Lietuvos moterų teniso rinktinės kapitonė Edita Liachovičiūtė ką tik gavo trečiojo – aukščiausio lygio trenerio kvalifikaciją patvirtinantį diplomą, tokio paties siekia tarptautines studijas įpusėjusi Šiaulių teniso akademijoje dirbanti Rita Romencovienė, o pusšimtyje šalies mokyklų jau netrukus teniso elementai taps vaikams patrauklia fizinio ugdymo pamokų dalimi. Tai tik keli plika akimi matomi pavyzdžiai, kaip sporto federacijos per Lietuvos tautinį olimpinį komitetą (LTOK) pasinaudoja Olimpinio solidarumo programomis.

Programas Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) finansuoja lėšomis, kurių gauna už olimpinių žaidynių transliacijas.

Bendras 2017–2020 m. Olimpinio solidarumo biudžetas sudarė 509 milijonus JAV dolerių, per nacionalinius olimpinius komitetus jie padalyti įvairioms programoms, kuriomis skleidžiamos ir įtvirtinamos olimpinės vertybės. LTOK šias programas įgyvendina nuo 2013-ųjų, jose dalyvauja sporto federacijos, treneriai, sporto vadybininkai, administratoriai ir, svarbiausia, – sportininkai. Prieš aštuonerius metus aktyviausiai šioje srityje veikė Lietuvos irklavimo federacija, pirmoji ir vienintelė norėjusi organizuoti savo šakos techninius kursus treneriams ir pasikviesti tarptautinį ekspertą, vėliau prisidėjo ir kitos.

„Aktyvus Lietuvos irklavimo federacijos dalyvavimas Olimpinio solidarumo projektuose ir tinkamas jų panaudojimas leido džiaugtis irkluotojų pergalėmis 2016-ųjų Rio de Žaneiro žaidynėse ir kitose aukšto rango tarptautinėse varžybose. 2021–2024 m. laikotarpiu net trylika federacijų pareiškė susidomėjimą dalyvauti Olimpinio solidarumo programose, visų poreikių patenkinti nebeįmanoma, todėl kviečiamės ekspertus ir skiriame tokią paramą, kam ir kokia ji šiuo metu aktualiausia, naudingiausia“, – pasakoja LTOK užsienio ryšių direkcijos vadovė Vaida Mačianskienė.

2020-aisiais Olimpinio solidarumo lėšos 21 dalyviui padėjo išklausyti sporto vadybos kursus pažengusiems, treneriams skirtuose sporto administravimo mokymuose dalyvavo 19, o sporto administravimo kursuose tobulinosi 18 žmonių. Kiekvienos šalies olimpiniam komitetui skiriamų lėšų ir projektų skaičius ribotas, todėl per 2021–2024 m. laikotarpį LTOK gali pasiūlyti dešimt trenerių kvalifikacijos kėlimo kursų (vieni kursai vienai sporto federacijai), keturias federacijos veiklos tobulinimo stipendijas (po vieną federacijai), 4–8 individualias stipendijas trenerių kvalifikacijai kelti. Atskirais atvejais gali būti stipendijų skiriama papildomai.

Naudojasi aktyviai

Lietuvos teniso sąjunga – viena aktyviausiai Olimpinio solidarumo programomis besinaudojančių organizacijų. Palaikoma LTOK ir Tarptautinės teniso federacijos, ji randa dar daugiau būdų finansuoti trenerių kvalifikacijos kėlimą ir stipriau populiarinti savo sporto šaką.

„Trenerių rengimas, kaip ir kiekvieno žmogaus tobulėjimas, – visada būtinas. Juk treneris ugdo jaunąją kartą. Todėl mes orientavomės į trenerių mokymus, pradėdami nuo 2018-ųjų iki šiandien, – aiškina Lietuvos teniso sąjungos prezidentas Ramūnas Grušas. – Sėkmingas ir stiprus projektas buvo kursai visos Lietuvos treneriams ir fizinio ugdymo mokytojams. Gavome ženklų finansavimą, tarptautinis ekspertas važiavo per Lietuvą ir mokė, kaip būtų galima tenisą integruoti į kūno kultūros pamokas. Nustebino mokytojų aktyvumas, gal jiems pabodo tradicinės sporto šakos? Žinoma, jiems paskata – nemokamai mūsų skiriamas inventorius, adaptuotas ir patogus vaikams: maži tinklai, mažos raketės, minkšti kamuoliai. Turint visa tai organizuoti pamokas galima gražiai ir įdomiai. Deja, dar nepavyko iki galo visko padaryti, tik spėjome pasirašyti sutartis su 50 mokyklų, kai prasidėjo pandemija. Bet viskas parengta, kad projektas įsibėgėtų.“

Gavo žinių ir įkvėpimo

Lietuvos moterų teniso rinktinės trenerė E.Liachovičiūtė jau džiaugiasi ką tik baigta beveik pusantrų metų trukusia Tarptautinio olimpinio komiteto ir Didžiosios Britanijos Hartfordšyro universiteto programa, skirta moterų lyderystei aukštojo meistriškumo sporte skatinti. Šie jos mokslai taip pat finansuoti Olimpinio solidarumo programos lėšomis.

