Krepšinis, futbolas, lengvoji atletika, regbis, šaudymas, dviračiai. Šios olimpinės sporto šakos Lietuvos ministrus ne tik traukia į arenų ir stadionų tribūnas ar prie televizoriaus – ne vieną jų Vyriausybės nariai išbandė jaunystėje arba užsiima iki šiol.

Ir jaunystėje, ir dabar su sportu draugauja dažni įvairių LTOK projektų partneriai ir dalyviai – švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius bei sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, taip pat užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, buvęs ekonomikos ir inovacijų ministras, o dabar eurokomisaras Virginijus Sinkevičius.

Įvairių sporto šakų treniruotes yra lankę ir daugiau ministrų. Be to, Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda sėda prie šachmatų lentos, Seimo komandos krepšinio aprangą ne kartą vilkėjo premjeras Saulius Skvernelis, aplinkos ministras Kęstutis Mažeika.

Tiesa, pasaulį sukaustęs koronavirusas ministrus privertė keisti kasdienius įpročius, o iš arenų dingusios varžybos paliko juos, kaip ir viso pasaulio sporto mėgėjus, be galimybės tribūnose ar per televiziją stebėti sportines kovas.

Tęsiantis koronaviruso pandemijai užsienio reikalų ministras L. Linkevičius Lietuvos sportininkams linki tikėti savo jėgomis, nes ši nelaimė nėra amžina, ji praeis kaip ir visos bėdos.

„Didžiausias mūsų rūpestis dabar – apsaugoti save. Per trumpą laiką kuo bus griežtesnės priemonės, tuo ta krizė trumpiau užtruks. Tai taikytina visiems – sportininkams, mokytojams, medikams, mums visiems. Todėl sportininkams pirmiausia linkiu kantrybės, o pergalės, be abejonės, ateis, jos niekur nepabėgs. Šiuo metu pati didžiausia pergalė – nugalėti koronavirusą“, – sako L. Linkevičius.

Žavi regbis

Švietimo, mokslo ir sporto ministras 64-erių A. Monkevičius, paklaustas, ar jaunystėje sportavo, šypteli: „O kaipgi. Žaidžiau krepšinį, futbolą, mėgau lengvąją atletiką – šokinėjau į aukštį, į tolį, bėgiojau, mėčiau ietį.

Tuo metu atsirado naujas šuolių į aukštį Fosbury stilius, jį labai knietėjo išbandyti. Tada Rietavo vidurinė mokykla, kurioje mokiausi, neturėjo minkštų čiužinių. Juos po kelis pasiklodavome, buvo būtų šiek tiek minkščiau prisižeminti, ir šokinėdavome. Buvo rizikinga, galėjome gauti traumų, bet labai norėjome šokinėti. Aišku, rezultatai nebuvo aukšti. Kai pasižiūriu, kiek dabar į aukštį šoka mūsų merginos, tai raustu prisiminęs savo vaikystės ir jaunystės šuolius.“

A. Monkevičius sportavo ir studijuodamas, tačiau nesiekė aukštumų. Pastaraisiais metais jis irgi nepamiršta sporto: „Judėti mėgstu. Ypač savaitgaliais ar vasarą per atostogas. Pavažinėju dviračiu, kuo daugiau stengiuosi vaikščioti pėsčiomis. Dažnai suskaičiuoju, kad per dieną nueinu ne mažiau kaip 10 tūkst. žingsnių. Sportinės formos vis dar neprarandu.“

Kol karantinas nebuvo sukaustęs gyvenimo, A. Monkevičius mėgo lankytis įvairiose varžybose, o pastaruoju metu jį žavėjo regbis.

„Malonų įspūdį padarė Lietuvos regbio rinktinė, kuri per trumpą laiką tapo išties aukšto lygio komanda. Kas svarbiausia, regbininkai turi piramidę: veikia akademijos, regbį žaidžia daug jaunimo. Imponuoja ir kitos sporto federacijos, kurios eina tokiu keliu“, – pabrėžia ministras.

A. Monkevičius ilgokai žaidė krepšinį. Dar dirbdamas aukštosios mokyklos dėstytoju dalyvavo Vilniaus lygos veteranų varžybose. Krepšinį toje lygoje žaidė ir ministro sūnūs Tadas bei Algirdas. „Rezultatų lentelėse kartais netgi sumaišydavo pavardes, nes Monkevičiai būdavo trys“, – šypteli ministras.

Kai 2015-aisiais tapo Mykolo Romerio universiteto rektoriumi, krepšinį žaisti ir dalyvauti veteranų varžybose jau neberasdavo laiko. Ministras pripažįsta, kad jo gyvenime svarbus vaidmuo tenka ir sveikai mitybai.

„Nuolat kontroliuoju savo cholesterolį, seku jo lygį. Žinau, kad jis labiausiai priklauso nuo maisto ir judėjimo. Žinau, ką valgyti ir ko ne, nors kartais pasitaiko papiktnaudžiauti“, – neslepia ministras.

Algirdas Monkevičius (Renatos Česnavičienės nuotr.)

Išbandė kovos menus

Sveikatos apsaugos ministras 43 metų A. Veryga vaikystėje kartu su klasės draugais dalyvaudavo legendinėse „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ varžybose, o laisvalaikiu nenulipdavo nuo dviračio.

„Man gerai sekėsi prisitraukimai, buvo stiprus pilvo presas. Kaip ir visi mažo miestelio vaikai, Užventyje, kuriame augau, nenulipdavau nuo dviračio. Kieme su draugais mėgdavau žaisti badmintoną. Tai buvo pagrindiniai mano pomėgiai“, – atskleidžia A. Veryga.

Gyvendamas Kaune jis daugiau nei ketverius metus gilinosi į Rytų dvikovos meną – karatė, džiudžitsu.

„Tai buvo malonus laiko leidimas, šio užsiėmimo ilgiuosi. Žinoma, būdavo ir mėlynių, ir patempimų, tai neišvengiama, tačiau treniruotėse smagu“, – yra sakęs ministras. Dėl intensyvaus darbo grafiko ir pasikeitusios gyvenamosios vietos kovos menų teko atsisakyti, tačiau A.Veryga fizinį aktyvumą stengiasi išlaikyti kitais būdais. Nors ir pripažįsta, kad beveik nelieka laiko sportui.

„Norėčiau būti aktyvesnis. Mėgstu šiaurietišką vaikščiojimą, bėgimą, kai būna geras oras – sėdu ant dviračio“, – pasakoja ministras.

Sveikatos apsaugos ministras turi tris vaikus. Visus juos nuo mažens skatina judėti ir išbandyti kuo daugiau sporto šakų. Kad ir ką jo vaikai sportuoja, ministras visada stengiasi dalyvauti varžybose ir aktyviai palaikyti.

„Kiek spėjame su žmona, visada važiuojame ir nekantriai laukiame varžybų. Įdomu ne tik, kaip pasirodys, bet taip pat smagu stebėti, kaip vaikai tobulėja, kaip auga, kaip šlifuoja judesius. Manau, ir vaikams smagu, kai artimieji atvyksta jų palaikyti. Tai ir tokia šeimos bendravimo forma, visiems suteikianti gerų emocijų“, – yra pasakojęs ministras.

Profesionalių sportininkų varžybas ministras stebi per televiziją. „Visada žiūriu Lietuvos krepšinio rinktinės pasirodymą Europos, pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. Prie televizoriaus ekrano tampu dideliu sirgaliumi“, – prisipažįsta A. Veryga.

Ministras pabrėžia, kad jam labiausiai patinka atletai, kurie užsiima ir socialine veikla. Tokie kaip Jonas Valančiūnas, Rimantas Kaukėnas. „Jie aktyvūs ne tik kaip sportininkai, bet ir kaip piliečiai, rūpinasi visuomene ir bendruomene“, – priduria.

Kai kalba pakrypsta apie sveiką mitybą, ministras tik šypteli: „Visaip būna. Tikrai pasitaiko, kad nesveikai gyvenu ta prasme, jog kartais nebūna kada pavalgyti. Tai, žinoma, nėra sveikos mitybos požymis. Bet kada galiu, stengiuosi normaliai papietauti, kad viskas nenusikauptų vakarui, nes vakare valgyti už visą dieną tikrai nesveika.“

Jis stengiasi vengti produktų, kurie yra nepageidautini, pasidomi, kas sveikatai naudinga, o kas ne.

Aurelijus Veryga (Alfredo Pliadžio nuotr.)

Varžėsi su S. Bubka

Užsienio reikalų ministras 59-erių L. Linkevičius su sportu susidraugavo dar besimokydamas Kauno 7-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Šančių vidurinė mokykla), kurią baigė aukso medaliu. Bandė įvairias sporto šakas, kol galop pasirinko lengvąją atletiką.

„Dėl to kaltas mano treneris Zenonas Stankevičius, kuris įskiepijo meilę šuoliams su kartimi. Tai universali rungtis, reikalaujanti greičio, jėgos, lankstumo. Stiprėdami fiziškai šokinėjome į tolį, bėgiojome per barjerus, sprintą, kilnojome štangą, atlikdavome daug akrobatikos pratimų. Mūsų partneriai buvo Panevėžio internatinės sporto mokyklos lengvaatlečiai, važinėdavome vieni pas kitus į varžybas. Treniruotes lankiau stropiai, šuoliai su kartimi man patiko“, – sako ministras.

Talentingam jaunajam sportininkui Kaune pavyko tapti SSRS „Darbo rezervų“ draugijos jaunių čempionu. „Tada, regis, peršokau 4 m 10 cm. Po to dar dukart tapau sąjunginių varžybų jaunių vicečempionu. Tai buvo mano pačios svariausios pergalės“, – prisipažįsta L. Linkevičius, kurio asmeninis rekordas – 4 m 50 cm.

Ministras prisiminė SSRS uždarųjų patalpų jaunių čempionatą tuomečiame Leningrade. Tada šuolių su kartimi sektoriuje jam teko susitikti su būsimąja pasaulio šuolių su kartimi legenda, net 35 kartus gerinusia stadionų ir uždarųjų patalpų pasaulio rekordus, pirmuoju žmogumi pasaulyje, 1985 m. įveikusiu 6 metrus, olimpiniu čempionu ukrainiečiu Sergejumi Bubka.

„Gerai atsimenu, peršokau 4 m 20 cm, o dvejais metais jaunesnis Bubka tapo čempionu, atrodo, įveikęs penkis metrus. Kažkuriais metais su ukrainiečiu dar kartą teko susitikti“, – prisimena ministras.

Tačiau L.Linkevičiaus karjera šuolių su kartimi sektoriuje buvo trumpa. Būdamas Kauno politechnikos instituto Automatikos fakulteto pirmakursis gavo rimtą kelio traumą ir visus metus negalėjo treniruotis.
„Po devynių kartų per savaitę pratybų atsirado tuštuma, buvo nemažas smūgis organizmui, o ir pačiam psichologiškai. Su šuolių sektoriumi buvau priverstas atsisveikinti“, – sako ministras.

L.Linkevičiaus studijų bei darbo Kaune metais visa Lietuva ir ypač Kaunas sirgo krepšiniu, gyveno „Žalgirio“ pergalėmis. Būsimasis užsienio reikalų ministras irgi paniro į krepšinio bumą, stengdavosi patekti į rungtynes. „Tai buvo tikra karštligė, vis ieškodavau bilietėlio. Visaip būdavo – ir gaudavau, ir ne“, – prisipažįsta.

Ankstesniais metais po intensyvaus darbo jam labiausiai padėdavo atsipalaiduoti vairavimas ir šachmatai. Prie lentos sėda ir dabar – žaidžia kompiuteriu per internetą. „Jeigu tik atsiranda galimybė, patinka žaisti, šachmatai mane nuramina. Dar stengiuosi kuo daugiau vaikščioti, pavažinėti dviračiu, bet tai jau pramoga, daugiau judėjimo pratimai“, – šypteli.

Kartais ministras ima į rankas stalo ar lauko teniso raketę. Dažniausiai – per „BeNeLux“ lietuvių sporto žaidynes, kurios prasidėjo 2006-aisiais ir tradiciškai vyksta kiekvieną vasarą. Ši sporto tradicija gimė L. Linkevičiui dirbant ambasadoriumi prie NATO. Tai Belgijos, Olandijos ir Liuksemburgo lietuvių bendruomenių ir Briuselyje įsikūrusių Lietuvos diplomatinių atstovybių projektas. Jos vykdavo NATO sporto bazėje. L. Linkevičiui yra pavykę lauko teniso varžybose užimti trečią vietą.

„Šios sporto žaidynės – tai vienybės, draugystės, šeimos, kultūros ir sveikos gyvensenos šventė, kurioje dalyvauja 300–350 lietuvių. Varžomasi 15 sporto šakų varžybose. Džiaugiuosi, kad ši tradicija tęsiama toliau, kasmet į šią gražią šventę įsilieja vis naujų dalyvių, sirgalių, daugėja sporto šakų“, – sako L. Linkevičius.

Pasak ministro, kaip ir visi normalūs Lietuvos žmonės, dabar jis domisi krepšiniu ir priduria, jog būtų smagu, kad lietuviai gerai žaistų futbolą, tada būtų galima ir juo domėtis. Į kraują įaugusi ir jaunystės sporto šaka – lengvoji atletika.

L. Linkevičius – vienas iniciatorių Užsienio reikalų ministerijoje rengti darbuotojų susitikimus su Dakaro ralio dalyviais. Tik šiemet susitikimas nebuvo surengtas.

„Nesuskubom, nenuspėjom, o šiaip su mūsų Dakaro dalyviais esame ne kartą susitikę. Mes stengiamės pasikviesti ne tik juos, bet kartais ir „Eurovizijos“ dalyvius, jiems padėkojame, nes jie atlieka savotišką diplomatinį darbą, viešinimą, atstovauja Lietuvai. Progai pasitaikius, ir sportininkus, ir dainininkus visada reikia pasikviesti, pagerbti ir padėkoti“, – sako ministras.

Virginijus Sinkevičius (Alfredo Pliadžio nuotr.)

Ir užsienyje žaidė krepšinį

Aktyviai sportuoja buvęs jauniausias Lietuvos Vyriausybės narys – 29-erių V. Sinkevičius. Jis jaunystėje netgi turėjo galimybių tapti profesionaliu sportininku, tačiau pasuko politiko keliu. Didžiausia V. Sinkevičiaus aistra – krepšinis, su kuriuo buvęs ekonomikos ir inovacijų ministras nesiskiria nuo vaikystės.

Jis pusmetį lankė Vilniaus krepšinio mokyklą, su krepšiniu nesiskyrė 2009–2012 m., kai studijavo Velse, Aberistvito universitete, kuriame įgijo ekonomikos ir tarptautinių santykių bakalaurą. Krepšinį žaidė ir 2012–2013 m. besimokydamas Olandijos Mastrichto universitete, kurį baigęs gavo Europos politikos mokslų magistro laipsnį, ir 2013–2014 m. dirbdamas JAV Vašingtono Europos politikos analizės centre projektų vadovų padėjėju.

„Žaidžiau Olandijos antrojoje krepšinio lygoje, Velse atstovavau studentų krepšinio rinktinei. Buvo sudėtinga: daug treniruočių, varžybų, daug dėmesio reikėjo skirti ir mokslams. Pavargau nuo krepšinio.

Žaisdamas futbolą Amerikoje nusitraukiau kelio raiščius, buvau priverstas padaryti poros metų pertrauką. Įplyšo ir kelio sąnario meniskas. Nuo tada jau niekada nebegrįžau net į panašų lygį. Pasikeitė greitis, šoklumas“, – prisiminė buvęs ministras, atstovavęs ne tik Seimo, bet ir iš žinomų žmonių suburtai komandai „Kažkur matyti“.

Buvęs Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos mokinių prezidentas bėgiojo 1000 ir 3000 m distancijas. Vienais metais su komanda net laimėjo Vilniaus gimnazistų lengvosios atletikos bėgimo varžybas.

Be krepšinio, futbolo ir lengvosios atletikos, V. Sinkevičius dar išbandė šaudymą, įstojo į Šaulių sąjungos gretas.

„Krepšinis ir futbolas man dabar pačios gražiausios sporto šakos, jos neturi jokios konkurencijos. Visada malonu grįžti į S. Nėries mokyklą ir dalyvauti kasmet rengiamame gimnaziją baigusių absolventų tradiciniame krepšinio turnyre „Salama“. Tai svarbiausias mano metų turnyras, patinka jo dvasia. Būna didelis noras žaisti kuo geriau.

Aikštelėje man sunkiau sekasi tramdyti emocijas, o ne kamuolį. Aikštelėje nėra ministrų, direktorių ar prezidentų. Mes visi lygūs, vilkime sportinę aprangą, bėgame, metame, ginamės“, – sako eurokomisaras.

Praėjusių metų „Salamos“ turnyras puikiai tritaškius mėtančiam V. Sinkevičiui buvo ypač sėkmingas: su 2010 m. laidos absolventais jis pirmą sykį tapo nugalėtoju ir anksčiau laimėtą bronzos medalį iškeitė į aukso.

Paklaustas, kuris mūsų šalies krepšininkas jam labiausiai patinka, V. Sinkevičius prasitaria, kad jam imponuoja žaidėjai, kurie išsiskiria stipriu charakteriu, sunkiai dirba ir pasiekia gerų rezultatų: „Šiandien mane ypač džiugina Domantas Sabonis. Tikrai džiaugiuosi, kaip jis nuoširdžiai dirba ir rezultatyviai rungtyniauja.“

Visų laikų geriausiu Lietuvos sportininku ministras laiko Arvydą Sabonį. „Jo laimėjimai fantastiški. Vien tai, kad būdamas 40-ies grįžo į „Žalgirį“ ir tapo naudingiausiu Eurolygos žaidėju, – kažkas nepakartojamo.

Puikus sportininkas ir buvęs mano kolega Seime Virgilijus Alekna. Labai myliu Rūtą Meilutytę. Man visą laiką atrodė, kad greitai plaukiantys, bėgantys ar dar ką nors darantys 15-mečiai gali išaugti tik supervalstybėse, tokiose kaip Kinija ar JAV. Kai mačiau R. Meilutytę, dalyvaujančią Londono olimpinėse žaidynėse ir siekiančią medalio, užvaldė fantastiškas jausmas. Nuo to laiko labai myliu Rūtą, ji tikrai atliko žygdarbį, pakartojo 1980-ųjų Linos Kačiušytės triumfą. Džiaugiuosi ir mūsų penkiakovininkų laimėjimais“, – vardija V. Sinkevičius.