„Tai buvo staigmena, bet dabar reikia susikoncentruoti į darbus“, – taip Lietuvos plaukimo federacijoje (LPF) įvykusias permainas apibūdina naujasis jos vadovas Saulius Binevičius.

Olimpiečiui, tarptautinės kategorijos teisėjui teko perimti vadžias į savo rankas, kai birželį, pasaulio čempionato metu, iš LPF prezidento pareigų atsistatydino Tomas Kučinskas. Kiek anksčiau pasitraukė ir generalinis sekretorius Emilis Vaitkaitis.

43-ejų S.Binevičius prezidento pareigas eis bent dvejus metus – iki kitų LPF vadovo rinkimų.

„Šios permainos man buvo netikėtos. Iki šiol LPF teko viceprezidento atsakomybės, kurių man visiškai užteko, o sprendimas užimti prezidento pareigas turėjo būti priimtas greitai ir reikėjo žmogaus, kuris tai padarys. Dėkui LPF vykdomojo komiteto nariams, kurie patikėjo manimi ir komanda. Mes, kaip federacija, užaugome, esame vieni lyderių. Priklausome prioritetinėms strateginėms sporto šakoms, esame matomi, todėl turime išlaikyti šias pozicijas ir diktuoti tempą“, – sako S.Binevičius, atiduodamas pagarbą savo pirmtakams, kurių komandoje ir pats darbavosi.

2021 m. S.Binevičius teisėjavo Tokijo olimpinėse žaidynėse (Vytauto Dranginio nuotr.)

– Jūsų atėjimas į LPF prezidento pareigas – T.Kučinsko darbų tęstinumas ar pokyčių pradžia? – „Olimpinė panorama“ paklausė naujojo LPF vadovo.

– Buvau įtrauktas į Tomo komandos sudėtį ir 2021-ųjų rudenį sutarėme dėl strateginių tikslų įgyvendinimo. Tikiu, kad su komanda tęsime pradėtus darbus, tik į situaciją žiūrėsime kitu kampu. Sprendimus sieksime stumti ne buldozeriu, o labiau per bendruomenės sutarimą, supratimą. Savo sprendimuose bandysime ieškoti sąlyčio taškų.

– Kokie tikslai, iššūkiai svarbiausi šių dvejų metų laikotarpiu?

– Pastangos ir dėmesys plaukimo rinktinės nariams. Kalbu apie tris lygmenis – vyresnius nei 18 metų sportininkus, mažųjų centrų sportininkus, kuriems 12–18 metų, bei dar jaunesnius. Norėtume jau rugsėjį startuoti su programa, kurios tikslas – atsirinkti 8–12 metų vaikus, išsiskiriančius talentu ir pasiruošusius plaukti ne kartą ar du per savaitę, o po 4–6 kartus, atsižvelgiant į jų amžių ir pajėgumą.

Taip pat norėtume, kad šuolių į vandenį, dailiojo plaukimo atstovai turėtų geriausias sąlygas, bet kartu ir dvigubai didesnę konkurenciją, masiškumą, kad vyktų stipresnis dialogas su tais gimnastikos atstovais, kurie galbūt neatranda savęs kaip gimnastai, bet puikiai tiktų į šias vandens sporto šakas.

Skendimo prevencija šalyje, plaukimo masiškumo didinimas, be abejo, išlieka vieni svarbiausių dalykų. Kaip ir infrastruktūros gerinimas. Norėtųsi, kad statomi baseinai būtų ten, kur jų tikrai reikia, ir atitiktų mūsų kriterijus, juose dirbtų motyvuoti specialistai, o LPF argumentai būtų svarbūs projektuojant sporto bazes.

Manau, tai svarbiausi dalykai, kuriems turėsime skirti labai daug laiko bei pastangų. Bet yra daug ir kitų skaudulių bei spręstinų dalykų, kuriems būtina skirti dėmesio.

S.Binevičius dalyvavo trejose olimpinėse žaidynėse (Alfredo Pliadžio nuotr.)

– Ką matote savo komandoje? Galbūt išvysime naujų, iki šiol LPF veikloje ne taip aktyviai dalyvavusių žmonių?

– Šiuo metu turime nemažai žmonių, kurie prisideda prie strategijos plėtros. Norėtume, kad LPF vykdomasis komitetas galėtų kalbėti su visais įdarbintais žmonėmis ir peržiūrėti jų darbus bei tikslus. Labai ačiū komandai, kuri liko dirbti kartu: tai Justas, Aistė, Aušra, Deividas, Marius, Ramunė, Urtė, informacijos ir paslaugų biuras bei kiti, darantys dažnai nematomus, bet labai reikšmingus ir svarbius darbus, kad mes būtume matomi ir girdimi.

Reikės naujų žmonių, kurie galėtų perprasti organizaciją ir tapti šios šeimos dalimi. Nekantriai laukiame naujojo generalinio sekretoriaus, kuris padės mums daugiau laiko skirti savo tikslams įgyvendinti ir kartu valdys organizaciją.

Naująjį generalinį sekretorių privalome turėti iki lapkričio 15 d. Aš teiksiu kandidatūrą, kurią Vykdomojo komiteto nariai arba patvirtins, arba ne. Kandidatą turiu – jis iš sporto bendruomenės, bet iki spalio mėnesio turi savų įsipareigojimų ir prisidėti prie mūsų iki to laiko negali, todėl minėti jo pavardę būtų neetiška.

– Dažnai sporto federacijoms, sporto šakų bendruomenėms priekaištaujama, kad jų veikla stokoja progresyvumo, inovatyvumo. Jūsų nuomone, kaip šiame kontekste atrodo plaukimo šeima?

– Visi mokomės, dirbame pagal mums sudarytas sąlygas, vieniems geriau sekasi, kitiems blogiau, bet svarbu, kad ieškome geriausių sprendimų, norime būti progresyvūs, norime būti lyderiai. Vienas iš strateginės sesijos kertinių tikslų, kad Lietuvos plaukimo federacija būtų skaidri, atvira, pažangi, produktyvi sporto organizacija.

– Kokius pozityviausius dalykus Lietuvos plaukimo padangėje šiuo metu matote?

– Jeigu reikia išvardyti čia ir dabar, tai būtų Rūtos Meilutytės sugrįžimas į profesionalųjį sportą, tai, kad antrokų mokymo plaukti programoje dalyvauja vis daugiau mokinių, gerėjanti esamų ir planuojamų Kauno baseinų situacija, trenerių profesionalumas, vis gausėjančios plaukimu užsiimančių vaikų gretos. Taip pat Marijampolės trenerių darbo rezultatai, nes ten dirbama labai sudėtingomis sąlygomis, bet nuolat atrandama talentingų vaikų, kurie stipriai koreguoja didesnių miestų sportininkų pasiekimus.

– O negatyviausi dalykai, kuriuos būtina išgyvendinti, pakeisti?

– Baseinų trūkumas Vilniuje. Reikalingas naujas 50 m baseinas Panevėžyje, Elektrėnų baseino rekonstrukcija. Išsikvėpusi tarifikacija, kurią reikia keisti ir kuo skubiau, jei norime 2028 m. turėti planuojamą skaičių olimpiečių. Specialistų trūkumas regionuose.

Miestuose padėtis šiek tiek geresnė, bet regionuose labai trūksta specialistų, o būtent čia vaikai turi mažiau pagundų ir, kaip dažnai būna, yra sportiškesni, todėl tarp jų galėtume  atrasti daugiau talentų. Gerieji pavyzdžiai galėtų būti Ignalina, kurioje dirba jaunas treneris Eugenijus Rakitinas, Varėna, kur dirba Gytis Kašėta, ar jau minėta Marijampolė.

Ne tik plaukimas, bet, manau, ir kitos sporto šakos susiduria su tomis pačiomis problemomis. Juk treneriams, kaip ir mokytojams, vis dar priklauso du mėnesiai atostogų, dėl to pralaimime kovoje su pasaulinėmis treniruočių metodikomis. Kol Lietuvoje treneriai ilsisi du mėnesius, kitose šalyse sportininkai treniruojasi ne dešimt mėnesių per metus, o vienuolika. Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, taip prarandame galimybę konkuruoti.

– Kiek svarbus R.Meilutytės sugrįžimas ir būtent toks sugrįžimas, kokį matėme pasaulio čempionate? Ji vėl Lietuvos plaukimo vėliavnešė?

– Smagu, kad ji mėgaujasi tuo, ką daro, ir dovanoja mums pergales. Labai tikiuosi, kad vieną dieną ji bus vieno Lietuvoje vykdomo projekto veidas – antrokų mokymo plaukti programos ambasadorė, kuri skatins vaikus dalyvauti projekte, būti aktyvius. Manau, artimiausiu metu apie tai su Rūta kalbėsime.

– Ar R.Meilutytės sugrįžimas palengvins rėmėjų paieškas, bus lengviau pritraukti vaikų į plaukimą? Tai yra ar vadinamoji Meilutytės korta tokia pat stipri kaip anksčiau?

– Matote, prasidėjus karui Ukrainoje rėmėjų rasti tikrai sunkiau, nors niekad ir nebuvo lengva. Norėtųsi palankesnių įstatymų verslininkams, kurie galėtų prisidėti finansiškai.

Dėl vaikų sportavimo… Jų ateina vis mažiau. Dažnai tėvai nori, kad vaikai išmoktų plaukti, ir tiek. Pakanka vienos ar dviejų treniruočių per savaitę, nes jie dažnai lanko ir kitų būrelių: šokių, muzikos ar kitos sporto šakos. Jei norime pasiekti aukštų rezultatų, jau pirmoko ar antroko tėvai turėtų apsispręsti ir žinoti, kokį kelią renkasi – sveikatinimo ar didžiojo sporto.

206 cm ūgio S.Binevičius laisvalaikiu žaidžia krepšinį (Asmeninio albumo nuotr.)

– Kuriose grandyse labiausiai trūksta valstybės prisidėjimo, indėlio, dėmesio?

– Labai norėtųsi, kad mes į Lietuvos rinktinės narius žiūrėtume kaip į mūsų tautos didvyrius, kad įvertintume jų atsidavimą sportui. Dirbdami vardan Lietuvos, manau, jie turėtų gauti ne tik stipendijas ir dalinius užmokesčius, o būtų normaliai įdarbinti, baigę karjeras turėtų atitinkamą stažą ir gautų adekvačių darbo pasiūlymų, kur taip pat galėtų save realizuoti. Dabar nemažai karjeras baigusių sportininkų neranda savęs, mums atrodytų, įprastoje aplinkoje.

Taip pat norėtųsi, kad kiekviena sporto organizacija aiškiai žinotų, ką turi daryti, kad tie rezultatai gerėtų, o ne skirtingai traktuotų sporto plėtros gaires. Būna, dirbi ir pastebi, kad visi traukiame į skirtingas puses. To neturėtų būti ir, tikiuosi, naujai įkurta Nacionalinė sporto agentūra šiems procesams sudiriguos.

Mano nuomone, geriausia būtų, jei kiekvienas vykdytojas žinotų, ką turi atlikti, ir pagal tai būtų vertinamas. Sporto mokyklos, klubai ar privatūs sporto puoselėtojai turėtų aiškius kriterijus, iki kokio lygio per masiškumą ugdo talentus ir kada juos perduoda federacijoms. Ir kokios iš to tiesioginės grąžos galėtų tikėtis. Federacijos turi perimti talentingiausius sportininkus, o Vyriausybė – kontroliuoti visus šiuos procesus ir skirstyti tam finansavimą. Šiuo metu atrodo, kad nė vienas nežinome, kokios mūsų tiesioginės funkcijos – kiekviena organizacija daro pokyčius, dirba, bet nėra susikalbėjimo bei atsvaros taškų, kurie svarbūs ieškant, ugdant ir išlaikant talentus.

– Atidarius du naujus 50 m baseinus – Kaune bei Lazdynų baseiną Vilniuje – rengtis 2024 m. žaidynėms plaukikai turės tokias geras sąlygas, kokių niekada nebuvo.

– Turėti olimpinių matmenų baseinų mums labai svarbu, nes rinktinės nariai daugiau laiko galės praleisti gimtinėje, sau artimoje aplinkoje. Bet ar sąlygos stipriai pagerės, priklausys nuo to, kaip šie baseinai bus valdomi. Kai bus atidaryti baseinai Kaune ir Vilniuje, akivaizdu, kad į plaukimą galėsime priimti daugiau vaikų, padidės masiškumas, bet ar jie tarnaus didžiajam sportui – priklausys nuo miestų valdžios, federacijos ir baseinų valdytojų sutarimo. Jei valdys biudžetinė įstaiga, bus masiškumas ir sportas, jei privatus koncesininkas – bus į verslą orientuotas modelis. Todėl čia reikės sutarimo, kad tas pagerėjusias sąlygas sportininkai tikrai pajustų.

– Ar 2024 m. olimpinėse žaidynėse regite ne tik R.Meilutytės, bet ir kitų Lietuvos plaukikų medalių?

– Mūsų šalies sportininkams, atsižvelgiant į jų treniruočių sąlygas, kartais keliame per didelius tikslus, dėl to atletai perdega. Supraskime, kad su olimpinių žaidynių, Europos ar pasaulio čempionato medalininku dirba daug specialistų, mokslininkų. Su kokiomis šalimis mes kovojame dėl medalių? Būkime realistai, džiaukimės mūsų sportininkais, kurių užsispyrimas ir jų trenerių profesionali pagalba neretai padaro stebuklus ir šie plaukikai patenka į pusfinalius, finalus, o tada dar ir laimi medalių. Tai daugiau nei fantastika. Gerbkime savo sportininkus, trenerius ir didžiuokimės jais.

S.Binevičius su šeima – žmona Rugile ir vaikais Izabele bei Danieliumi (Asmeninio albumo nuotr.)

Olimpiečių šeima

Sidnėjaus, Atėnų ir Pekino olimpinėse žaidynėse dalyvavęs Saulius Binevičius su žmona, Pekino olimpietė Rugilė Mileišytė-Binevičienė augina dvi atžalas – aštuonerių Izabelę bei šešiametį Danielių.

Pastaraisiais metais 206 cm ūgio olimpietis aktyviai žaidžia krepšinį, dalyvauja mėgėjų varžybose. Taip pat kartu su žmona daug dėmesio skiria fiziniam aktyvumui.

„Krepšinis buvo mano pirmoji sporto šaka, pratybas lankiau porą metų. Tačiau treneris man neskyrė jokio dėmesio. Būdamas dešimties per privalomą antrokų mokymo plaukti programą mane pastebėjo plaukimo treneris Šarūnas Mažutaitis, kuris pasibaigus programai darė viską, kad pamirščiau krepšinį, nes į pratybas reikėjo važinėti gana toli, ir likčiau baseine. Treneris netgi buvo atėjęs pas mano tėvus į namus ir juos įtikinėjo, jog esu talentingas, galiu netgi tapti Europos čempionu, dalyvauti olimpinėse žaidynėse.

Plaukikų grupėje buvau pats aukščiausias, mane tai vieni, tai kiti vis tiek kalbino žaisti krepšinį. Seilę varvindavau, bet žaisti krepšinį trukdė tai, kad per savaitę vykdavo dešimt plaukimų treniruočių, nuo krepšinio mane nutolindavo ir traumos“, – laikraščiui „Sportas“ yra pasakojęs garsus plaukikas.

Į fizinį aktyvumą olimpiečių šeima įtraukė ir savo vaikus. Kai Izabelei buvo vos pora mėnesių, Rugilė pirmą kartą ją nusinešė į baseiną, grūdino ir ragino visas mamas tą daryti su savo mažomis atžalomis. Su Izabele olimpietė visą žiemą kartą per savaitę vaikščiojo į baseiną ir rezultatai buvo akivaizdūs – dukra nė karto nesusirgo net sloga.

Olimpiečių šeima įsitikinusi, kad kiekvienas vaikas nuo mažų dienų turi būti mokomas plaukti, nes tada išvengs skaudžių nelaimių. Tėvai dar nežino, kokią sporto šaką Izabelė pasirinks, nes lanko šokius, gimnastiką, šuolius į vandenį ir plaukimą. O Danielius – dar darželinukas, bet jau žaidžia futbolą, krepšinį ir lanko plaukimo pratybas.  Po darbų vakarais visa šeima eina pasivaikščioti ir stengiasi surinkti tam tikrą žingsnių kiekį.