Miuncheno olimpinių žaidynių dalyviai – apie startus arenose ir tragediją olimpiniame kaimelyje

Nuotraukos autorius: (iš kairės) Olimpinio čempiono Vlado Česiūno dukra Veronika, Birutė Statkevičienė, LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, Romualdas Bitė ir Kęstutis Šapka.

Šiemet sukako 50 metų nuo Miuncheno olimpinių žaidynių. Jose SSRS  rinktinei atstovavo ir 8 Lietuvos sportininkai: lengvaatlečiai Anatolijus Baranovas, Kęstutis Šapka, Nijolė Sabaitė, Rimantas Plungė ir Romualdas Bitė, kanojų irkluotojas Vladas Česiūnas, plaukikė Birutė Užkuraitytė ir krepšininkas Modestas Paulauskas.

Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete (LTOK) prisimintos šios žaidynės ir pagerbti jose dalyvavę lietuviai. Atminimo dovanas atsiimti atvyko K. Šapka, R. Bitė, B. Užkuraitytė-Statkevičienė ir olimpinio čempiono V. Česiūno dukra Veronika. 

Miuncheno olimpinės žaidynės, kuriose dalyvavo 1770 sportininkų iš 121 šalies, buvo paženklintos tragiškai pasibaigusia įkaitų drama. 1972 m. rugsėjo 5-oji virto juodžiausia diena šiuolaikinių olimpinių žaidynių istorijoje – per dvi dienas trukusį teroristinį išpuolį olimpiniame kaimelyje žuvo 11 Izraelio rinktinės narių ((5 sportininkai, 3 treneriai ir 3 teisėjai) bei vienas vokiečių policijos pareigūnas. 

Olimpiečiams atminimo dovanas įteikusi LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė rugsėjo pradžioje,  atstovaudama Europos olimpinių komitetų asociacijai (EOK), dalyvavo  Miuncheno olimpinių žaidynių tragedijos minėjime ir aukų pagerbimo ceremonijoje.

O kokius išgyvenimus Miunchene patyrė mūsų olimpiečiai, ar drama olimpiniame kaimelyje atsiliepė jų rezultatams ir kaip jie vertina savo pasirodymus?

Buvo laikomas realiausiu pretendentu nugalėti

Šuolininkas į aukštį Kęstutis Šapka neslėpė, kad Miunchene jis buvo laikomas realiausiu  pretendentu nugalėti ir į olimpines žaidynes vyko, galvodamas apie aukso medalį. Tais 1972-aisiais jo geriausias rezultatas buvo 2 m 25 cm.  

„Tačiau mus per anksti atvežė į olimpinį kaimelį. Belaukdamas starto numečiau nemažai svorio, prasidėjo kojos mėšlungis, negalėjau normaliai bėgti. Iš vietos peršokti 2 m 15 cm ir pasidalinti dvylikta-trylikta vieta tarp 40 šuolininkų, nemanau, kad blogai.

Teroro aktas vyko prieš šuolių į aukštį varžybas, vienai dienai olimpinės žaidynės buvo sustabdytos.

Nežinojome, kuo viskas baigsis, informacijos turėjome labai nedaug, viskas buvo gandų lygyje. Visas olimpinis kaimelis buvo uždarytas, gausu policijos ir kariuomenės, nebuvo galima niekur išeiti. 

Nesupratome, kas čia vyksta, buvo didelis stresas“, – prisiminė K. Šapka, kuriam šiemet lapkričio 13 dieną sukaks 73 metai.

Šuolininkas Miunchene planavo peršokti 2 m 25 cm. Šito rezultato jam būtų pakakę nugalėti. Olimpiniu čempionu tapo estas Jurijus Tarmakas (2 m 23 cm), o prizininkais – vokietis Stefanas Jungė ir amerikietis Dwightas Stonesas (abu įveikė po 2 m 21 cm).

Sušlubavus sveikatai, nuo šių metų K. Šapka  jau nebedirba Sostinės sporto centre lengvosios atletikos treneriu. Jis džiaugiasi, kad po širdies operacijos ir užklupusių komplikacijų, prabėgus porai metų, jis jaučiasi vis geriau.

Buvo neįleisti į olimpinį kaimelį

3000 m kliūtinio bėgimo atstovas vilnietis Romualdas Bitė su kanojų irkluotoju Vladu Česiūnu bei jo dėde teroro dieną po pusryčių apie 10 valandą išvažiavo į miestą susipažinti su olimpine Bavarijos sostine. Apie įvykusį teroro aktą jie nieko nežinojo.

„Apžiūrėjome miestą, pavaikščiojome po parduotuves. Sugrįžus atgal, mūsų neįleido į olimpinį kaimelį. Neįleido ir legendinio rusų sunkiasvorio sunkiaatlečio Vasilijaus Aleksejevo, su kuriuo kartu mindžikavome prie įėjimo.   

Belaukdami nuėjome į šalia esančią firminę japonų parduotuvę „Tiger“, kuri olimpiečiams nemokamai dalijo sportinį inventorių, buvo galima imti, ko tik nori ir kiek nori. Pasiėmėme mums patinkančių dalykų.   

Pradėjome prašyti pareigūnų, saugojančių olimpinį kaimelį, kad mus įleistų, nes norime valgyti. Išsiprašėme, sužinojome, kas čia įvyko.          

Kitą dieną buvo paskelbta, kad olimpinės žaidynės laikinai nutraukiamos. Šis precedento neturintis atsitikimas parodė, kokia rimta padėtis susidarė žaidynėse. Kartu su kitų šalių olimpiečiais nuėjome į olimpinį stadioną,  pagerbėme aukų atminimą, buvo nuleista olimpinė vėliava.

Tą dieną varžybos nevyko, tačiau buvo galima treniruotis. Jau kitą dieną buvo paskelbta, kad olimpinės žaidynės, išgyvenusios nerimo kupiną parą, vyks toliau, jos pamažu sugrįžo į savo vietas. Tai buvo geriausias atsakas tiems, kurie teroro aktu norėjo žaidynes sužlugdyti“, – prisiminė R. Bitė.

Gedulo ženklan pusiau nuleista olimpinė vėliava vėl pakilo į stiebo viršūnę. Kliūtinio bėgimo varžybos vyko po kelių dienų po teroristų išpuolio.

Nepaisant stresinės situacijos, R. Bitė jautėsi gerai, buvo geros sportinės formos. Parengiamosiose varžybose tarp 49 bėgikų jis pasiekė septintą rezultatą ir pateko į finalą, kurio teko laukti tris dienas, ir jis vėl buvo septintas.

„Galėjau pasirodyti ir geriau, tarkime, užimti ketvirtą vietą. Tačiau per žaidynes neturėjau su kuo pasitarti, kokį geriausiai valgyti maistą. Daugiausiai valgiau lengvai virškinamą vištieną, o mėsiškų patiekalų, kurie stiprina organizmą, vengiau.  

Tos jėgos finale ir pritrūkau. Likus iki finišo 150 metrų, jau neturėjau sveikatos, linko kojos“, – savo pasirodymą Miunchene įvertino R. Bitė.

Taisyklės olimpiniame kaimelyje

Kaunietė plaukikė Birutė Užkuraitytė-Statkevičienė, stengdamasi patekti į Miuncheno olimpines žaidynes, iki jų per metus nuplaukė 1690 kilometrų. Ši trenerės Marijos Korienės auklėtinė tapo SSRS kompleksinio plaukimo čempione, net 89 kartus gerino Lietuvos rekordus.

„Buvo dienų, kai dukart per savaitę nuplaukdavau po 18 kilometrų. Per vieną treniruočių stovyklą žiemą Minske kartais pavykdavo apgauti trenerius. Treniruodavomės triskart per dieną, plaukti pradėdavome jau šeštą valandą ryto. Surasdavome būdų, kaip išsisukti nuo nežmoniškų krūvių“, – dabar šypsodamasi sako kaunietė.

Miunchene ji varžybas 200 m ir 400 m distancijose kompleksiniu būdu baigė užėmusi atitinkamai 21-ą ir 16-ą vietas.

„SSRS plaukimo rinktinės treneriams turėjau atiduoti 120 Vokietijos markių. Apie 50 jau buvau išleidusi, nes sau ir sesei buvau nupirkusi  striukytes bei keletą suvenyrų.

Sugrįžus į Kauną, mama ir sako man, kaip gerai, Birute, jog tu namie, matai, kas Miunchene darosi. Būnant žaidynėse nesijautė, kad kažkas gali atsitikti, bet geros apsaugos trūko.

Moterų ir vyrų olimpiniai kaimeliai buvo atskiri. Į vyrų kaimelį  moterys laisvai galėdavo patekti, o vyrai pas mus – ne. Tačiau pažeidimų buvo, ne vienas vyras prasmukdavo pas mus. Tikrai nebuvo super geros apsaugos“, – pasakoja B. Užkuraitytė- Statkevičienė.

Kaip buvusi SSRS rinktinės narė, ji savo pasirodymą žaidynėse vertina nekaip ir yra įsitikinusi, kad, jeigu būtų pasiekusi savo geriausius rezultatus – būtų plaukusi finale.

„Visą gyvenimą galvojau, kad mano užimtos vietos olimpinėse žaidynėse yra gėdingos, bet, kai dabar pasižiūriu, kokias vietas užima mūsų plaukikai – tai savo pasirodymą vertinu kitaip: visai neblogai. Labai šaunus yra olimpinis principas, kad svarbu dalyvauti, o ne nugalėti“, – šypsosi B. Statkevičienė.         

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Teksto autorius: Marytė Marcinkevičiūtė

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS