Prieš ketverius metus netikėtai sužaistas mačas su geriausiu visų laikų Lietuvos badmintonininku Kęstučiu Navicku atvedė Aurimą Kamantauską iki Lietuvos badmintono federacijos (LBF) prezidento posto. Naujoji federacijos valdžia ambicijų nestokoja: ne tik augina olimpines viltis, bet ir užsimojo įkelti koją į televiziją. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) žurnalo „Olimpinė Panorama“ pokalbis apie viziją ir jau nuveiktus darbus – su LBF prezidentu A.Kamantausku ir Trenerių tarybos pirmininku K.Navicku.

Aurimas Kamantauskas

Aurimas Kamantauskas

– Prieš porą mėnesių buvote išrinktas LBF prezidentu, į šias pareigas jus pasiūlė Kęstučio Navicko badmintono akademija. Kodėl sutikote imtis atsakomybės vadovauti federacijai?

– Visų pirma esu neabejingas šiam sportui, sūnus sportuoja, esu įsitraukęs į bendruomeninę veiklą iš organizacinės pusės. Todėl gavęs K.Navicko pasiūlymą sukurti strategiją ir plėtoti badmintoną, pakelti jį į aukštesnį lygį – sėdau, pasidariau analizę ir pamačiau viziją, ką reikėtų įgyvendinti ir kaip. Sutikau.

– Kokia ta vizija?

– Pačiam teko pabuvoti ir tarptautiniuose turnyruose, taip pat ir Danijoje, kuri didžiausias pavyzdys, kaip būtų galima šį sportą puoselėti. Ko mes visi siekiame? Pergalių. Aukščiausias pasiekimas – olimpinis medalis. Kad ten vėl turėtume savo atstovų, reikia užauginti naują kartą. O kad ją galėtume užauginti, reikia supažindinti su badmintonu kiek įmanoma daugiau vaikų. Taigi kertinis tikslas – populiarinti ir didinti badmintono žinomumą. Kurdami strategiją darėme apklausą, tikrinomės kitų tyrimų rezultatus. Pasirodo, badmintonas nepatenka tarp dešimties populiariausių sporto šakų, kurias įvardytų vaikas, sutiktas gatvėje. Taigi reikia didinti žinomumą ir pritraukti naujų žaidėjų į klubus. O kad jų galėtume priimti, lygiagrečiai reikia plėsti infrastruktūrą, mokyti naujus trenerius, kad galėtų dirbti su vaikais, kelti jų kompetenciją.

Taigi lygiagrečiai mes kuriame ir talentų ugdymo programą, ir vadinamojo skautingo programą, kaip galėtume tuos vaikus pasiekti ir supažindinti su badmintonu, atrasti potencialių talentų, kaip įtraukti mokytojus į talentų paiešką, kaip tuos pačius mokytojus paversti badmintono treneriais, juos mokyti ir paversti trenerių rengimo programos dalyviais. Ir pamažu iš pradinio lygmens kilti į aukšto meistriškumo sportininkų rengimą, kelti su jais dirbančių trenerių kvalifikaciją per seminarus, stovyklas, pasitelkti K.Navicko tarptautinę patirtį, kurią jis parsivežė po trejų metų, praleistų „Badminton Europe“ treniruočių centre.

– Kaip susidomėjote badmintonu? Papasakokite apie save šiek tiek daugiau.

– Esu renginių režisierius ir organizatorius. Per vieną renginį – vyrų mados savaitę – susipažinau su Kęstučiu. Tada tarsi juokais sutarėme, kad Kęstutis lieka man skolingas sužaisti badmintono partiją. Ir kai jis atidarė savo vardo badmintono akademiją, gavau šį kvietimą. Taip jau ketveri metai žaidžiu. Lygis mano, be abejo, mėgėjiškas.

O Kęstučiui mano patirtis, įgyta organizuojant renginius, leido pamatyti mano potencialą, ką galėčiau duoti badmintono bendruomenei kuriant viešinimo projektus ir juos valdant. Juk sportas – tam tikros rūšies renginys. Bus smagu panaudoti turimą patirtį.

– Be badmintono, kitokių sporto šakų jūsų gyvenime buvo?

– Mano amžinatilsį tėtis Žemės ūkio akademijoje dirbo krepšinio treneriu, treniravo moterų komandą. Nuo mažumės buvau apsuptas įvairių sporto šakų trenerių ir sportininkų, dalyvaudavau varžybose, stovyklose. Turėjau galimybę daug kur save išbandyti, buvo ir sportiniai šokiai, ir krepšinis, ir jojimas, plaukimas, tinklinis, imtynės.

– LBF prezidento pareigas einate jau du mėnesius. Ką per juos pavyko nuveikti?

– Pirmiausia išplėtėme komandą, kad ne vienam, ne trise reikėtų tuos užsibrėžtus tikslus įgyvendinti. Išsigryninome darbo grupes – skautingo, rėmėjų pritraukimo, talentų rengimo ir ugdymo, turnyrų organizavimo, nacionalinės badmintono lygos steigimo, teisėjų. Turime viziją, kad olimpinėse žaidynėse turėtume ne tik savo atletą, bet ir teisėją. Pats didžiausias kol kas tekęs darbas – parengti veiksmų planą ir pasitvirtinti biudžetą. O vienas didžiausių įdirbių ir svajonių – turėti nacionalinę badmintono lygą, kuri būtų transliuojama per televiziją. Tai būtų efektyviausias būdas parodyti badmintoną didelei masei žmonių. Kalbamės su televizija, nors rankomis dar nesame sukirtę. Jeigu viskas bus gerai, tikimės, kad kitų metų vasarį ar kovą tai įvyks. Jau turime suplanavę ir formatą, bet dar reikia išspręsti finansinius klausimus.

– Ne už kalnų Kalėdos, Naujieji metai. Ko palinkėtumėte badmintono ir apskritai visai sporto bendruomenei?

– Palinkėčiau kiekvienam sportininkui ar bendruomenės nariui būti savo sporto šakos ambasadoriumi. Ir ne tik mėgautis sportuojant, bet ir įsitraukti bei kurti savo mėgstamos sporto šakos įvaizdį. Mėginti sudominti draugus, bendraminčius ar jaunąją kartą. Stengtis, kad ta sporto šaka būtų kiek įmanoma pati patraukliausia.

Kęstutis Navickas

Kęstutis Navickas

– Kodėl į prezidentus teikėte A.Kamantausko kandidatūrą?

– Pirmiausia Aurimas yra labai didelis badmintono gerbėjas. Antra, jis labai kūrybingas ir organizuotas žmogus, dirba renginių organizavimo įmonės vadovu. Trečia, pastebėjau Aurimo ambicingumą ir labai didelę atsakomybę, su kuria jis imasi darbų. Visus šiuos dalykus sudėjęs patikėjau, kad esame gera komanda, o tolesni darbai tik parodė, kad pasirinkimas ypač sėkmingas. Labai džiaugiuosi jau nuveiktais darbais.

– Kokias viltis siejate su jo atėjimu į federaciją?

– Pirmiausia tikiuosi pakelti badmintono žinomumą. Aurimas puikiai išmano  viešuosius ryšius, renginių organizavimo sritį, moka kūrybingai prieiti prie žinomumo didinimo. Mes norime turėti olimpietį 2028 m. Los Andžele, daug daugiau investuoti į jaunimą, labiau įtraukti regionus. Tai ir trenerių kompetencijų kėlimas, ir jų skaičiaus didinimas. Ir labai tikiuosi badmintono visuomenės vienybės, kurią su Aurimu bandome skiepyti.  

– Esate Trenerių tarybos pirmininkas. Kokia jūsų atsakomybės sritis?

– Esu atsakingas už visą sportinę sritį, į kurią įeina visa strateginė sportinio badmintono vizija: trenerių skaičiaus didinimas ir kompetencijos kėlimas, trenerių kursų organizavimas, vaikų įtraukimas į badmintoną ir jų išlaikymas, o tai labai susiję su trenerių kompetencijų kėlimu. Per daugelį savo karjeros metų užsienyje ir trejų metų trenerio darbą Danijoje jaučiuosi užmezgęs ypač gerų ir tikslių kontaktų, ką mes galėtume pritaikyti Lietuvos badmintone. Jau esu susisiekęs su daug Europos federacijų, ieškau partnerystės. Mes esame maža badmintono šalis, turime labai talentingų žmonių, tik jiems reikia suteikti kuo daugiau tarptautinių patirčių, ir čia aš jaučiuosi labai stiprus.

– Kokią įtaką jums padarė treji metai Danijoje, kurioje ypač gilios badmintono tradicijos?

– Milžinišką. Jaunimo auginimo sistema Danijoje, manau, geriausia pasaulyje, tą jie įrodo savo rezultatais. Ir ta sistema, mano nuomone, labai pritaikoma Lietuvoje. Man, kaip treneriui, darbas su aukščiausio meistriškumo žaidėjais iš viso pasaulio itin stiprioje organizacijoje davė daug žinių ir žinojimo, ko reikia mūsų jaunimui, ko mums prireiks tarptautinėje arenoje. Ten turėjau galimybę rengti strateginį planą, taikytiną visam Europos badmintonui, ir dirbti su aukščiausiu meistriškumu kiekvieną dieną. Jaučiuosi labai sustiprėjęs ir kaip treneris, ir kaip sporto vadybininkas.

– Koks Lietuvos trenerių potencialas?

– Trenerių neturime daug. Jie yra geri, bet jiems reikia labai daug mokytis ir norėti daugiau. Visą laiką norėti daugiau. Jau nuo pirmųjų dienų pradėjau tą skatinti. Vertinu žinias, kurias jie turi, bet noriu, kad jie niekada nenustotų mokytis. Mano vizija, kad treneris visą laiką turi mokytis, nes sportas keičiasi greitai. Noriu, kad į sportą žiūrėtume inovatyviai ir stengtumės tobulėti. Kai mes tobulėsime kaip treneriai, automatiškai daug daugiau galėsime duoti ir sportininkams.

– Minėjote, kad jūsų vizija – olimpietis 2028-ųjų žaidynėse.

– Turime talentingų sportininkų, kurie ir galėtų, ir turėtų pretenduoti į Los Andželą. Tai atrodo ilgas laiko tarpas, bet man jis trumpas. Turime labai daug darbo su tais talentais. Esame numatę žaidėjų sąrašą, jame – bent penki sportininkai, į kuriuos norėtume investuoti ir suteikti jiems šansą. Bet nenoriu jų minėti, kad neužkrautume per anksti didelės atsakomybės. Individualiai su jais kalbėsime ir juos motyvuosime.

– Vadinasi, Paryžių praleidžiate?

– Investuodami į pamainą, į jaunimą, mes turime ilgalaikiškesnę viziją nei Paryžius. Taip, šiuo momentu Paryžius mums dar per anksti. Stengsimės, kiek galėsime, bet noriu kalbėti realiai ir nesukelti nereikalingo ažiotažo, kuris trukdytų ilgalaikiam tobulėjimui. Jei investuotume į tai, kad būtume Paryžiuje, o aš nematau tokios galimybės, tai reiškia, kad mes iššvaistytume galbūt ilgalaikiškesnį potencialą.

RINKIMAI

Aurimas Kamantauskas naujuoju LBF prezidentu išrinktas spalį Vilniuje per federacijos ataskaitos ir rinkimų konferenciją. Viceprezidento pareigos patikėtos ligtoliniam LBF vadovui Vilmantui Liorančui, o generalinio sekretoriaus – šį postą išsaugojusiam Vaidotui Sruogiui. Trenerių tarybos pirmininku tapo olimpietis Kęstutis Navickas, Teisėjų kolegijos pirmininke – Živilė Simonaitytė. Federacijos nariai balsų dauguma nusprendė iki 13 narių išplėsti naujos kadencijos federacijos Vykdomąjį komitetą. Į jį, be jau minėtų federacijos atstovų, pateko Algirdas Kepežinskas, Donatas Narvilas, Arnoldas Slušnys, Laimonas Vaškevičius, Linas Supronas, Povilas Bartušis, Aivaras Kvedarauskas, Vaida Slušnienė.