„Tai labai aukšto lygio tobulėjimo kursai, paskaitos stipriai įtraukia, neleidžia nuobodžiauti ir priverčia daug dirbti savarankiškai, daryti tai, ko nežinai, nemoki, klysti ir suvokti, kad tik taip tobulėji“, – pasakoja Edita, 2019-aisiais pirmąją studijų savaitę praleidusi Londone.

Paskui planus aukštyn kojomis apvertė COVID-19, tad mokslus teko tęsti nuotoliniu būdu: „Nuo spalio iki vasario kas savaitę vyko nuotolinės paskaitos, darbas su lyderystės mentorėmis – moterimis iš universitetų, olimpinių komitetų, buvusiomis olimpietėmis. Vyko rimti atsiskaitymai, rašėme baigiamuosius darbus, o iki tol reikėjo ir kalbas sakyti, ir pristatymus ruošti, kitus pakritikuoti, komentuoti – mokėmės taktiškai išsakyti savo nuomonę. Daug kas vyko virtualiai, kita vertus, taip gal net įdomiau – teko technologijų srityje gerokai patobulėti, išmokti dalykų, kurių kitomis aplinkybėmis nebūtų prireikę.“

Su geriausiomis šalies tenisininkėmis dirbanti trenerė iš šių mokymų gavo beribės naudos ir įkvėpimo, lyderystės pamokų, paskatinimo būti pavyzdžiu jaunoms sportininkėms. „Sutikau daug trenerių iš viso pasaulio, kurios pačios kažkada darė sportinę karjerą, o dabar olimpiniu keliu veda jaunimą. Pas mus moterys, išėjusios iš sporto, dažniausiai į jį nesugrįžta kaip trenerės, neperduoda patirties kitoms kartoms. O to pavyzdžio labai trūksta. Man šitie kursai buvo tikras lyderystės savybių, vertybių ugdymas, savęs pažinimas, mokymasis viešai kalbėti, bendrauti ir su rėmėjais, ir su sportininkais, įvertinti savo silpnybes, stiprybes, pasistengti būti pavyzdžiu kitiems. Gavau tikrai daug žinių ir įkvėpimo, kuris bus labai naudingas darbe“, – nedvejoja E.Liachovičiūtė.

Naudinga proga pagilinti žinias

Rita Romencovienė.

Beveik dvidešimt metų Šiaulių teniso akademijoje trenere dirbanti Rita Romencovienė džiaugiasi, kad tapo viena laimingųjų, gavusių progą per Olimpinio solidarumo programą įgyti aukščiausią profesinę kvalifikaciją.

„Šešių savaičių mokymai turėjo vykti Ispanijoje, LTOK jau buvo man nupirktas lėktuvo bilietas, pernai balandį rengiausi iškeliauti, bet prasidėjo karantinas. Tarptautinė teniso federacija nusprendė perkelti mokymus į internetą, tad rugsėjo ir spalio mėnesiais kiekvieną dieną su kolegomis iš viso pasaulio jungdavomės per nuotolį studijuoti teorijos, kas savaitę vykdavo atsiskaitymai. Teorinę dalį jau baigiau, atsiskaičiau, liko dvi savaitės praktinių pratybų. Pagerėjus situacijai vyksiu baigti mokslų į Ispaniją ir tada gausiu trečiąjį profesinį lygį patvirtinantį pažymėjimą.

Labai džiaugiuosi, kad patekau į šią programą, juk per metus tik aštuoniems treneriams tokia galimybė nusišypso. Mūsų grupė buvo marga ir įdomi, pora žmonių iš Europos, o kiti – iš Mauricijaus, Tailando, Šri Lankos, kitų tolimų kraštų. Kolegė iš Trinidado ir Tobago turėdavo keltis ketvirtą ryto savo laiku, kad prie tiesiogiai vykstančių paskaitų prisijungtų“, – talentingas jaunes ugdanti trenerė dabar paskaitas prisimena su šypsena.

Bet tada, mokslų įkarštyje, šypsodavosi ne visąlaik: „Informacijos kiekis buvo didžiulis. Tarkim, antradienį pradedam mokytis psichologijos, o pirmadienį, mažiau nei po savaitės, jau laikom egzaminą. Universitetą baigiau labai seniai, tad jau ir primiršau, ką reiškia mokytis. Be to, daug ką reikėjo daryti savarankiškai. Gauni internetinę knygą ir per keturias ar penkias dienas turi ją visą atidžiai perskaityti, nes egzaminai – rimti. Šešias savaites namie su manimi buvo sunku susikalbėti. Jei kursai būtų vykę Ispanijoje, ten laiką būčiau skyrusi tik mokslams. O dabar ir dirbti, ir šeima rūpintis reikėjo. Bet viską įveikiau ir labai džiaugiuosi proga pagilinti žinias, atidžiau pastudijuoti dalykus, kuriuos lyg žinojau, bet ne taip detaliai.“