Drausmė, drąsa, užsispyrimas, atsakomybė, tinkamai nukreiptos emocijos, motyvacija ir net malda. Visa tai ir daugybė kitų dalykų padeda sportininkams siekti tikslo, įveikti iššūkius, suvaldyti kūną ir protą. Apie tai olimpinių žaidynių medalininkai ir olimpiečiai kalbėjo Kaune vykusiame dešimtajame Olimpinio švietimo forume.

„Sportas man davė viską“, – sakė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. Sidnėjaus olimpinė čempionė, Tarptautinio olimpinio komiteto narė, Europos olimpinių komitetų asociacijos viceprezidentė dalyvavo forumo diskusijoje „Nuo sportininko iki lyderio: kaip sportas padėjo pasiekti karjeros aukštumų?“

Jai šioje diskusijoje antrino Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bronzos medalininkas, Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos prezidentas, LKU kredito unijų grupės valdybos narys ir kredito unijos „Ebitum“ generalinis direktorius Aurimas Lankas. Jis atkreipė dėmesį, kad sportuojant išsiugdytos savybės labai padeda visose gyvenimo srityse.

Diskusijoje „Proto, kūno ir dvasios darna“ Paryžiaus žaidynių bronzos medalio laimėtoja irkluotoja Viktorija Senkutė papasakojo apie tai, kas jai padėjo nepalūžti sunkiausiais momentais, ir atskleidė savo kasdienius ritualus, padedančius atsikratyti blogų emocijų.

Olimpietė ieties metikė, o dabar – sporto psichologė, lyderystės ugdymo mentorė Inga Stasiulionytė diskusijoje „Sveika piliečių gyvensena – investicija į sėkmingą Lietuvą“ teigė, kad labai svarbi aplinka, kuri skatintų judėjimą, – draugai, bendruomenė, mokytojai.

Gegužės 8-ąją Kaune, prezidento Valdo Adamkaus vardo lengvosios atletikos manieže, vykusiame dešimtajame Olimpinio švietimo forume, be olimpiečių, dalyvavo pedagogai, treneriai, sveikatos ir švietimo ekspertai, sportininkai.

Šių metų forumo tema „Tai – daugiau nei tik sportas“ kvietė pažvelgti į sportą ne kaip į rezultatų siekimą, o kaip į įvairiapusę ugdymo priemonę, kuri formuoja žmogų: jo vertybes, atsakomybę, savikontrolę ir dvasinę pusiausvyrą.

Pranešimus skaitė jaunosios kartos sporto pedagogas, Vilniaus futbolo akademijos futbolo treneris Ignas Kurklietis, Lietuvos sporto universiteto (LSU) dėstytojas, biomedicinos mokslų daktaras profesorius Arūnas Emeljanovas, Klaipėdos licėjaus 3–5 klasių ugdymo skyriaus vadovė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė, LTOK olimpinių vertybių ugdymo programos lektorė Vaida Jokšienė.

Diskusijose kartu su olimpiečiais dalyvavo verslo strategė, investuotoja, krepšinio klubo „Deivės“ ir Adomaitytės tarptautinės krepšinio akademijos (AIBA) įkūrėja bei prezidentė, buvusi profesionali sportininkė Alina Adomaitytė, A.Emeljanovas, LSU docentė, sveikatingumo sektoriaus ekspertė ir aktyvios gyvensenos puoselėtoja dr. Simona Pajaujienė, klinikos „Neodenta“ gydytojas odontologas ir sveikos gyvensenos entuziastas Justinas Bardijevskis, „Tapk geresniu“ tinklalaidės kūrėjas, „Motyvuoti atletai“ projekto mitybos ir sporto specialistas Arturas Lebedenka-Swan bei teologas, dvasininkas ir visuomenės veikėjas Ričardas Doveika.

Nuo sportininko iki lyderio

Savarankiškumas, drąsa, disciplina – tai savybės, kurias, pasak D.Gudzinevičiūtės, pirmiausia jai padėjo išsiugdyti sportas.

„Man nuo dvylikos metų teko per visą Vilnių vienai važinėti į treniruotes šaudykloje. Tad kai klausiama, ką pirmiausia duoda sportas vaikams, galiu atsakyti – savarankiškumą ir supratimą, kad už tave niekas nieko nepadarys. Ir tai ateina labai greitai, nesvarbu, kokia sporto šaka užsiimi“, – pabrėžė olimpinė šaudymo čempionė.

Ji išskyrė dar vieną sportininkams labai svarbią savybę – drąsą. „Sportininkams drąsa būtina. Juk kiekvieną kartą per varžybas laikai egzaminą. Ir galvoji: jei laimėsiu, būsiu geras, gražus ir išdidus. Bet kiekvienas pagalvoja ir apie tai, koks jis bus, jei pralaimės. O aš tikrai nebuvau ta sportininkė, kuris visą laiką laimi. Ar iš viso tokių yra? Todėl reikia drąsos ir atkaklumo nenuleisti rankų. Gal ir Aurimas pasakys, kiek kartų turėjo pralaimėti ir užimti toli gražu ne pirmą vietą, kol pasiekė tikslą.

Dar vienas pavyzdys – yra sportininkų, kurie baigia karjerą anksti. Ir tada sakoma, kad pasitraukė būdami viršūnėje. Man atrodo, kad nieko čia gražaus nėra. Na, jei galvoji, kad pasiekei viską ir tau toliau nebeįdomu, – gal. Bet jei pasitrauki, nes bijai, kad iš paskos ateis jaunas, įžūlus ir stipresnis, tai nėra drąsus sprendimas“, – svarstė LTOK prezidentė.

A.Lankas šyptelėjo prisiminęs sportavimo pradžią: „Man ji buvo kiek kitokia, nes treniravo tėtis, todėl jis mane visada nuveždavo į treniruotes. Tad savarankiškumas atėjo vėliau.

Bet gana greitai susiformavo užsispyrimas ir tikslo siekimas. Juk mūsų sporto šakos atstovai, kol nebūna pasiekę gerų rezultatų, irkluoti pradeda vos nutirpus ledui. Tai kartais pagalvodavau: kam aš ką bloga padariau, kad esant nuliui laipsnių reikia lipti į baidarę, irkluoti ilgus kilometrus ir taip ruoštis sezonui.

Treniruotės dažnai vykdavo ryte, dar prieš pamokas, o vėliau – prieš darbą. Reikėdavo keltis 4–5 valandą ryto, kad spėčiau nuvažiuoti prie ežero, pasitreniruoti, po to nusiprausti ir šviežias pasirodyti mokykloje ar darbe. Ir nesvarbu, kaip stipriai nori miego, – vis tiek reikia keltis. Nes jei pats nepadarysi, niekas kitas to už tave nepadarys“, – teigė tituluotas baidarininkas.

Didžiąją karjeros dalį jis irklavo dvivietę drauge su Edvinu Ramanausku. Kartu jie 2016 m. Rio de Žaneire laimėjo olimpinę bronzą. Komandinis darbas padėjo išsiugdyti ir atsakomybės prieš kitą žmogų jausmą.

„Save gal gali šiek tiek apgauti – ai, pamiegosiu, vieną treniruotę praleisiu. Bet nenorėdavai nuvilti porininko. Todėl keldavaisi, eidavai ir darydavai tai, ką privalai. O paskui tai tapo tiesiog rutina ir nebegalvodavai, kad darai kažkokį žygdarbį, jei keliesi anksčiau ar lipi į baidarę, nors lauke nulis laipsnių“, – tikino A.Lankas.

Jam pritarė D.Gudzinevičiūtė: „Aš neturėjau porininko. Bet turėjau trenerį, kuris dėl manęs atvažiuodavo į šaudyklą, todėl irgi negalėjau neateiti ar ateiti nepasiruošusi. Beje, man irgi kartais būdavo žiauriai šalta per treniruotes. Bet dar dažniau labai karšta, nes šaudymas – vasaros sporto šaka.“

D.Gudzinevičiūtė nuo 2012 m. vadovauja LTOK. Diskusiją moderavęs žurnalistas Saulius Nalivaika paklausė, kokios sportuojant išmoktos pamokos padėjo tapti lydere ir vadovauti vienai svarbiausių šalies sporto organizacijų, dirbti su didele komanda ir susidurti su daugybe iššūkių.

„Prieš Sidnėjaus olimpines žaidynes keleri metai buvo labai sunkūs. Viskas ritosi tik žemyn. Ieškodama išeities susiradau psichologą ir drauge perėjome per viską. Vėliau mokiausi ir neurolingvistinio programavimo, baigiau taikomosios psichologijos koledžą, įgijau labai svarbių žinių.

Šioje diskusijoje ne kartą kalbėjome apie atkaklumą. Jis susijęs ir su tuo, kaip nepasiduoti nesėkmei, kaip suvirškinti pralaimėjimą. Kaip padaryti, kad pralaimėjimas taptų laipteliu į laimėjimą. Todėl mes dažniausiai nesakome, kad tai pralaimėjimas, o vadiname pamoka. Tu išmoksti pamoką ir jos nepamiršti. Mano sporto šakoje tokių pamokų būdavo 25 per šūvių seriją. Jei atlikai gerą šūvį, viskas puiku, bet jei blogą – svarbu neužstrigti ir sau pasakyti, kad tai buvo blogai, todėl reikia pataisyti.

Šaudymas – tikslumo sporto šaka. Čia svarbu nepamesti pagrindinės krypties ir į ją sėkmingai grįžti po nesėkmės. Aš išmokau į labai daug dalykų nekreipti dėmesio. Ir manęs nemėgėjai, kurie prirašo komentarų, gali būti ramūs – aš jų neskaitau.

Mano darbe būtinas pasitikėjimas ir atsakomybė kitiems, komandai, nes tai tik komandinis darbas. Man labai pasisekė, nes pavyko surinkti pačią geriausią komandą.

Motyvacija taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Man vienas verslininkas sakė, kad aš labai laiminga, nes dirbu iš idėjos, o jis – tik už pinigus. Idėja – verslo, šeimos, kūrybos, mūsų atveju – sporto variklis. Ji parodo, kad mums tai rūpi. Kaip ir Aurimui, kuris niekur nedingo iš sporto, vadovauja federacijai. Ne todėl, kad reikia. Tai ne tik darbas. Mūsų kolektyve nėra žmonių, kuriems tai tik darbas. Idėja, noras, tikėjimas sportu – ne tik tuo didžiuoju, kuris atveda mases“, – tvirtino LTOK prezidentė.

A.Lankas sukaupė daugybę patirties dirbdamas su sportu visai nesusijusius darbus. Bet juose labai padeda sportuojant gautos pamokos. Aštuoniolikmečiai A.Lankas ir E.Ramanauskas tarp bendraamžių buvo šešti pasaulyje, tačiau šalies Baidarių ir kanojų irklavimo federacija tuo metu didžiausią dėmesį skyrė vyresniems atletams, tad porininkai nutarė pasirinkti studijas.

A.Lankas įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Ir penkerius metus buvo atsidavęs tik mokslui: „Nebuvau itin gabus mokslams, todėl tam reikėjo skirti labai daug laiko. Jau po pirmojo pusmečio, neišlaikęs dviejų egzaminų, skambinau mamai ir sakiau: „Grįžtu, nebereikia man jokių teisės mokslų.“ Bet mama patarė: „O tu pabandyk.“ Ir čia padėjo sporte išsiugdytas atkaklumas. Kad tai tik pamoka, gal laikina nesėkmė ir ateityje bus galima džiaugtis rezultatais. Teisės studijos, tie penkeri metai, padarė mane atsparesnį aplinkai, kitų nuomonei.“

Nusprendęs grįžti į sportą, baidarininkas turėjo pagrindą po kojomis – darbą, todėl jam nereikėjo kasdien galvoti, kaip pragyventi. „Palinkėčiau visiems sportininkams, bent jau iš pradžių, nežiūrėti į sportą kaip į galimybę užsidirbti. Tai neturi būti pagrindinė idėja. Turi sportuoti dėl savęs, dėl Lietuvos, dėl savo miesto. Nereikia nusiteikti, kad kada nors tapsiu čempionu, užsidirbsiu rentą, pasirašysiu gerą kontraktą. Tai savotiškai gali užprogramuoti nesėkmę. Turi labai mylėti tai, ką darai. Aš norėjau sportuoti, grįžti į sportą. Ir tai pavyko padaryti laipsniškai. Mes sugrįžome į sportą 2010 metais, o olimpinį medalį iškovojome 2016-aisiais. Kryptingas darbas, tikėjimas savimi, gal ir tam tikrų aplinkybių sutapimas atveda į Olimpo kalno viršūnę.

Nereikia bijoti šalia turėti kitų veiklų. Kai kurie sako, kad atsiduodu tik sportui arba tik darbui. Ne. Gal kaip tik fizinė ir protinė dermė padeda subalansuoti gyvenimą. Kai sunku darbe, fiziškai išsikrauni treniruotėse ir kitą dieną su daug daugiau energijos ateini į darbą. Ir atvirkščiai“, – mintimis dalijosi olimpinis medalininkas.

Paklausti, ar dabar būtų tiek pasiekę, jei nebūtų sportavę, D.Gudzinevičiūtė ir A.Lankas neslėpė, kad tikrai ne.

„Manęs ne kartą klausė, ką man davė sportas. Trumpiausias atsakymas – viską.

Sportas man davė ir žmones. Štai ir dabar tarp kolegų olimpiniuose komitetuose visame pasaulyje yra didžiulė bendrystė. Mes konkuruojame susirinkę per varžybas sportininkų skaičiumi, medaliais. Bet tik geranoriškai. Ir, jei prireikia, pagalbos gali sulaukti visame pasaulyje.

Mums reikėtų keisti Konstituciją, nes joje parašyta, kad valstybė remia sportą. Valstybė turi ne remti, o investuoti į sportą, nes tai investicija į šalies ateitį. Juk nesportuojantis, nejudantis vaikas šiais laikais yra grėsmė nacionaliniam saugumui. Mūsų sveikata ne mažiau svarbi nei gynybos sistema. Antraip rizikuojame likti be žmonių, kurie fiziškai galėtų ginti tėvynę“, – įsitikinusi olimpinė čempionė.

A.Lankas antrino: „Sportas davė beveik viską. Sporto pergalės ryškiausiai matomos visuomenėje. Jei parašysi knygą, ne visi ją perskaitys. O jei sportininkas pasiekia rezultatų, į jį pradeda kreipti dėmesį. Kai sportininkas kartu yra išsilavinęs, jo nuomonė tampa svarbi. Ir visuomenė jį pradeda matyti ne tik kaip sportininką, bet ir kaip tam tikrą nuomonės formuotoją, nors nenoriu taip vadinti. Juk savo patirtimi ir pasiekimais įrodei, kad tavo veiksmai yra teisingi ir viską darei gerai.“

Kalbėdami apie tai, kaip jauną žmogų įkvėpti būti fiziškai aktyvų, olimpiečiai negailėjo patarimų.

„Yra dvi pusės. Tai mailius, kurio turi būti daug, jei nori, kad iš jo išaugtų didelė žuvis. Bet be didelių žuvų mailiaus irgi neatsiranda. Tos didžiosios žuvys – olimpiečiai, čempionai, kuriuos visi mato. Ir jie paskatina judėti kitus.

Gyvename laikais, kai nėra būtinybės daug judėti. Ir vaikai, ir mes patys aptingę. Kai kurie vaikai nebežino, kas yra sportbačiai, kaip reikia sportuoti. Bet tai pateisinama, atseit – ai, vaikai nenori. Mūsų užduotis – užvesti juos. O kas užveda? Lyderis, kuris veda į priekį, sudomina, užkrečia.

Esame taip sukurti: mums patinka bendrystė, patinka varžytis. Net mūsų pastate esančioje salėje renkasi pensinio amžiaus krepšininkai. Ir rungtyniauja. Varžytis patinka darželinukams Lietuvos mažųjų žaidynėse, patinka senjorams. Visiems. Niekam nepatinka sportuoti vienam. Taip, tu padarai kažką vienas, bet bendrystė yra pagrindinis postūmis. Svarbiausia – daryti“, – aiškino LTOK prezidentė.

„Kai mokiausi mokykloje, būdavo pedagogų, kurie tiesiog numesdavo krepšinio kamuolį ir tokios būdavo fizinio lavinimo pamokos. Taip niekada nedarykite. Pedagogas savo pavyzdžiu gali suburti, sugalvoti kažką, kad pritrauktų vaikus, o šie norėtų varžytis, draugiškai tarpusavyje konkuruoti. Pavyzdžiui, klasėje ir net nebūtinai tai turi būti sportiniai žaidimai. Tinka ir viktorina, kad ne vien fiziškai pajėgūs vaikai galėtų parodyti, jog ir jie gali lyderiauti, varžytis“, – patarė A.Lankas.

Proto, kūno ir dvasios darna

Paryžiaus olimpiniame irklavimo kanale olimpinę bronzą iškovojusios Viktorijos Senkutės žygis kol kas didžiausio karjeros titulo link buvo banguotas lyg irkluotojų kasdien vagojamas Galvės ežeras, kuriame jai ne kartą teko prasilenkti su baidare kilometrus skaičiuojančiu A.Lanku.

Dar prieš kelerius metus ji buvo pasitraukusi iš irklavimo ir perėjusi į dviračių sportą, nes tuomečiams Lietuvos irklavimo federacijos vadovams atrodė, kad jauna sportininkė neperspektyvi, ir užkirto galimybę gauti finansavimą, o treneriams neleido dirbti su ja net nemokamai.

Kokį chaosą jai teko išgyventi, kol galiausiai vėl grįžo į irklavimą? To irkluotojos klausė diskusijos moderatorė, LTOK komunikacijos vadovė Patricija Užienė.

„Prieš akis iškart šmėstelėjo mano paskutinė treniruotė ant vandens prieš išeinant iš irklavimo. Tuo metu mano treneris padėjo man neatlygintinai, po to jam iš viso nebeleido su manim dirbti. Tada draugės brolis man rašė planus, kad galėčiau sportuoti. Irkluoju, kūnas lyg ir veikia, bet galvoje toks chaosas. Žinau, kad federacija manim netiki, treneriai netiki, atrodo, niekas nebetiki. Tada viską užgožia mintis, kaip aš galiu savimi tikėti? Ramybės neliko. Atsimenu, irkluoju ir nebejaučiu džiaugsmo, malonumo, nors dar prieš savaitę norėjau sportuoti. Bet nebegaliu fiziškai, nes apleido protas ir dvasia. Grįžau, parnešiau valtį ir tuo tas etapas baigėsi.

Kūnas buvo stiprus, tą žinojau, bet galvoje chaosas, todėl pasukau į dviračių sportą. Kol myniau dviračio pedalus, mėginau atkurti proto ir dvasios ramybę. Labai padėjo artimieji, mano sužadėtinis Simonas (olimpietis baidarininkas Simonas Maldonis – aut. past.), mano pusseserė Sandra.

Palaikymas, kurį jutau būdama dviračių sporte, man padėjo atkurti visą sinergiją. Ir tada su Simonu išvažiavome į Paryžių atostogauti. O ten bevaikščiodama pamačiau olimpinius žiedus, nes miestas jau ruošėsi artėjančioms olimpinėms žaidynėms, ir tada mano dvasia pabudo. Tai ir buvo lūžis. Vidinis balsas man pasakė: tu dar ne viską čia padarei ir tavo istorija čia dar nesibaigė. Grįžome namo ir vėl pradėjau irkluoti“, – pasakojo V.Senkutė.

Pasak sportininkės, atgauti pusiausvyrą jai padėjo ir tai, kad ji ne tik sportavo, bet ir dirbo vienoje įmonėje.

„Kai pradėjau dirbti, supratau, kad nesu tik sportininkė. Esu žmogus, galiu turėti draugų ir ne iš sporto pasaulio, galime turėti kitų bendrų interesų, gali sieti kiti dalykai, ne tik sportas. Tai viską manyje apvertė aukštyn kojom. Supratau, kad sportas yra tai, ką man patinka daryti, kas man teikia džiaugsmą. Taip aš atsipalaidavau ir nusimečiau spaudimą žūtbūt siekti rezultato. Greičiausiai dėl to visi tie pasiekimai paskui ir atėjo. Ir patekimas į olimpines žaidynes, ir medalis, apie kurį net negalvojau. Tiesiog norėjau gerai praleisti laiką olimpinėse žaidynėse. Juk dalyvavau pirmą kartą, kartu su sužadėtiniu. Buvo labai smagu, mėgavausi tuo, ką darau“, – teigė irkluotoja.

Be to, ji nejautė visuomenės spaudimo, kuris kartais slegia prie favoritų priskiriamus olimpiečius: „Jo tikrai nebuvo. Dabar, manau, bus. Bet apdovanojimas nepakeitė manęs kaip žmogaus. Aš ir toliau einu kiekvieną dieną į treniruotes ir darau tai, kas man smagu. Ir tai vienintelė priežastis, sportuoju ne tam, kad privalau parvežti medalių, sau ar kitiems kažką įrodyti. Ar įrodyti tiems buvusiems federacijos vadovams. Ne tai svarbu. Svarbu, kas man patinka, kas man smagu, nes aš gyvenu savo gyvenimą.“

Ne vienam atletui tenka susidurti su tuo, kad kūnas dar lyg ir kupinas jėgų, bet protas priešinasi veiklai. V.Senkutė atskleidė, kad atitrūkti nuo rūpesčių, iššūkių, juos pamiršti ir tarsi atsinaujinti padeda keli ritualai.

„Vienas labiausiai pasiteisinusių dalykų – dėkingumo praktika, kurią atlieku. Kai atrodo, kad buvo labai bloga diena, penkias minutes ieškai ir randi, už ką vis tiek esi dėkingas. Tai gali būti puodelis skanios kavos ar skanūs pietūs, kuriuos pasigaminau, o gal seniai matytas draugas, su kuriuo pasisveikinau. Tai tiesiog gali būti tokie dalykai, kaip menka pagalba. Net pačią niūriausią dieną randi už ką padėkoti. Turiu sakinius, kuriuos kartoju sau kiekvieną vakarą. Kad nusiraminčiau, grįžčiau į ramybę. Taip pat naudoju nemokamą programėlę „How we feel“ (kaip mes jaučiamės), kurią rekomendavo Rūta Meilutytė. Joje galima pažymėti, kaip jautiesi tą akimirką, ir pažvelgti, kas nutiko tą dieną. Tai padeda ir atpažinti emocijas, ir suprasti, kodėl jos atsirado“, – patarė olimpinė medalininkė.

Žvilgtelėjusi į diskusijoje dalyvavusį kunigą R.Doveiką sportininkė atskleidė: „Dar man labai padeda malda „Tėve mūsų“. Su ja užmiegu. Nors šiaip esu nepraktikuojanti katalikė, ši malda man padeda nusiraminti. Tai gal praktikuojanti? Tokie dalykai tapo mano rutina. Ir jei į savo gyvenimą įtrauksime bent penkias minutes ramybės ir darysime tai kasdien, tikrai pajusime poveikį. Žinoma, taip pat svarbu jausti artimųjų paramą ir neužgniaužti emocijų, verčiau jomis dalintis.“

Kreipdamasi į salėje esančius pedagogus ir trenerius, V.Senkutė išskyrė, kas gali nukreipti jauną sportininką tinkama linkme: „Svarbiausia – leisti pačiam žmogui patikėti, kad tu juo tiki. Man gal buvo truputį kitaip, tad reikėjo savyje rasti tikėjimo. Ir ieškoti manim tikinčių žmonių. Tokių, kaip mano treneris (Karolis Sunklodas – aut. past.), kuris dirbo su manimi neatlygintinai. Ir jei matote žmoguje talentą ar norą daryti tai, kas jam patinka, gal jūs būsite tas žmogus, kuris įkvėps, o jo žodžiai jaunam sportininkui reikš labai daug. Gal būsite vienintelis žmogus, į kurį jis galės atsiremti. Noriu, kad žinotumėte, jog jūsų žodžiai yra labai svarūs ir svarbūs. Ir tai, ką sakysite, keliaus tam žmogui tiesiai į ausis ir širdį.

Man 29 metai, bet aš labai imu į širdį tai, ką man sako treneris. Jūs esate autoritetai, kaip ir man mano treneriai yra autoritetas.“

Sveika piliečių gyvensena – investicija į sėkmingą Lietuvą

Sporto psichologija ir lyderystės ugdymo mentoryste užsiimanti olimpietė I.Stasiulionytė, atsakydama į klausimą, ką reiškia būti sveikam šiuolaikinėje visuomenėje, prisipažino: „Man tai reiškia jaustis gyvai. Turėti energijos ir žinoti, iš kur ji ateina ir kaip dingsta. Kaip susikurti sąlygas, kad jos būtų. To galima išmokti gilinantis, kaip sąveikauja mūsų fizinis kūnas, kaip mintys veikia mūsų energiją ir emocijas. O kaip visa tai suderinti – šį procesą reikia nuolat tobulinti. Būti sveikam nėra duotybė, tai yra pastangos.“

Savo emocijų supratimas ir valdymas, pasak olimpietės, labai svarbus, nes suteikia motyvacijos judėti reikiama kryptimi, o šis judėjimas ateina iš aistros tam dalykui, kurį darai.

„Prisimenu, kodėl tapau ieties metike. Nes mano treneris buvo labai įsimylėjęs ieties metimą. Man vis kildavo klausimas, kodėl būtent ietis iš visų sporto šakų ir rungčių? Bet jis taip dievino šią rungtį, kad užkrėtė mane visam gyvenimui. Jis buvo pirmas suaugęs žmogus, kuris parodė, kad veiklą galima mylėti. Kad kažką darome ne tik dėl atlyginimo. Bet dėl to, kad mums patinka. Tai galima pritaikyti bet kuriame darbe. Ir kuo geriau suprasime, kas mums yra prasmė, vertė ne tik mums, bet ir kitiems, suderinimas su energija ir motyvacija didės.

Labai svarbu ugdyti emocinį sąmoningumą, nebijoti emocijų. Juk dabar populiaru nieko negatyvaus nesakyti, atrodyti geru žmogumi. Neturėti abejonių, baimių – nenatūralu ir prieštarauja prigimčiai. Ir baimės, ir abejonės būtinos, kai reikia įvardinti, kas su mumis vyksta. Mintyse, o gal garsiai. Nė vienas iš mūsų nedarome neutralios įtakos. Kiekvienas turime poveikį kitam – arba pozityvų, arba negatyvų. Todėl mes už šią įtaką turime prisiimti atsakomybę. Jei mums nepatinka situacija, reikėtų klausti, kokia čia mano įtaka, kad taip nutiko. Nuo to ir prasideda sąmoningumas“, – aiškino psichologijos specialistė.

Pasaulinio lygio lyderius konsultuojanti olimpietė pastebėjo, kad jie nori pasiekti rezultatų ir įtakos. O perteklinis susitelkimas į rezultatus trukdo skirti dėmesio procesui – kas lemia tuos rezultatus.

„Reikia nebijoti sustoti ir pažiūrėti, kas yra prasminga. Kokia yra energija, kaip galime geriau ir taikliau ją nukreipti. Preciziškas susitelkimas į tai, ką reikia padaryti, prideda daug profesionalumo.

Tai tinka ir verslui, ir švietimui, ir sveikai gyvensenai. Kaip galime skatinti sveiką gyvenseną? Reikia pažiūrėti, kaip ją galime sukurti rodydami asmeninį pavyzdį. Ir truputį dabar sulėtėję po to greičiau pasieksime rezultatų. Bet tam reikia pastangų, disciplinos ir žinojimo, kas tuo metu svarbiausia, kad pasiektume tikslų“, – teigė tituluota ieties metikė.

Jei norime, kad sveika gyvensena taptų kasdienybe, reikia suprasti, jog esame žmonės, o ne kompiuteriai. Ir sudaryti sąlygas užsiimti tuo, ko mums reikia kaip žmonėms. Net kompiuteriams reikia energijos, kad jie veiktų. Sportas turi būti kaip dantų valymas – kasdien privalomas. Reikia įsisąmoninti, kad žmogus be judėjimo, be sveiko maisto negali funkcionuoti. Reikia galvoti, ką padaryti dieną, kad gerai pasijustume vakare grįžę po darbų ir dar su šeima prasmingai praleistume laiką.

„Judėjimui skatinti labai svarbi aplinka, tai yra draugai, bendruomenė, mokytojai. Todėl noriu padėkoti už tai, kad esate čia, nes tai rodo, jog jums rūpi fizinis aktyvumas. Ir nuo jūsų darbo priklauso daugybės žmonių gyvenimai, koks bus jų gyvenime fizinis aktyvumas ir emocinė sveikata“, – forumo dalyviams dėkojo olimpietė.