl dar klausimas, ar tai pozityvas, ar negatyvas.

„Per metus nuo nulio tokiam renginiui kaip žaidynės negali pasirengti. Tie, kurie buvo pasirengę, turės ruoštis iš naujo ir galvoti, ar spės. Šiandien dar niekas nežino, kaip bus, ar bus įmanoma planuoti treniruotes, varžybas, ar bus sąlygos ruoštis čempionatams, likusioms atrankos varžyboms“, – svarsto D. Barkauskas.

Sporto psichologas ir imtynių treneris Andrius Stočkus primena, kad nukėlus žaidynes sportininkai pateko į nevienodą situaciją: ramiau pasijuto jau turintieji kelialapius, labiau sutrikę tie, kurie net negalėjo pabandyti jų iškovoti, nes likus kelioms dienoms ar savaitėms iki olimpinės atrankos turnyrus atšaukė. Psichologiniu požiūriu blogiausios sąlygos tiems atletams, kurie jau buvo pasiekę formos piką prieš atrankos turnyrus ir staiga sužinojo, kad jų nebus.

Bet sėdėti ir sutrikus liūdėti nėra protinga, sako A. Stočkus, nes tie sportininkai, kurie greičiausiai sugebės adaptuotis prie šių sąlygų, tie daugiausia išloš. Galima dūsauti, bet galima pabandyti išspausti gėrio ir iš šios situacijos. Ir siūlo pagalvoti, ką galime kontroliuoti: ogi dienotvarkę, režimą, savo mintis.

„Reikia perdėlioti mintis ir valdyti tai, ką gali valdyti, o ko negali – susitaikyti. Pasaulinės koronaviruso pandemijos negalime valdyti, bet laikytis režimo, palaikyti fizinę formą – taip. Sportininkai turi daryti tai, ką moka geriausiai: laikytis disciplinos, kurti kasdieninę rutiną, ją adaptuoti prie šių dienų sąlygų. Nemanau, kad aukšto meistriškumo sportininkai buvo sustoję sportuoti, tik gal kitokiu režimu ir kitokiomis sąlygomis palaiko fizinį krūvį, nes ir kūnas iš jų to reikalauja“, – sako su imtynininkėmis Šiauliuose dirbantis A. Stočkus.

Gavo tai, ko neturėjo

Įsisukę į nesibaigiantį treniruočių ir varžybų ratą sportininkai niekam kitam neturi laiko. Jo stinga viskam – artimiesiems, namams, pomėgiams, sau patiems. Laiko nėra ir tiesiog pabūti su savo mintimis.

„Sportininkams laiko pritrūksta daugybei dalykų, tarp jų ir psichologijai, bet dabar labai tinkamas metas viską ramiai apgalvoti: pradėti nuo tikslų, motyvų ir baigti su sportu susijusiais psichologiniais dalykais. Sportininkams čia atsiveria didžiulė plotmė. Fizinis, taktinis, techninis pasirengimas nieko vertas, jeigu sportininkas nesugeba jo pademonstruoti būtent tada, kai to reikia“, – primena A. Stočkus.

Sporto psichologas A. Liachovičius pasidalija tuo, kuo gyvena jo konsultuojami olimpinės rinktinės nariai. Nemažai jų visiškai netikėtai iš treniruočių stovyklų, atrankos varžybų pargrįžę namo buvo priversti ne apie fizinę formą kalbėti, o dvi savaites išgyventi vienumos ir saviizoliacijos sąlygomis.

„Sportininkai gavo tai, ko niekada neturėjo, – laiko stabtelėti. Ir ėmė atrasti pozityvių šio stabtelėjimo niuansų. Kai kurie sako, kad suvokė tuos dalykus, apie kuriuos ne kartą šnekėjome, bet jiems buvo sunku suprasti. Sportininkai amžinai užsisukę rate ir bėgdami iš vienos vietos į kitą kartais net save pameta, o dabar geras metas atrasti tuos dalykus, kurių nematydavo, pabūti su savo mintimis“, – sako A. Liachovičius.

Pašnekovas primena, kad aukščiausio meistriškumo sportininkai dažnai gauna gatavą informaciją: taip sakė treneris, taip medikas, taip galbūt psichologas, jam belieka vykdyti, o štai savęs, savo organizmo išgirsti neturi kada.

„Sportininkai veikia kaip tobulas šveicariško laikrodžio mechanizmas – beveik viską aplinkinis personalas gatavą paduoda, jiems belieka tiksėti. Tai jiems sukuria saugumo jausmą ir neverčia galvoti, dėl ko tą ar kita darau. Bet dabar jie gali pagalvoti, ar patinka kelias, kuriuo eina, ar priimtini metodai, ar teisingai pats su savimi elgiasi. Dabar saugumas dingo, nes dingo tai, kas būdavo kruopščiai trenerių, medikų sudėliota“, – apie progą puikiai veikiančio laikrodžio mechanizmą papildyti išmaniosiomis savybėmis prasitaria A. Liachovičius.

Andrius Stočkus (kairėje)

Nežinomybės našta

O jos daug ir dabar niekas negali pasakyti, kada tų nežinomųjų bus mažiau. Bet yra sakoma: jeigu negali pakeisti susiklosčiusios situacijos, keisk požiūrį į ją.

„Tik štai tokia bėda: kiekvienam žmogui, verslininkui, kitos specialybės atstovui tai tinka, o sportininkams – ne. Profesionalus plaukikas vis tiek turi plaukti baseine, jis negali treniruotis Nemune. Profesionalus sportas visų pirma yra kruopštus planavimas ir preciziškas tų planų įgyvendinimas, o planuoti šiuo metu negalima. Jeigu taip žiūrėsime, tada profesionalus sportas apskritai pakimba ant siūlo. Dabar situacija tokia – kas išgyvens. Bet tai jau ne sportas, net apie rezultatą negalime kalbėti, nebent apie tai, kas blogiausiomis sąlygomis sugebės būti geriausias. Toks gyvenimas“, – samprotauja D. Barkauskas.

Tai pokyčių metas, tęsia olimpinės rinktinės vyr. gydytojas, o kiekvienas pokytis – tai stresas. Be to, aukšto meistriškumo sportininkams tai yra išgyvenimo klausimas: daugelis profesionalų patenka į keblią padėtį, ir pirma mintis – kaip gyventi toliau, kokie pajamų šaltiniai.

Pasak D. Barkausko, turime ruoštis nenusakomiems dalykams, nes koronavirusas niekur nedings, jis jau paplito, vadinasi, gyvens tarp mūsų. Niekas dabar negali pasakyti, ar juo persirgus formuojasi stabilus imunitetas, nes šitas virusas greit mutuoja, todėl vakcina vargu ar išspręs šią problemą. Taip pat nežinome, ar jis ne sezoninis, jeigu taip, antros bangos sulauksime spalį arba lapkritį. „Dar niekas nežino, kaip bus“, – nesiryžta spėlioti gydytojas.

Kovo gale Tarptautinis olimpinis komitetas vieną nežinomybę panaikino: paskelbė, kad Tokijas žaidynių dalyvių lauks po metų, jų atidarymo ceremonija vyks 2021 m. liepos 23 d.

„Sunkiausia buvo tada, kai sportininkai nežinojo, ar žaidynės vyks numatytu laiku. Nežinomybė kėlė didžiausią baimę, net paniką: bus nukeltos žaidynės ar ne, kaip aš joms pasirengsiu, kaip pasirodysiu. Kai sužinojo, kad žaidynės nukeliamos, tapo ramiau, jie perėjo į susitaikymo, priėmimo etapą ir galėjo žengti kitą žingsnį: pradėti dirbti su savimi, toliau dėliotis, modeliuoti, kaip išnaudoti papildomą laiką“, – apie tai, ką pamatė konsultuodamas LTeam sportininkus, prasitaria A. Liachovičius.

Ar tikrai lengviau?

Ar sportininkams, per karjerą dažnai susiduriantiems su įvairiais nežinomaisiais, lengviau išgyventi įprastą viso pasaulio žmonių gyvenimą paralyžiavusią pandemiją? Nebūtinai taip, sako A. Stočkus, bet vieną pranašumą sportininkai išties turi. Jie priversti nuolat gyventi tokiomis nežinomybės sąlygomis: trauma svarbių varžybų išvakarėse, likus kelioms valandoms iki starto prasidėjęs gripas – ir griūna sunkus visų metų darbas. Sportininkams tokių dalykų nutinka, jie užgrūdinti, todėl yra lankstesni ir geba geriau prisitaikyti.

A. Liachovičius sako, kad yra dvi medalio pusės: sportininkai, kaip tie tiksliai veikiantys šveicariški laikrodžiai, gyvena labai aiškų, griežtos dienotvarkės reguliuojamą gyvenimą, todėl dabar, atsiradus laiko, jiems tampa sudėtingiau, nes rutinos nebuvimas ima kelti nerimą.

Bet sportininkai – stiprūs, gal ir su virusu ne prasčiau nei boksininkai ringe galėtų pakovoti? „Kiekvieno sportininko, pasiekusio savo fizinių galimybių piką, imuninė sistema yra nuslopinta. Tai yra faktas, tai yra mokslas. Tada jis yra labiau pažeidžiamas nei bet kuris kitas žmogus. Kai gerą formą pasiekęs atletas atvyksta į didžiulį sporto renginį, tokį kaip pasaulio čempionatas ar olimpinės žaidynės, jam visada sakoma: kuo mažiau minios“, – mitą išsklaido D. Barkauskas.

Andrius Liachovičius treko dviratininkėmis Migle Marozaite ir Simona Krupeckaite (Vytauto Dranginio nuotr.)

Perstumti ribą

Yra ir tokių sportininkų, kurie apie šią vasarą ir Tokiją galvojo kaip apie galutinį karjeros tašką, bet dabar šią ribą tenka perstumti ir toliau iš organizmo spausti maksimumą. Kiek tai kainuoja?

A. Stočkaus manymu, kartu su šia pandemija baigsis ir kai kurių sportininkų karjera. Pasak A. Liachovičiaus, jeigu amžius sunkiau leidžia sportuoti šimtu procentų, papildomai prisidėję metai bus sudėtingi, bet įmanoma save motyvuoti ir nukelti karjeros pabaigą. „Subrendę atletai gali suprasti, kad šioje situacijoje jiems sportas duoda daugiau negu atima: aukšto meistriškumo sportininkams gal sunku susitaikyti, kad jie sensta, mažėja jų pajėgumas, bet valios ir užsispyrimo jie tikrai turi“, – sako sporto psichologas.

Visi trys pašnekovai neabejoja, kad Tokijo žaidynės bus visiškai kitokios. Visų pirma joms bus rengtasi penkerius metus, bet savo piką sportininkai skaičiavo kitaip.

„TOK, nacionaliniams olimpiniams komitetams irgi prisideda rūpesčių, nes 2021 m. rugpjūtį baigiasi vasaros žaidynės, o jau po pusmečio, 2022-ųjų vasario pradžioje, vyksta žiemos žaidynės. Laukia daug iššūkių ne tik sportininkams, bet ir treneriams, federacijoms, olimpiniams komitetams. Visiems jos bus išskirtinės“, – sako A. Liachovičius.

D. Barkauskas neslepia, kad mes apskritai turime perstrateguoti savo gyvenimą, nes daug kas iš esmės keisis. „Ar bus įmanoma vėl rinkti didžiules arenas žiūrovų? Dabar niekas to nežino, jeigu šis virusas mutuos, plis – nebus galima. Visi komerciniai renginiai reikalauja žiūrovų, kaip tada bus? Ar be žiūrovų varžybos, čempionatai, žaidynės bus tokios pat įdomios? Visi dabar apie tai galvoja, nes taip, kaip buvo, – nebebus“, – perspėja D. Barkauskas.

Jis pats su kolegomis gydytojais siųsti į olimpinį Tokiją jau buvo surinkęs daugumą mūsų rinktinės nariams ten prireiksiančių medikamentų ir kitokių medicininių reikmenų, bet kaip dabar reiks rengtis žaidynėms – visiškai neaišku. Nors gydytojo darbas labai nesikeičia, bet keičiasi pagrindas – sportininkų pasirengimo modelis ir didžiųjų varžybų rengimas. Šis virusas, sako D. Barkauskas, padarys ne sportą, o visų mūsų gyvenimą kitokį.