Metų treneris apie Metų sportininkę: „Ji – kaip deimantas“

Nuotraukos autorius: Vytautas Dranginis

Prieš 2021-ųjų Lietuvos sporto apdovanojimus tikriausiai beveik niekas nedvejojo, kas labiausiai verta Metų sportininkės titulo. Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė – greičiausiai taip pat. Po jos sidabru, vieninteliu Lietuvos medaliu, sužibusių Tokijo žaidynių penkiakovės žvaigždei pagerbimai, titulai ir kiti malonūs dalykai pasipylė lyg iš gausybės rago. O Metų trenerio apdovanojimas atiteko jos vyrui ir treneriui Andrejui Zadneprovskiui.

Jau ketvirtą kartą – prieš tai 2011, 2015 ir 2019 m. – Metų sportininko rinkimuose triumfavusi Laura džiaugėsi smagiu vakaru: „Labai smagu, kad šįkart šventė įvyko – puikus ir sportininkų laukiamas renginys. 2020 m. dėl pandemijos jo nebuvo – pasigedome. Mums tai gražus metų pabaigimas, kai pagerbiami geriausieji, talentingas jaunimas, suvažiuoja daug sportininkų iš visos Lietuvos, galime susitikti, pabendrauti, visi kartu pasiklausyti koncerto.“

Visą rudenį ir žiemą vos spėjusi bėgti iš vieno į kitą susitikimą, pagerbimą, o neseniai – ir jos, išrinktos Metų moterimi, garbei skirtą vakarą, L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė rado laiko nuoširdžiai pasidžiaugti ir Kalėdomis.

„Per šiuos mėnesius taip įpratau prie dėmesio, tad tai man ėmė atrodyti įprasta ir normalu. Tačiau Kalėdos yra Kalėdos. Tai proga pasimatyti, pasibūti su šeima, draugais, išragauti patiekalų, kurių kiekvieną dieną nevalgome. Ir papuošta eglutė stebuklingai nuteikia“, – pasakoja Laura.

Po Naujųjų Londono olimpinė čempionė ir Tokijo vicečempionė grįžta į jai įprastą rutiną. Iki 2024-ųjų Paryžiaus olimpinių žaidynių liko ne tiek daug laiko, o jose Lietuvos metų sportininkė kelia sau aukščiausius tikslus. Kitokių 37-erių atletė nepripažįsta ir kitaip gyventi paprasčiausiai nemoka.

Lygiai tokius pat – tik aukščiausius – tikslus sau kelia ir Metų treneris, 2004 m. Atėnų olimpinis vicečempionas ir 2008 m. Pekino olimpinių žaidynių bronzos laimėtojas 47-erių A.Zadneprovskis, geriausio šalies trenerio titulą gavęs ir 2019-aisiais. Koks jis garsiausios auklėtinės ir žmonos akimis?

„Tapęs treneriu galbūt norėjo labiau mane kontroliuoti, pripiršti nuomonę. Aš pamažu bandžiau pasakyti, kad jo nuomonė ne visada yra vienintelė teisinga, kad savąją turiu ir aš. Taip pamažu abu atradome bendravimo balansą, vienas kitą supratome. Andrejus per treniruotes iš šalies pastebi mano klaidas – mūsų bendras darbas tikrai naudingas, bet kritikos aš sulaukiu ne tik iš jo – ir iš kitų trenerių. Jų ne vienas, nes penkiakovę juk sudaro penkios skirtingos sporto šakos. Aš moku priimti kritiką, už ją dėkoju ir deduosi į galvą visas pastabas“, – teigia Laura.

Šeimos trofėjų kolekciją savaisiais pamažu pradeda pildyti ir vienuolikmetė duktė Adriana – talentinga plaukikė, dažnai laiminti savo amžiaus grupės varžybose.

– Andrejau, geriausiai pažįstate Laurą. Išduokite, kur jos sėkmės paslaptis, tas gebėjimas sukurti stebuklą? Kitaip vienintelio Lietuvai iš Tokijo parvežto medalio ir nepavadinsi.

– Nežinau, ar čia stebuklas. Laura turi Dievo dovaną, yra užsispyrusi, jai patinka tai, ką daro. Tą darbą ji myli, atlieka šimtu procentų ir iš visos širdies. Svarbiausia, kad Laura moka fokusuotis, mobilizuotis reikiamu momentu. Ne visi tą sugeba. Kiek yra gerų sportininkų, kurie atėjus tokios svarbos varžyboms kaip olimpinės žaidynės nebeatlaiko įtampos, neranda savęs. Aš pats, dalyvavęs ketveriose olimpinėse žaidynėse, pripažįstu, kad tikrai nėra lengva, kada prie starto linijos stoji visiškai vienas – juk mūsų sportas ne komandinis – ir turi reikiamu momentu maksimaliai išnaudoti save. Būna adrenalino prisikaupę, tas vadinamasis mandražas tiesiog užpila smegenis ir negali savęs valdyti. Laura turi tokių savybių, kurios suvaldo jaudulį. Jis jai nemaišo, net padeda.

– Jai pamaišo nebent neklusnus aikštingas žirgas.

– Toks žirgas mūsų sporte – force majeure, aplinkybė, kurios negali paveikti. Juk pats žirgo per kliūtį neperkelsi, jei jis užsispirs ir nenorės per ją šokti. Arba visiškai su gyvūnu nerasi bendros kalbos.

– Visa kita, kas priklauso nuo jos, Laura įveikia be priekaištų?

– Ne viską. Kad ir per pastarąsias žaidynes fechtavimo rungtyje planavome pasirodyti visai kitaip. Norėjome surinkti ne tiek taškų, kiek surinkome, bet žinome, kokia stipri Laura bėgimo ir šaudymo rungtyse, tad po ne pačios sėkmingiausios pirmosios rungties niekas jos nenurašė. Jeigu pavyksta jojimas, ji gali padaryti bet ką. Vieną pasaulio čempionatą laimėjo, paskutinėje rungtyje startavusi iš 21 vietos, tad įsivaizduokite, kokį didelį pranašumą prieš varžoves bėgdama ir šaudydama ji turi.

– Tą pranašumą lemia geležinė psichologija?

– Viskas. Pirmiausia tai kruvinas darbas kasdien. O po to – ir psichologija, nes tokios svarbos varžybose be jos nieko nebus. Gali treniruotis dieną ir naktį, vien fizinio pasirengimo pakaks Lietuvos čempionatui, savivaldybės varžyboms, bet ne olimpinėms žaidynėms ar pasaulio čempionatui. Tokiuose turnyruose silpnosios pusės ir lenda.

– Kada streso daugiau: kai sportavote pats ar kai žiūrite į besivaržančią Laurą?

– Streso pakanka ir ten, ir ten, bet sunkiau, kai žiūriu. Juk esu tik stebėtojas, įvykių liudininkas, kuris tiesiogiai negali daryti jokios įtakos. Žinoma, gali kažką patarti, bet per pačias svarbiausias varžybas geriau jau netrukdyti, nei pradėti kalbėti iš dangaus.

– Ar nuo tada, kai tapote jos treneriu, jūsų, kaip vyro ir žmonos, santykiai kaip nors pasikeitė?

– Iš pradžių, kai tik pakabinau sportbačius ant vinies, noro kažką padaryti, pakeisti buvo net per daug. Kartais tas didelis noras atsisukdavo prieš mane, prieš pačią Laurą. Metams bėgant mes atsirinkome, ko reikia, ko – ne. Tokio kalibro sportininkai, kokie esame mes, yra stiprūs individai, jų niekas lengvai nepakeis ir nepasuks. Treniruoti pradėjau nuo 2011 metų, dirbau ne tik su Laura. Taip, buvau geras sportininkas, bet iki gero specialisto, tokio, kaip mano pirmasis treneris Edmundas Margevičius ar Jurijus Moskvičiovas, su kuriuo dirbome vėliau, man dar toli gražu. Būti sportininku ir treniruoti – skirtingi darbai.

– Kokia Laura namuose?

– Puiki šeimininkė. . Išties viskas gerai mūsų namuose. Abu norime kuo geriau auginti ir auklėti dukrą Adrianą. Visiems visose šeimose būna ir sunkesnių, ir lengvesnių dienų – juk tai normalu. Mes – jokia išimtis.

– Prieš svarbias varžybas treneris jos nuo buities rūpesčių nepatraukia?

– Artėjant svarbioms varžyboms stengiamės važiuoti į stovyklas, kad jai tektų kuo mažiau buities, galėtų koncentruotis į darbą ir poilsį. Ką tik prie puodo stovėjus bėgti į treniruotę būtų sudėtinga. Kadangi mūsų sporto šakos sezonas – vasarą, mokyklos atostogauja, Adriana išvažiuoja pas vienus arba pas kitus senelius.

– Koks žmonos bruožas jus erzina, ką norėtumėte pakeisti?

– Nieko. Nėra idealių žmonių, visi turime trūkumų, bet keisti tikrai nieko nenorėčiau. Tegul ji ir lieka tokia, kokia yra. Olimpinė čempionė. Viskas tuo pasakyta.

– Deimantais už medalius žmonos neapipilate?

– Ji pati – kaip deimantas. Jais jos nenustebinsi (šypsosi).

Teksto autorius: Laima Stundžaitė („Olimpinė panorama“)

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS