Medikų darbas su jaunaisiais sportininkais – prevencija ir švietimas

Nuotraukos autorius: Rasa Batulevičiūtė (K. Štreimikio nuotr.).

Į visas vasaros ir žiemos olimpines žaidynes, į jaunimo olimpines žaidynes bei į Europos jaunimo olimpinius festivalius sportininkų delegacijas lydi ir atletų sveikata rūpinasi sporto medikai. Net šešeriose vasaros ir penkeriose žiemos žaidynėse sporto medikų komandas suburdavo ir joms vadovavo bene labiausiai patyręs mūsų šalies šios srities specialistas, ilgametis Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas Dalius Barkauskas.

Vasarą D.Barkauskas su jaunaisiais Lietuvos sportininkais dalyvavo Europos jaunimo olimpiniame festivalyje Banska Bistricoje. Kaip ten sekėsi, jis pasakoja atsakydamas į „Olimpinės panoramos“ klausimus.

D. Barkauskas ir M. Matulionis.

D. Barkauskas ir M. Matulionis.

– Banska Bistricoje rungtyniavo 55 Lietuvos sportininkai. O kiek dirbo medikų?

– Mes dirbome keturiese, o gydytojas buvau tik aš vienas. Sportininkams talkino dar trys kineziterapeutai – Marius Matulionis, Rasa Batulevičiūtė ir Aistė Paškevičiūtė. Aistė dirbo su krepšininkais, Rasa daugiausia talkino plaukikams, o mudu su Mariumi stengėmės aprėpti visus. Be to, labai kūrybingai dirbo du psichologai – Andrius Liachovičius ir Gabrielė Leščinskaitė. Bendravimas su psichologais, manau, jauniesiems sportininkams buvo unikali patirtis.

– Ne per mažai medikų tokiam gausiam sportininkų būriui?

– Tokiam festivaliui pakanka. Šio amžiaus sportininkai savaime turi būti sveiki ir gražūs, traumų dar nenukamuoti. Rimtos medicininės pagalbos jiems dar neturėtų reikėti.

– Ar medicinos punkte budėdavote visą parą – taip, kaip olimpinėse žaidynėse?

– Iš karto per susirinkimą visiems paaiškinau, kaip mes dirbsime, kad į mus galima kreiptis ne tik tada, kai ką nors skauda, bet ir tada, kai kamuoja nerimas, jaučiamas stresas. Pasakiau, jog pageidautina, kad visus medicininius klausimus išspręstume iki 22 valandos. Žinoma, galima žadinti ir naktį, jeigu staiga pakilo temperatūra ar pasireiškė kiti rimti ligos simptomai. Džiugu, kad jaunimas elgėsi labai atsakingai.

– Gal nedrįsdavo jūsų dažnai trukdyti?

– Tikrai nebuvome kokie nors baubai. Stengėmės būti vyresnieji draugai. O jaunimas įvairus: vieni laisvai, atvirai bendrauja, išsipasakoja, kiti – uždaresni, mažai kalba. Drąsesni didžiųjų miestų vaikai. Rajonuose nėra sporto medikų, kurie jaunaisiais sportininkais rūpintųsi. Gal todėl ir tie vaikai neskubėdavo atsiverti.

– Manau, buvo ir tokių sportininkų, kurie su sporto mediku susitiko pirmą kartą.

– To neklausiau, bet manau, kad tikrai taip. Sporto gydytojų mažai. Periferijoje jų praktiškai nėra. Nėra sistemos.

– Ar olimpiniame festivalyje buvo fizinių negandų kamuojamo jaunimo?

– Prieš vykstant į Europos jaunimo olimpinį festivalį visi sportininkai LTOK iniciatyva pasitikrino sveikatą. Vieni lankėsi savo didžiųjų miestų sporto medicinos centruose, kiti – sostinės „Affidea“ diagnostikos centre pas sporto medicinos gydytoją Mantą Ambrašką. Buvo jaunimo tik su nedidelėmis problemėlėmis. Tai gerai, bet tikrai nežinia, kaip bus ateityje.

Pasikartosiu, kad sporto medicinos specialistų trūksta. O mažiau su sportu susijęs gydytojas gali net nežinoti, kad, pavyzdžiui, nugaros skausmo priežastis yra pėdoje, kad bėda ne visada ten, kur skauda. Reikia suprasti kūno kalbą.

Lietuvos delegacija Banska Bistricoje (K. Štreimikio nuotr.).

Lietuvos delegacija Banska Bistricoje (K. Štreimikio nuotr.).

– Girdėjau, kad į Banską Bistricą buvote atsivežę naujos medicininės aparatūros ir ją demonstravote sportininkams.

– Tai nebuvo unikali aparatūra. Nauja tik tuo požiūriu, kad ją įsigijome vietoj anksčiau turėtos ir jau savo amželį atitarnavusios. Ši aparatūra pirkta prieš Tokijo vasaros olimpinės žaidynes.

Prieš kelionę į Banską Bistricą pasakiau kolegoms, kad nesivežame nieko nereikalingo. Imame tik būtiniausius reikmenis, techniką. Ta mūsų atsivežta aparatūra buvo puiki pagalbininkė, padedanti sportininkams atsigauti po krūvių. Turėjome limfodrenažinį aparatą, modernius raumenų stimuliatorius, kurie patys nusistato stimuliavimo dažnį pagal raumens fizinę būklę, kelis terapinius aparatus. Vežėmės įrangą, skirtą atsigauti, o ne gydyti.

Kvietėme sportininkus ateiti ir išbandyti tuos aparatus. Ateidavo, bandydavo. Likdavo patenkinti.

– Jokių didesnių sveikatos problemų, traumų nebuvo?

– Viskas praėjo gana sklandžiai. Pamenu, ankstesniuose vasaros olimpiniuose festivaliuose daugiausia problemų kildavo po apsilankymų valgykloje. O čia maitinimas buvo tikrai geras. Slovakai – svetingi šeimininkai.

Aistė Paškevičiūtė.

Aistė Paškevičiūtė.

– Neseniai vykusiame Europos plaukimo čempionate ant sportininkų kūnų dažnai matėme vakuuminių taurių atspaudus. Ką duoda ši terapija? Ar netaikėte jos olimpiniame festivalyje?

– Festivalyje šio gydymo būdo netaikėme. Manau, kad tokio amžiaus sportininkams jo dar nereikia. Nors šiaip aš nesu prieš šią metodiką. Taurių statymas padaro tai, ko nepadarys joks masažas. Vakuuminė terapija paprasta, bet labai efektyvi priemonė. Tai savotiška metodika. Bet pats sportininkas turi suvokti, kam tai daroma, ką tas duoda ir ar jam to reikia.

– Tai naujai prisimintas senas gydymo būdas?

– O, taip! Tai kelis šimtus metų žinomas senovės kinų ir arabų gydymo būdas. Kad jis efektyvus, liudija tai, jog ir karo medicina yra atkreipusi dėmesį bei tobulinusi šią metodiką. Vakuuminės taurės vėl grįžo į madą apie 2008-uosius. O ypač išpopuliarėjo po to, kai taurių atspaudais savo kūną prieš finalus išpuošė daugkartinis olimpinis plaukimo čempionas Michaelas Phelpsas. Kas madinga – to daugumai reikia.

– Paskutinis klausimas visai ne apie sporto mediciną. Ar ženkliukus dar kolekcionuojate?

– Niekada nedariau to fanatiškai. Į ženkliukų medžioklę dažniausia eidavau per olimpines žaidynes, kai gyvendavau su delegacija olimpiniame kaimelyje. Ten geriausi plotai ženkliukų medžioklei, ypač valgykla, į kurią ateina visų šalių atstovai. Ką esu surinkęs, atsakingai saugau, kaip ir visas akreditacines korteles. O štai iš Banska Bistricos neatsivežiau nė vieno ženkliuko. Bendro olimpinio kaimelio nebuvo, važinėti į varžybas mažai turėjau laiko. Tai ir pasikeisti ženkliukais nebuvo kur. 

 

 

Teksto autorius: Bronius Čekanauskas („Olimpinė Panorama“)

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS