Kai Romos olimpinių žaidynių bronzinė prizininkė, Tokijo olimpinių žaidynių ketvirtos vietos laimėtoja, pasaulio ieties metimo eksrekordininkė kaunietė Birutė Zalagaitytė-Kalėdienė apsilanko Lietuvos sporto muziejuje, visada ilgėliau stabteli prie jos muziejui padovanotos ieties. Garsiąją lengvaatletę užplūsta prisiminimai.

Metant tą ietį, B. Kalėdienė pasiekė vieną svariausių savo pergalių  karjeroje:  1958 –aisiais spalio 30 d. Tbilisio „Dinamo“ stadione ji tapo pirmąja Lietuvos lengvaatlete, pagerinusia pasaulio rekordą (57 m 49 cm.). Minint pasaulio rekordo 50 metų sukaktį, Lietuvos paštas 2008 –aisiais išleido proginį pašto voką.   

„Man ta ietis – savotiška relikvija, prieš akis iškyla visa mano karjera. Tą ietį man pagamino vyras Vytautas Kalėda, irgi buvęs ieties metikas, su juo  kartu treniravomės vienoje grupėje.  

Tada Vytautas dirbo miškų ūkio inžinieriumi, pats parinko medį, padarė brėžinį ir pagal visus tarptautinius standartus su meistru ją pagamino. Tai – beržinė ietis, ją buvo ypač  smagu mėtyti. Pasiekus pasaulio rekordą, ietis buvo kruopščiai matuojama, sveriama.

Tada tų iečių nelabai būdavo, sportininkai jas patys atsiveždavo į varžybas. Jos būdavo „išnarstomos po kaulelį“ ir tik tada atnešamos į sektorių. Tą ietį atidaviau į Lietuvos sporto muziejų, kad visi pamatytų, kokias  anksčiau mėtėme“, – prisimena įžymioji Lietuvos ieties metikė.

Jūsų dėmesiui – specialus interviu, kurį B. Kalėdienė davė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto svetainei LTOK.LT.

-Birute, kokie jausmai užplūdo, pasiekus pasaulio rekordą?

-Gruzijos sostinėje atlikau patį tobuliausią savo metimą karjeroje. Patyriau  daug džiaugsmo, teigiamų emocijų. Per atrankos varžybas ryte vos įvykdžiau normatyvą, tačiau vakaras priklausė man. Pagrindinis tikslas buvo nugalėti ir Lietuvos rinktinei pelnyti kuo daugiau taškų.

Toli mesti skatino ir pilnutėlis stadionas žiūrovų, kurie mus gana šiltai  palaikė. Rekordas mane suglumino, tik vėliau supratau, ką padariau.   

Tais metais pirmą kartą patekau į Sovietų Sąjungos rinktinę, kurios duris mums, Baltijos šalių lengvaatlečiams, buvo sudėtinga praverti – reikėjo būti keliomis galvomis aukštesnei už kitas tos šalies ieties metikes.  

-Tapote viena stipriausių pasaulio ieties metikių, 1958 m. Europos vicečempione, 1960 m. Romos olimpinių žaidynių bronzos medalininke, tikriausiai labai daug treniravotės?   

-Nuo pat mažumės buvau fiziškai stipri. Lankydama Pilviškių vidurinę mokyklą, savo sportinę karjerą pradėjau nuo dvylikos – bėgiojau, šokinėjau į tolį, mėčiau granatą, žaidžiau krepšinį, tinklinį. Turėjau puikų kūno kultūros mokytoją Antaną Stanulį.

1950–aisiais per Lietuvos moksleivių spartakiadą Vilniuje su paprastais bateliais į tolį nušokau 4 m 91 m ir pasiekiau savo pirmąją  svaresnę pergalę. Rimtai pradėjau sportuoti ir mėtyti ietį, studijuodama agronomiją Lietuvos žemės ūkio akademijoje.  

Iš pradžių dar žaidžiau krepšinį, dainavau chore. Dėstytojas ir treneris Leonas Puskunigis man griežtai įsakė rinktis vieną iš dviejų. Pasirinkau lengvąją atletiką. Pirmą sykį mano mesta ietis nuskriejo 23 m, o 1956-aisiais per studentų žaidynes Voroneže – jau 48 m.

Ietį nebuvo lengva tramdyti, tai buvo juodas darbas. Nepasisekdavo per varžybas – išsiverkdavau ir vėl kibdavau į darbą. Neturėjome gerų iečių, ieties metimo startukų. Treniravausi pakankamai daug, bet ne tiek, kiek reikėjo rinktinei. Ten buvo nežmoniški krūviai, viršijantys žmogaus galimybes.  

SSRS rinktinei atstovavau 1958-1965 –aisiais, o iš viso didžiajam sportui atidaviau 15 metų. Vien tik per vienus metus ietį reikėjo mesti daugiau kaip 4 tūkst., o per 14 sportavimo metų (1957-1971 m.) – apie 60 tūkst. kartų. Dešimt kartų tapau Lietuvos čempione, keturiolika kartų gerinau šalies rekordus.

-Esate ta sportininkė, kuri patyrėte, ką reiškia medinę ietį pakeisti šiuolaikine. Kaip adaptavotės?

-Labai nervinausi, kai artėjant Romos olimpinėms žaidynėms buvo atsisakyta medinių iečių, jas pakeitė sklendžiančios, o mes, tuometinės Sovietų Sąjungos sportininkai, tokių neturėjome. Maskvoje per treniruočių stovyklą mėtėme medines. Ir tik nuvykus į Romą,  per treniruotes galėjome rankose pačiupinėti naujos konstrukcijos ietį.

Prie jų  reikėjo priprasti, o laiko nebuvo. Tad Romoje iškovotas bronzos medalis mane pačią nustebino, ietį numečiau 53 m 42 cm.    

-Ar po įspūdingų laimėjimų svariai pagerėdavo finansinė sportininkų padėtis?

-Tuometinė valdžia už rekordinį metimą man skyrė 300 rublių premiją, nors prieš tai kitoms sportininkėms sumokėjo dvigubai daugiau. Ne ką daugiau – 700 rublių buvo įvertintas ir mano olimpinis bronzos medalis.  Negavau jokių vyriausybinių apdovanojimų, tik paskyrą automobiliui pirkti.

Iš pradžių man buvo siūlomas ir vieno kambario butas, bet atsisakiau, tada  gavau dviejų, kuriame gyvenau gal 10 metų. Atsivežus gyventi mamą ir  augant dviem dukroms, mūsų penkių žmonių šeimai tuose dviejuose kambarėliuose buvo sunku išsitekti. Vėliau, padedant Algirdui Brazauskui gavau keturių kambarių butą Žaliakalnio mikrorajone, kur gyvenu iki šių dienų.

Dabar galiu tik pavydėti Lietuvos sportininkams, kuriems lengviau patekti į olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus, už svarias pergales jiems skiriamos solidžios premijos.      

-Buvote legendinė lengvaatletė, nusipelniusi sporto meistrė, 2000 –aisiais išrinkta praėjusio šimtmečio geriausia Lietuvos lengvaatlete. Ar laikėte save žvaigžde? 

-Apie žvaigždes niekada negalvojau, jos kabo danguje, o mes vaikščiojame žeme. Man atrodydavo, kad kaskart, kai laimėdavau, man tiesiog pasisekdavo. Tačiau visą laiką žinojau ir sakiau, kad pergales lemia darbas.

-Šių dienų sopulys – draudžiamos medžiagos, nesąžiningas žaidimas. Ar taip buvo ir anksčiau? Ar sportininkus tikrindavo dopingo kontrolė?

-Anksčiau sportas buvo kitoks, nieko nežinojome apie stimuliuojančius preparatus. Sportininkai nei per Romos, nei per Tokijo olimpiadas nebuvo tikrinami, viskas prasidėjo nuo Meksiko olimpinių  žaidynių.   

Tiesa, kažkokių užuomazgų buvo ir anksčiau. Tarkime, mums medicinos seselės į  sektorių atnešdavo kažko atsigerti, sakydamos, jog tai vanduo ar arbata. Su leningradiete Elvyra Ozolina buvome atsargios ir tuo „vandeniu“ nepasitikėdavome.

-Kaip išsiskyrėte su didžiuoju sportu?

-Atsisveikinimas su didžiuoju sportu 1971-aisiais nebuvo skausmingas. Iš sporto visam laikui neišėjau, 1971-1994-aisiais dirbau trenere. Ugdžiau ieties metikus, grupėje treniravosi daugkartiniai Lietuvos čempionai ir rekordininkai Teresė Nekrošaitė, Zita Jankūnaitė, Rita Ramanauskaitė, Arūnas Jurkšas. Darbas buvo įdomus, 1983 –iaisiais man buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios trenerės vardas.

Teko pabuvoti ir trečiosiose olimpinėse žaidynėse Pekine. Už tai esu dėkinga Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui, kuris man sudarė galimybę stebėti olimpines kovas. Mačiau įspūdingą žaidynių uždarymą, jo  nebuvo nei per Romos, nei per Tokijo olimpines žaidynes, stebėjau lengvosios atletikos, kitų sporto šakų varžybas.

 2010 –aisiais LTOK man ir irkluotojui Antanui Bagdonavičiui sudarė galimybę nuvykti į Romą, kai buvo minimas 50 m. čia vykusių olimpinių žaidynių jubiliejus. Aplankiau olimpinį stadioną, kuriame pelniau bronzos medalį, buvo nepakartojamas jausmas.   

-Savo karjerą aktyviai tęsėte veteranų judėjime, savo amžiaus grupėse pasaulio ir Europos čempionatuose pelnėte medalių, gerinote pasaulio rekordus, tačiau nuo 2010-ųjų ieties jau neimate į rankas. Kodėl?

-Įvairiose veteranų varžybose pradėjau dalyvauti 1990-aisiais. Pabuvojau Pietų Afrikoje, Australijoje, daugelyje Europos šalių. Tačiau atėjo toks metas, kai dauguma garsių sportininkių paliko sektorių, nebuvo įdomu varžytis, be to, palikti sektorių vertė ir peties trauma.  

-Kaip dabar gyvenate? Ar sportu užsikrėtė vaikai, anūkai? Galiausiai, kur jus galima sutikti?

-Užauginau dvi dukras Rūtą ir Ramunę, kurios gyvena Lietuvoje. Turiu penkis anūkus ir du proanūkius. Ietį bandė mėtyti anūkas Rimvydas, tačiau kai jis įstojo studijuoti į Kauno technologijos universitetą,  jo sportai baigėsi. Lietuvos sveikatos mokslų universitete trečiame kurse studijuoja ir krepšinį žaidžia kitas anūkas Justas.

Turiu sodą netoli Kauno – Draseikiuose, kuris priverčia mane nemažai  padirbėti fiziškai ir sveikai gyventi. Anksčiau vaikščiojau į baseiną, tačiau dabar mankštinuosi namie. Prieš Naujuosius metus po erkės įkandimo netekau savo kinietiškos veislės keturkojo šunelio Grikio, su kuriuo rytais ir vakarais eidavau pasivaikščioti.

-Lietuvoje išugdyti du talentingi ieties metikai Liveta Jasiūnaitė ir Edis Matusevičius, ko iš jų tikitės Tokijo olimpinėse žaidynėse?

-Sunku pasakyti, bus aiškiau pavasarį, kai jie pradės rungtyniauti. Nežinia, kokią sportinę formą jiems pavyks įgyti per olimpines žaidynes, kokie bus varžovai. Abu sportininkai talentingi, gerai įsibėgėja, tačiau jie pagrindinį dėmesį skiria rankų darbui, o kojas užmiršta. Tai mano nuomonė, ja pasidalinau su abiem sportininkais, nežinau, ar jie manęs paklausys.

Olimpinės žaidynės vyks tame pačiame stadione, kuriame aš dalyvavau 1964-aisiais ir užėmiau ketvirtą vietą, tik dabar tas stadionas iš pagrindų renovuotas. Norėčiau, kad olimpinis stadionas būtų sėkmingas ir šių dienų Lietuvos lengvaatlečiams.