lt
en
KONTAKTAI

Pandemija sujaukė talentingos krepšininkės planus, bet suteikė neįkainojamos patirties

Liepos pabaigoje į Druskininkus rinkosi Lietuvos moterų krepšinio rinktinė. Į dviejų savaičių stovyklą kvietimo sulaukė ir dešimt perspektyvių jaunųjų žaidėjų. Į šį dešimtuką patekusiai septyniolikmetei Urtei Čižauskaitei tai buvo dar vienas šios kitoniškos vasaros akcentas.

Paklausta, koks jausmas pirmąkart patekti į moterų rinktinės stovyklą, perspektyvi 187 cm vidurio puolėja Urtė Čižauskaitė atsako: „Žinoma, trūksta patirties žaidžiant su suaugusiomis žaidėjomis, kurios gal viską daro šiek tiek lėčiau, bet savo sprendimus apgalvoja. Man dar trūksta tokio mąstymo, aikštelės matymo. Bet labai smagu, kad buvau į šią stovyklą pakviesta ir galėjau tobulėti, pamatyti kitą lygį.“

Praėjusi merginos vasara, palyginti su šia, buvo itin įtempta. Pernai dorai nespėjusi pabaigti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto „Rasos“ gimnazijos dešimtos klasės, Urtė išvyko į Lietuvos jaunių (iki 18 metų) rinktinės stovyklą ir ėmė rengtis Europos čempionatui. Šioms pirmenybėms pasibaigus, po kelių atokvėpio dienų jos laukė Europos jaunučių (iki 16 metų) čempionatas, beje, Lietuvai sužibęs istoriniu sidabru.

„Pernykštė vasara, kaip ir keletas ankstesnių, buvo intensyvi, o ši dėl koronaviruso visiškai kitokia, tik liepos pabaigoje gavome galimybę sudalyvauti dviejų savaičių trukmės stovykloje Druskininkuose kartu su moterų rinktine. Nėra ką lyginti su ana vasara, kai grįžau namo likus dienai iki rugsėjo 1-osios“, – sako krepšininkė.

Koronavirusas sujaukė ne tik krepšinio sezono antrąją pusę. Šios vasaros planai irgi buvo visiškai kitokie: pernykštės sidabrinės šešiolikmetės liepą turėjo dalyvauti pasaulio septyniolikmečių čempionate. Urtė neslepia: gaila, kad pernai puikiai pasirodžiusios jaunučių rinktinės šansus pakovoti su bendraamžėmis aikštelėje pristabdė virusas. Kita vertus, sako jaunoji krepšininkė, bent jau smagu dėl to, kad gavo progą iš arti pasižvalgyti po moterų rinktinę ir po tuščio kelių mėnesių tarpo pagaliau pažaisti krepšinį, patobulinti fizinę formą.

Neužsikabino medalių

U. Čižauskaitė trečius metus rungtyniauja „Akvilės“ moterų krepšinio lygoje ir antrus – moterų lygos B divizione, tačiau savęs profesionalia krepšininke dar nevadina. „Dar kol kas ne. Ne tas lygis, dar yra kur tobulėti, dar esu jauna, reikia patirties“, – paaiškina.

Šis nepasibaigęs krepšinio sezonas Kauno „Žalgirio“ mokyklos auklėtinei U. Čižauskaitei klostėsi puikiai: ji dominavo moterų lygos B divizione ir keturis mėnesius iš eilės buvo naudingiausia šios lygos žaidėja.

„Sezonas buvo geras ir man, ir komandai. Pati gavau asmeninių apdovanojimų, komanda puikiai pasirodė tiek moterų lygoje, tiek „Akvilės“ čempionate, užėmėme aukštas vietas. Gaila, kad sezonas buvo nutrauktas, nes mes medalius kaip ir buvome užsitikrinusios, tiesiog jų neužsikabinome“, – apgailestauja krepšininkė.

Ar ji vis dar jaučia skirtumą, kur eina žaisti – moterų lygos rungtynių ar su bendraamžėmis? Be kasdienių komandinių treniruočių, Urtė kas savaitę dirba individualiai su treneriais ir ties fiziniu rengimu, ir su krepšinio kamuoliu, todėl patikina, kad jaučiasi pasirengusi žaisti su visomis varžovėmis. Ir vis dar krepšinio salėje atranda naujų dalykų. Bet tam, kad juos dabar atrastų, pirmiausia reikėjo toje salėje pasilikti.

„Mano mama moka su vaikais dirbti, ji sugebėjo tiek mane, tiek kitas mergaites sudominti krepšiniu. Ji gali būti visokia – griežta, linksma, bet ji visada vaikus traukia. Bet yra tokių trenerių, kurie atbaido, ir mergaitės nenori lankyti treniruočių, neranda motyvacijos“, – sako jaunoji krepšininkė, kurią su krepšinio kamuoliu supažindino buvusi krepšininkė jos mama Sandra Čižauskienė (Gelumbickaitė).

Ji pati tikina nepraleidusi nė vienos komandinės treniruotės, jei tik nebūdavo išvykusi į rinktinės stovyklą ar čempionatą. Nors neslepia: būdavo momentų, kai tiesiog tingėdavo keltis iš lovos ir eiti į treniruotę, bet nueidavo, susitikdavo su komandos draugėmis, pabendraudavo, įgaudavo energijos ir dirbdavo.

Vėl laimėjo mama

Kai aštuonerių Urtę į treniruotę nusivedė krepšinio trenere dirbanti jos mama, vos apšilusi kojas salėje ji suprato du su mama trenere susijusius dalykus. Pirmasis – ją turbūt neišvengiamai visąlaik su ja lygins. Ir antrasis – mama treniruotėje yra trenerė.

Mamos ir trenerės vaidmenys per pokalbį irgi nebesimaišo, bet iš pradžių vaikystėje buvo visaip. Kodėl taip vadina? Todėl, kad pradėjusi lankyti krepšinį tokį patarimą išgirdo iš vieno trenerio ir nuo to laiko ėmė skirtingai į ją kreiptis.

Iš Plungės kilusi, bet daugiausia Kauno komandose rungtyniavusi vidurio puolėja S.Čižauskienė, jos dukters Urtės tikinimu, taiklių metimų iki šiol nepamiršo.

„Viena prieš kitą mes nežaidžiame, bet per karantiną sodyboje šeimyniškai – tėtis, mama ir aš – nutarėme sužaisti minusą. Mama laimėjo pirmą vietą. Drąsiai galiu teigti, kad ji neprarado savo metimo, man dar reikia ties metimu padirbėti, kad ją pasivyčiau“, – pripažįsta jaunoji krepšininkė, mamai pirmą vietą užleidusi jau ne pirmą kartą.

Urtė neslepia dažnai girdinti, kad ne tik savo išvaizda yra panaši į mamą, bet ir jųdviejų žaidimo braižas panašus. „Mūsų pozicijos irgi vienodos – esame vidurio puolėjos, irgi esu metikė iš vidutinio nuotolio, todėl mano vaidmuo aikštelėje panašus – išmesti patogius metimus, po krepšiu pasistumdyti. Šiemet labiau mėginau atkreipti dėmesį į tolimus metimus, daugiau ties tuo treniravausi, ne tik driblingą tobulinau“, – pasakoja U. Čižauskaitė.

Paklausta, ar sutinka su tvirtinančiais, kad moterų krepšinis išgyvena ne pačius geriausius laikus, krepšininkė ima svarstyti: „Sutinku. Bet moterų krepšinis nesulaukia reikiamo dėmesio arba apskritai sakoma, kad iš moterų nieko nėra ir nebus, o va vyrai kitas reikalas. Atsiranda krepšininkių, kurios meta krepšinį. O kai nėra daug žaidėjų, tada nėra ir normalios atrankos. Galbūt dėl to ir mūsų moterų krepšinis slenka žemyn.“

Bet džiaugsmingai priduria, kad bent jau kol kas jaunos merginos rodo didžiulį norą žaisti, rinktis į stovyklas. Atstovaudama jaunučių, jaunių rinktinei Urtė velkasi marškinėlius, pažymėtus dešimtu numeriu. Ar šis skaičius ką nors reiškia?

