Metų sportininką jo tėvas apibūdina taip: „Užsispyręs, bet ne kietakaktis.“ Jo treneris juokaudamas prideda: „Parodykit man trenerį, kuris treniruotų federacijos prezidentą.“ Tad koks geriausiu 2021-ųjų sportininku pripažintas irkluotojas Mindaugas Griškonis savo tėvo Antano Griškonio ir trenerio Roberto Tamulevičiaus akimis?

Regis, pernai jo visur buvo daug – ir irklavimo takeliuose, ir sporto užkulisiuose. Tokijo olimpinėse žaidynėse tarp vienvietininkų pelnė šeštą vietą, namie stojo ginti visų sportininkų interesų, o metų pabaigoje perėmė Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) prezidento vairą. Tiems, kurie toli nuo sporto, bet įsivaizduoja galį įgyvendinti sporto reformas, tarė: „Valdininkai dažniausiai sportą vertina kadencijomis, bet mums, sportininkams, sportas yra visas gyvenimas.“ Vargu ar įmanoma pasakyti taikliau.

Sausio 17 d. 36-ąjį gimtadienį minėsiantis M.Griškonis į irklavimą atėjo trylikos. Jo pergalių pradžią žymi 2007 m. iškovoti pirmieji reikšmingi trofėjai – du sidabro medaliai, parsivežti iš pasaulio jaunimo iki 23 m. ir Europos suaugusiųjų čempionatų. Stipriais irklų mostais jau matavęs keturių olimpinių kanalų vandenį jis nežada sustoti ir mėgins patekti į 2024 m. Paryžiaus žaidynes.

Ryškus individualistas

Metų sporto apdovanojimą M.Griškonis atsiėmė antrąkart. Pirmąjį gavo 2016-aisiais, kai po sidabrinio finišo Rio de Žaneire abu su Sauliumi Ritteriu buvo pripažinti Metų vyrų komanda.

Pats profesionaliai irklavęs A.Griškonis neslepia, kad šis sūnaus apdovanojimas jį nustebino: „Rezultatai nebuvo tokie geri, kad jį išrinktų Metų sportininku. Kad ir kaip žiūrėsi, sirgaliams reikia medalių, o kad jis žaidynėse šeštas atplaukė – nelabai ką domina.“
Šis prizas buvo maloni staigmena ir sportininko treneriui R.Tamulevičiui. „Kai paskelbė visus tris nominantus, pagalvojau, kad pagal vietas Mindaugas geriausias. Kas lėmė? Charakteris ir valia, nes be šių savybių nepavyktų sporte ilgiau nei 20 metų išsilaikyti. Tokijo žaidynėse galėjo būti geriau, bet nuo pirmųjų yrių finale jam nepavyko. Tam, kad nesikrimstų, surado geriausią šios vietos įvertinimą ir apsiramino. Juk iš tiesų tai aukščiausia jo vieta, pasiekta žaidynėse irkluojant vienvietę.“

M.Griškonis ne kartą yra sakęs, kad jam parankiausia rungtis – vienvietė, nors per karjerą teko visokias valtis išmėginti, o olimpinę pergalę nuskinti sėdint porinėje dvivietėje. Ar jis ir gyvenime vienišius?

„Gyvenime jis nėra vienišius. O vienvietė galbūt labiausiai patinka dėl to, kad ilgiausiai ją irklavo ir daugiausiai laimėjimų pasiekė“, – sako sportininko tėvas A.Griškonis.

„Jam patinka vienvietė, nes jis ryškus individualistas. Pavyzdžiui, žiemomis slidinėti vyksta vienas į Bulgariją, o ne kartu su visais irkluotojais, – pateikia pavyzdį R.Tamulevičius. – Po įvairių bandymų vienvietė vis tiek jį pasiveja. Ir Tokijuje, kaip ir Rio de Žaneire, norėjo su Sauliumi dvivietėje startuoti. Stengėsi, dirbo, vienas kitą tempė, bet antrą kartą to paties nepavyko pakartoti – šįkart jie nesusiderino, jau iš pat pradžių buvo aišku, kad nepavyks. Saulius fiziškai daug stipresnis, todėl po kiekvienos bendros treniruotės Mindaugas būdavo išsekęs. Galiausiai surengtą akistatą, lėmusią, kas Tokijuje irkluos vienvietę, laimėjo Mindaugas. Kai atsisėdo į vienvietę, mačiau, kad atsigavo.“

Pasak trenerio, pats Mindaugas sako, kad kiti irkluotojai aukštesni, fiziškai stipresni, o jis tik bėga už juos greičiau, bet štai atplaukia pirmesnis. „Lemia technika“, – taip paaiškina irkluotojas.

Turbūt reikėtų pridėti – ir charakteris. „Net per treniruotes jis nori visus aplenkti, nes toks charakteris“, – priduria treneris.

Beje, apie irklavimo techniką, ties kuria inžinierius ir biomechanikas R.Tamulevičius, kruopščiai išanalizavęs ir po raumenį išnarstęs visus geriausius pasaulio irkluotojus, daugiausia dirba.

„Aš jam tik šiemet pasakiau: tai pirmi metai, kai esu patenkintas tavo irklavimo technika. Visus tuos devynerius metus mes gludinome techniką, nes ji nuolat keičiasi“, – sako R.Tamulevičius ir pripažįsta, kad abu juos labiausiai vienija tikslas siekti rezultato ir tobulėti.

Į Tokijo žaidynes vis tiek išvyko

R.Tamulevičius pats rimtai irklavo dešimtmetį. Pirmosios olimpinės žaidynės, kurias labai atidžiai stebėjo ir panoro ten pakliūti, buvo 1964 m. Tokijo. Į Tokijo žaidynes jis vis dėlto išvyko, tiesa, kaip treneris ir po 57 metų.

Trakai, ežeras, bazė, irklai, valtys susieja daug likimų, suveda daugybę žmonių. Kai kuriuos – visam gyvenimui, karta iš kartos. Kaip ir Mindaugo tėvus, dabartinį jo trenerį su žmona Aldona suvedė irklavimas.

A.Griškonis. Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.

„Kai Mindaugas su Sauliumi laimėjo sidabrą, aš juokaudamas sakiau, kad tai mano šeimos komanda. Juk pirmoji S.Ritterio trenerė – žmona Aldona Tamulevičiene, o aš, matyt, paskutinis Mindaugo treneris“, – šypsosi pašnekovas.

Baigęs sportuoti ir pasukęs į mokslą, po to – į verslą iš irklavimo R.Tamulevičius nepasitraukė, o po kurio laiko į jį grįžo kaip sporto mokslininkas ir padėjo ankstesniam M.Griškonio treneriui amžinatilsį Alfonsui Mikšiui analizuoti irkluotojų rezultatus.

„Mindaugas žino, ko nori, tiki savo jėgomis ir mato tikslą. Tai žmogus, kuris nepasiduoda, o ką suplanuoja – tą padaro. Jau vien tas faktas, kad jis, būdamas 26-erių, pats sau trenerį išsirinko, daug ką pasako. Labai nustebau, kai po Londono žaidynių atvažiavo pas mane ir pasakė: „Būk mano treneriu.“ Juk aš inžinierius, biomechanikas, niekada treneriu nedirbęs. O jis – būk, ir viskas, niekas kitas man negali padėti, aš neprogresuoju, kam tada gaišti laiką? Taip jis mane privertė tapti treneriu“, – pasakoja „Ogmios“ valdybos pirmininko, generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigas ėjęs ir apie jokį trenerio darbą negalvojęs R.Tamulevičius.

Už sprendimus atsako pats

Svarbiausia treniruotės dalis – poilsis, bet M.Griškonis tiek poilsio, kiek reikia profesionalams, negauna, nes tuo metu, kai kiti sportininkai po rytinės treniruotės ilsisi, jis skuba verslo reikalų tvarkyti. Vakare – vėl treniruotė.

„Kai ėmiau treniruoti, nuvažiavau pas jo tėvą Antaną ir sakau: tu per daug apkrovęs Mindaugą, jis neturi kada ilsėtis. O jis man sako: čia ne mano verslas, o jo, aš tik samdomas darbuotojas, o jis – direktorius“, – treniravimo pradžią prisimena treneris, kuriam tąkart auklėtinio, 22-ejų tapusio nuosavos logistikos įmonės direktoriumi, darbotvarkės palengvinti nepavyko.

M.Griškonis ir R.Tamulevičius

Ne tik su savo laiku susijusius sprendimus irkluotojas priima pats. Kai kilo klausimas, kaip M.Griškoniui startuoti Rio de Žaneire, Lietuvos irkluotojus konsultavęs italas liepė R.Tamulevičiui priversti Mindaugą sėsti į dvivietę.

„Bet aš jam pasakiau: kaip jis pasirinks, taip bus, aš jam nieko negaliu liepti. Patariau startuoti vienam, nes vienviete visą olimpinį ciklą ruošėsi, bet tariau: tai tavo gyvenimas, tu turi priimti sprendimą. Mano, kaip trenerio, misija – padėti sportininkui įgyvendinti jo svajonę“, – sako R.Tamulevičius.

Ar ką nors sakė M.Griškoniui treneris ir tėvai prieš LIF rinkimus? Galbūt ragino neprisiimti dar daugiau įsipareigojimų, neapsikrauti ir taip įtempto gyvenimo?

„Galėjo dar palūkėti, pasportuoti, o tada į federaciją eiti. Bet čia jo pasirinkimas. Aš niekad nestabdau, jeigu žmogus nori ir daro. Kitus metus esame suplanavę lengvesnius, antrieji metai bus lemiami, nes vyks atranka į žaidynes: jeigu pateks į žaidynes, startuos trečius metus, jei ne – sportuoti nėra tikslo“, – šio trumpesnio olimpinio ciklo planą atskleidžia treneris.

„Čia jo kelias, kurį pats pasirenka. Jei galiu – patariu, bet sprendimus priima jis. Į Lietuvos irklavimo federacijos rinkimus eiti nepatariau, bet tokių dalykų jis manęs ir neklausia“, – juokiasi Mindaugo tėtis.

Užsispyręs ir atkaklus

Paprašyti įvardyti po kelias savybes, geriausiai apibūdinančias Metų sportininko prizą laimėjusio M.Griškonio charakterį, pašnekovai ilgai negalvoja.

„Protingas, atkaklus, drąsus, mandagus. Žino, kad likimas jo rankose, jis sprendžia, verta gaišti laiką ar ne. Man su juo lengva dirbti, mes vienas kitam nesame našta“, – sako treneris.

„Užsispyręs, karštas, siekiantis tikslo, sąžiningas, – vardija A.Griškonis. – Nešokinėja iš vienos vietos į kitą, ką nusprendžia – tą daro, to siekia.“

Paklaustas, į ką jis toks, A.Griškonis nusijuokia: „Nežinau. Pats kažkada yra minėjęs, kad paveldėjo genus iš tėvų. Bet tokį charakterį išsiugdė tik pradėjęs sportuoti, iki tol užsispyrimu nepasižymėjo. Buvo be charakterio.“

Jeigu užsispiria, ar įmanoma atkalbėti? „Tuo metu gal atrodo, kad nesiklauso, bet po kurio laiko atsigręžia atgal ir padaro išvadas. Užsispyręs, bet ne kietakaktis“, – konstatuoja Metų sportininko tėvas.

M.Griškonis Tokijo olimpinėse žaidynėse. Vytauto Dranginio nuotr.