Naujasis Lietuvos triatlono federacijos prezidentas Saulius Batavičius, į sporto pasaulį atėjęs iš verslo, pasirengęs triatloną nuvesti iki pirmojo populiariausių sporto šakų penketuko taikydamas profesinio pripažinimo padėjusius pasiekti verslo vadybos principus.
Paprašytas trumpai prisistatyti naujasis Lietuvos triatlono federacijos (LTF) prezidentas sako: „Esu 47-erių verslininkas. Anksčiau šio žodžio baidžiausi, bet dabar gal jau galiu vadintis verslininku.“ Ir šią kalbinę metamorfozę paaiškina profesinio gyvenimo pokyčiais: pernai per koronaviruso pandemiją su bendraminčiu įkūrė įmonių konsultavimo, jų veiklos procesų efektyvinimo, automatizavimo paslaugų startuolį.
Prieš tai du dešimtmečius S.Batavičius vadovavo su aviacija susijusioms kompanijoms, turinčioms po daugiau nei tris šimtus darbuotojų. Vadovo darbo patirtis ir buvo pretekstas triatlono bendražygiams pasiūlyti, o jam – imtis neišbandytos veiklos ir pamėginti gerai žinomus verslo dėsnius pritaikyti sporto organizacijoje.
„Pagalvojau, kad vadybos žinių turiu, juk jos iš principo visur vienodai pritaikomos, ar tai būtų sporto, ar verslo organizacija. Be to, gal tokie metai atėjo, kai jau norisi turimas žinias pritaikyti ir kitur“, – sako gruodį naujuoju LTF vadovu išrinktas S.Batavičius.
– Kas jus atvedė į Lietuvos triatlono federacijos vadovo postą? Jeigu svarstėte, eiti ar ne, dėl ko labiausiai abejojote? – paklausėme S.Batavičiaus.
– Triatlono bendruomenė, kuri mane pažįsta kaip pastaruoju metu gana aktyvų įvairių triatlono varžybų dalyvį, vasarą mane pakalbino ir pasiūlė apsvarstyti galimybę kandidatuoti į prezidentus. Pakalbėjau su aktyviais ir norinčiais dirbti žmonėmis, jie sutiko jungtis prie komandos, tada ir aš sutikau.
Labiausiai abejojau dėl laiko, ar viską spėsiu. Jeigu dirbi du darbus, supranti, kad abiem jo reikia skirti. Bet abejonių sumažėjo tada, kai pamačiau, kad prie komandos prisideda šį sportą suprantantys ir dirbti norintys žmonės. Tada jau ėmiau mąstyti remdamasis turima vadovo patirtimi, kad jeigu tinkamai pasiskirstysime užduotis, pasidalinsime atsakomybes, tada mes, kaip komanda, galime daug padaryti. Vienam tikrai nepavyks, o įtraukus daugiau žmonių viskas įmanoma. Kaip matau nuo pirmųjų dienų, komanda energingai dirba, todėl ant povandeninių rifų dar neužplaukėme, mūsų laivas dar neapibraižytas.
Saulius Batavičius.
– Kokią komandą subūrėte?
– Pirmiausia noriu pasakyti, kad prie mūsų dar prisidės trys nauji Vykdomojo komiteto nariai, esame numatę įsteigti dar tris komitetus, kad kuo daugiau triatlono bendruomenės įsitrauktų į bendrą veiklą, nes tik tada pavyks pasiekti užsibrėžtus tikslus.
Šiuo metu turime tris viceprezidentus ir generalinį sekretorių. Visi mūsų komandos nariai aktyviai sportuoja ir propaguoja triatloną. Viceprezidentai – Mantas Marcinkevičius, verslininkas Donatas Zaveckas ir Agnė Šniukienė, kuri yra aktyvi moterų triatlono propaguotoja, VšĮ „Geležinė mama“ vadovė. Ir generalinis sekretorius Dainius Šimkaitis, ant kurio pečių visa administravimo našta. Tokia nedidelė, bet sutelkta mūsų komanda.
– Kokių pagrindinių tikslų sutarėte siekti?
– Pagrindinis mūsų tikslas – į veiklą įtraukti kuo daugiau triatlono bendruomenės. Esame nusibrėžę keturis strateginius tikslus, numatę priemonių jiems įgyvendinti ir matavimo rodiklius, kaip po to galėtume įvertinti gautą rezultatą. Štai konkretus pavyzdys. Vienas iš keturių mūsų strateginių tikslų – populiarinti triatloną, keliamas uždavinys – padidinti triatlono klubų skaičių. Šiuo metu turime dvylika klubų, o 2024-ųjų gale esame numatę turėti trisdešimt. Esame nusibrėžę, kad jau šių metų pabaigoje jų būtų septyniolika, todėl nuo pirmųjų dienų kalbame su klubais, kviečiame stoti į LTF ir tapti federacijos nariais. Paprastiname stojimo procedūras, kad mažiau būtų biurokratinių dalykų.
Viskas kaip versle – taikome verslo vadybos principus ir juos norime padaryti mūsų organizacijos plėtros standartu, kad triatlono populiarinimas, vaikų sporto stiprinimas išaugtų į piramidę, kurios viršūnėje – aukšto meistriškumo sportas. Dar vienas mūsų tikslas – 2028 m. olimpinėse žaidynėse turėti pajėgų olimpietį.
– Artimiausi pirmojo pusmečio darbai, kuriuos esate nusimatę?
– Vienas pirmųjų darbų – sudaryti varžybų tvarkaraštį, tada, kaip sakiau, sieksime padidinti klubų skaičių, pritraukti daugiau trenerių. Tai labai svarbu, nes jeigu nebus stipraus vaikų sporto, nebus, kas juos treniruoja, nebus ir suaugusiųjų. Taip pat suprantame, kad nebus didesnio rėmimo be įvaizdžio atnaujinimo, todėl dabar žiūrime, kaip aš vadinu, higieninę organizacijos dalį – logotipą, įvaizdį.
– Ar matote jaunų talentų, kurie galėtų pretenduoti į 2028 m. žaidynes? Ko labiausiai stinga, kad šis tikslas iš tiesų būtų pasiektas ir turėtume pirmąjį triatlonininką olimpinėse žaidynėse?
– Jaunų talentų yra, tik jiems reikia skirti pakankamai dėmesio. Triatlonui daug įtakos turi gamtos sąlygos. Jeigu triatlonininkas negali žiemą važinėti dviračiu, nes gamtos sąlygos neleidžia, aišku, kad ši rungtis nukenčia. Todėl mūsų triatlonininkai, kaip ir lengvaatlečiai, žiemą turėtų praleisti stovyklose tose šalyse, kur gali ir dviračiu važiuoti, ir bėgioti. Vadinasi, perspektyviems sportininkams reikia programos ir finansavimo, kad jie kiaurus metus galėtų tinkamai treniruotis.
Neišspręstas ir kitas klausimas, su kuriuo susiduria dauguma sporto federacijų. Ką daryti, kad jaunuolio, ėmusio mąstyti apie savarankišką gyvenimą ir kiek jis turės pinigų sportuodamas, o kiek studijuodamas ir vėliau dirbdamas, pasirinkimas būtų sporto naudai. Nemažai perspektyvių sportininkų, nejausdami jokio palaikymo, meta sportą ir mes juos prarandame. Todėl kaip vienas pagalbos jauniems sportininkams būdų galėtų būti tiesioginis jų rėmimas. Pavyzdžiui, mūsų viceprezidento D.Zavecko IT srities įmonė apsiėmė globoti vieną perspektyviausių mūsų triatlonininkų Luką Prokopavičių. Tai irgi viena iš priemonių padėti jaunuoliams suprasti, kad jeigu sportuos, sulauks pagalbos, gaus pagrindą studijoms, mokslams. Kartu tai turėtų paskatinti daugiau jaunimo nemesti sporto tada, kai ateina gyvenimo kelio pasirinkimo laikas.
Kiekvienos olimpinio sporto federacijos prestižo reikalas – žaidynėse turėti olimpietį, bet jį išauginti, išugdyti iki tokio aukšto lygio daug kainuoja. Bet mes turime viziją. Per pirmuosius metus susidėliosime skaičius, pažiūrėsime, kam ko labiausiai trūksta, ir mėginsime kalbėti, ieškoti pagalbos, spręsti – tai irgi federacijos darbas. Jeigu tylėsime ir nieko nedarysime, nieks neateis ir neduos to, ko mums stinga. Visi suprantame, kad be pinigų nieko nebus, bet tie pinigai, kurie investuojami į aukšto meistriškumo medalių pelnančius sportininkus, atsiperka su kaupu. O jų pergalės mums, mažai valstybei, labai svarbios. Todėl turime investuoti.
– Ar galėtumėte išskirti tris svarbiausius dalykus, kuriems pasikeitus ir triatlono padėtis šalyje pagerėtų?
– Pirmiausia – finansai. Visos sporto federacijos kenčia dėl mažo finansavimo, bet mes čia jokių stebuklų nepadarysim, prie to, ką skiria LTOK, ką gauname iš tarptautinių organizacijų, galime prisidėti pasididindami rėmimo dalį. Antras dalykas – aktyvus visos bendruomenės įsitraukimas. Kuo daugiau žmonių prisidės savo žiniomis, patirtimi ir energija, tuo greičiau bus galima triatloną kilstelėti į aukštesnes pozicijas. Ir trečiasis – gerai veikianti bendra sistema: varžybų, trenerių, masiškumo. Šiuos elementus tinkamai sustygavus, kiekvieną papildomai šiek tiek pagerinus, sutepus bendrą sistemą – turėtume geresnius rezultatus.
Svarbus dalykas ir mūsų duomenų bazė, tai yra skaičiai: koks mūsų rinktinių sąrašas, kiek yra klubų, kiek juose narių, kiek licencijų nupirkta. Nuo skaičių prasideda elementarus darbas, nes kai žinai, ko kiek yra, pasidaro aišku, į ką reikėtų kreipti dėmesį. Kai kurių rodiklių dar nepatvirtinome, nes nežinome, nuo ko skaičiuoti, nuo ko atsispirti ir ką galėtume vėliau išmatuoti, ką laikytume pasiekimu. Čia dar teks įdėti darbo ir susidėlioti duomenis.
– Kokių dar sporto šakų esate išbandęs ir kada pats atradote triatloną?
– Kaip ir kiekvienas aktyvus berniukas, vaikystėje išbandžiau daug ką: imtynes, krepšinį, futbolą, lengvąją atletiką ir panašiai. Gal lengvosios atletikos treniruotės paliko gilesnį pėdsaką, todėl jau sulaukus brandos nebuvo sunku apsiauti sportinius batelius ir išbėgti.
Mano sportinis atgimimas prasidėjo sulaukus 39 metų. Matyt, su vidutinio amžiaus krize norisi maratonų ir panašių iššūkių. Taigi 2011-aisiais pradėjau bėgioti, po kiek laiko išbandžiau maratoną ir pirmaisiais metais juos įveikiau net šešis, o iš viso esu nubėgęs bent penkiolika. Keletą maratonų įveikiau ir kaip sudedamąją triatlono „Ironman“ varžybų dalį (4 km plaukimas, 180 km dviračiu ir 42 km 195 m bėgimas).
Kai pabodo tik bėgioti, panorau pasižvalgyti, ką būtų galima papildomo daryti. 2013 m. sudalyvavau Trakų triatlono varžybose. Buvo sunku, bet trasą įveikiau, nes kartais labai sveika ir versle, ir sporte save iš komforto zonos įstumti į diskomforto. Man iš pradžių triatlonas atrodė kaip diskomforto zona, nes buvo nelengva plaukti, minti dviratį.
Prisijaukinęs triatloną atradau, kad tai puikiai subalansuota, neatsibostanti sporto šaka, jos trys rungtys puikiai dera, o keičiantis metų laikams galima intensyviau vieną ar kitą rungtį patobulinti.
– Kuri triatlono rungtis dabar jums labiausiai patinka?
– Kai prie visų įpranti, sunku atsakyti, kuri labiausiai patinka. Pavyzdžiui, niekada nemaniau, kad dviračių sportas gali būti ta sporto šaka, kuri skatina socialinį bendravimą. Tarkime, kai su bendraminčiais nuvažiuoju į Ispaniją, į dviračių sporto stovyklas, išminu į kalnus ir po 3–4 valandų grįžtu ne tik pasportavęs, bet ir pabendravęs, nes važiuojame grupelėmis, nuolat grandinėje keičiamės ir bendraujame su tuo, kas važiuoja šalia. Ne tik kojos dirba, bet ir liežuvis. Plaukimas vasarą atvirame vandenyje irgi puikus sportas, o bėgimas – apskritai universali sporto šaka, kuri dažnai pagelbėja, kai darbe įtemptas metas. Jei turi sportbačius, gali bet kada ir bet kur būdamas – ar biure, ar kažkur komandiruotėje – išbėgti ir bent kelis kilometrus įveikti. Bet pagal laiką turbūt tvirčiausia mano triatlono rungtis ir išlieka bėgimas.
– Kas labiausiai nudžiugintų, jeigu po ketverių jūsų prezidentavimo LTF metų pasikeistų?
– Nudžiugintų, jeigu pasiektume tai, ką esame susiplanavę. Juokinga, bet net ir triatlone lyginamės su estais. Tai štai Estijoje jau dabar yra daugiau nei 30 triatlono klubų, o pas mus, kaip minėjau, – dvylika. Klubų skaičius pirmiausia rodo sporto šakos masiškumą. Kartu turime viziją, kad tie klubai būtų aktyvūs, visaverčiai, stiprūs, o ne popieriniai, į juos ateitų ne tik mėgėjai, bet ir vaikų, jaunimo būtų ugdoma, turėtume daugiau trenerių, varžybose dalyvaujančių triatlonininkų nuolat daugėtų.
Pradžiugintų, jeigu mūsų sportininkai pasiektų aukštesnių rezultatų Europos, pasaulio čempionatuose, o tada ir olimpinėse žaidynėse. Nuvažiuoti ir būti ne statistais, nesibaiminti, kad varžovams aplenkus ratu reikės iš čempionato trauktis, o užimti garbingą vietą, – tai irgi būtų džiaugsmo teikiantis dalykas. Tada sakyčiau, kad ketverių metų kadencija nenuėjo veltui.