„Su šiuo numeriu susijusi gana juokinga istorija, nes krepšinį pradėjau lankyti gal aštuonerių, o kai buvo pirmos rimtesnės Iššūkio taurės varžybos, mano mama trenerė leido išsirinkti numerį. Išsirinkau dešimtą, nes tada man buvo dešimt metų. Taip iki šiol jį ir nešioju, nepaleidžiu“, – juokiasi Urtė.

Mokyklų žaidynių čempionė

2018 ir 2019 m., jau rungtyniaudama „Akvilės“ ir moterų lygos B divizione, U. Čižauskaitė su Kauno VDU „Rasos“ gimnazijos komanda dalyvavo Lietuvos mokyklų žaidynių (LMŽ) krepšinio turnyre. Ne tik dalyvavo, bet ir laimėjo: 2018 m. šios gimnazijos merginos tapo čempionėmis, o po metų – vicečempionėmis.

„Man tokie turnyrai, Lietuvos mokyklų žaidynės būdavo kaifas. Jeigu kas pakviestų, ir dabar dalyvaučiau. Juk susitinki su draugėmis iš kitų miestų ir mokyklų, pažaidi, pakeiti aplinką. Keliskart žaidėme ir gyvenome kitame mieste – buvo labai smagu. Gal ir buvau, palyginti su keletu kitų žaidėjų, geresnė krepšininkė, bet man patiko žaisti. Jeigu mokytoja matydavo, kad daug laimim, dažniau keisdavo žaidėjas. Duodavo laiko visoms pasireikšti. Rungtyniaudama mokyklų žaidynėse tikrai nesijaučiau profesionalė“, – sako U. Čižauskaitė.

Iki 14-15 metų ji savo mokyklai atstovavo, kaip pati sako, visur, kur tik galėjo, – įvairiose vikruolių žaidynėse, futbolą, kvadratą žaisdavo, bet vėliau laiko liko tik Lietuvos mokyklų žaidynėms ir krepšiniui. Šiemet LMŽ ji nedalyvavo, nes neatitiko dalyvių amžiaus reikalavimų.

Bet po šios kitoniškos vasaros jaunoji vidurio puolėja lankys jau kitą mokyklą. Jei tik nelemtasis virusas nesujauks jau sudėliotų artimiausios ateities planų, ji turėtų išvykti į stiprią Europos komandą ir toliau savo įgūdžius krepšinio aikštelėje tobulinti svetur. Į kokią komandą – dar neatskleidžia.

„Man suteikiamos puikios sąlygos: treniruosiuosi su profesionalėmis, o žaisiu su dublerių komanda. Pirmiesiems metams užsienyje tokios sąlygos yra labai geros ir manau, kad tikrai turėsiu galimybę patobulėti“, – prasitaria aukštaūgė.

Taigi kitoniška ši vasara ir dėl kartkartėmis pilvą vis pakutenančio jauduliuko, nes nori nenori teks atsisveikinti su mama ir trenere, su komandos merginomis, su kuriomis kartu praktiškai užaugo.

„Bus nauja aplinka, netgi nauja kalba, nauja komanda, naujas treneris. Žinoma, neramu ir įdomu, kaip jie mane priims. Labai liūdna palikti „Žalgirį“ – juk šioje komandoje mes nuo vaikystės, daug kartu visko teko išgyventi“, – sako prieš kitoniškos vasaros pabaigą ne tik dėl laukiančių naujovių, bet ir dėl viruso sujauktų oro skrydžių besijaudinanti Urtė.

Teksto autorius: Inga Jarmalaitė („Olimpinė Panorama“)

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS