Šią vasarą Lietuvos sportininkai gerbėjus nudžiugino gausiu medalių derliumi. Besidžiaugdama atletų pergalėmis olimpinė čempionė, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė kviečia atidžiau pažvelgti į atnaujintos sporto finansavimo sistemos spragas.

– Kaip vertinate šią medalių derlingą vasarą?

– Žinoma, kaip ir visi – labai džiaugiamės. Ypač tuo, kad tiek medalių suaugusiųjų čempionatuose buvo iškovota olimpinėse rungtyse – penki pasaulio pirmenybių ir septyni Europos. Smagu, kad medalius raškė ne tik patyrę sportininkai, bet ir perspektyvus jaunimas – plaukikė Kotryna Teterevkova, vos pirmąjį sezoną suaugusiųjų varžybose dalyvaujantis disko metikas Mykolas Alekna.

Puikius rezultatus šią vasarą rodė ne tik mūsų sporto elitas, bet ir jaunimas – net dešimt medalių parvežė Europos jaunimo olimpinio festivalio dalyviai. Džiugino krepšininkai, o man ypač smagu dėl aštuoniolikmečių merginų, kurioms žemyno pirmenybėse neprilygo niekas. Turbūt dar anksti kalbėti, bet labai norėčiau išvysti moterų krepšinio atgimimą Lietuvoje.

Medalių link žengiančių sportininkų ir perspektyvaus jaunimo turime. Ar potencialas virs rezultatais, priklausys ne tik nuo jų pačių, bet ir nuo to, kokias sąlygas jiems suteiks ir kokį finansavimą skirs valstybė.

– Nuo šių metų liepos stipriai keitėsi aukšto meistriškumo sporto finansavimo modelis – visą finansavimą perėmė valstybė, atsirado Nacionalinė sporto agentūra. Ar greitai matysime vienokius ar kitokius šios reformos rezultatus?

– Turbūt nereikia nė sakyti, kad šią vasarą parvežti pasaulio ir Europos čempionatų medaliai yra ne naujosios, o senosios sistemos nuopelnas. Vis dėlto šiokius tokius rezultatus jau matome, tik jie įnešė ne pozityvo, o sumaišties į sporto pasaulį.

Man stipriai skauda širdį matant, kad olimpiečiai arba labai arti olimpinių žaidynių esantys sportininkai jau varsto Užimtumo tarnybos duris, nes liko be stipendijų. Iki reformos valstybės ir / arba LTOK stipendijas gaudavo daugiau nei 100 sportininkų. Vien LTOK birželį olimpines stipendijas pervedė 108 sportininkams. Kartu su stipendijomis sumokėdavome mokesčius, kurie užtikrindavo socialines garantijas. Šiuo metu valstybės stipendijas gauna šiek tiek daugiau nei septynios dešimtys sportininkų. Priminsiu, kad iškeltas tikslas 2028-ųjų olimpinėse žaidynėse turėti šimtą olimpiečių. Deja, mano akimis, priimami sprendimai niekaip nesusiję su šio tikslo siekimu.

Kitas nerimą keliantis aspektas – kol kas valstybė reikalauja, kad iš jos paramą gaunančios organizacijos turėtų 10 proc. savo lėšų nuo gaunamos paramos sumos. Tai reiškia, kad 1 mln. iš valstybės gaunanti sporto federacija privalės savarankiškai surinkti 100 tūkst. eurų. Iki šiol federacijos su šia problema nesusidūrė, nes iš LTOK gautas lėšas galėdavo nurodyti kaip savas. Dabar šios galimybės nebėra. Kai kurioms federacijoms bus lengviau, bet iš kur kitos surinks tiek pinigų?

Tai tik keletas dalykų, į kuriuos dar prieš reformą prašėme atkreipti dėmesį. Turbūt naiviai, bet iki šiol tikiuosi, kad į tai bus atsižvelgta.

– Dar pratęskime stipendijų temą. Ar šiuo metu susidariusią situaciją galėtų išspręsti rengiama programa, kuri bus skirta talentams?

– Nežinau, nes iki šiol nėra pateiktos šios programos gairės. Iš pavadinimo galima būtų spręsti, kad ši programa bus skirta jaunimui. O kaip vyresni be stipendijos likę sportininkai? Pavyzdžiui, stipendijos negauna nė vienas slidininkas. Pekino žaidynėse dalyvavusi 17-metė Eglė Savickaitė turbūt patektų į šią programą, o trejose olimpinėse žaidynėse dalyvavęs Modestas Vaičiulis?

Nesuprantu, kaip galima uždegti žalią šviesą pokyčiams, neatsakius į visus klausimus.

Žinote, vykstant šiai reformai man ne kartą šmėstelėjo mintis, kad kažkur aš tai jau mačiau. Lygiai taip pat skubotai prieš trejus metus buvo uždarytas Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD), kiek anksčiau sugriauta centralizuota sporto medicinos sistema.

Ką tik įkurta Nacionalinė sporto agentūra – KKSD atitikmuo. Kalbama ir apie centralizuoto medicininio ir mokslinio rengimo sistemos atkūrimą. Tampa tendencija, kad pirmiausia paskubomis griauname, o tik tada ieškome sprendimų.

– Kartu su reforma buvo iškeltas labai ambicingas tikslas – šimtas olimpiečių 2028 m. Los Andželo olimpinėse žaidynėse. Kaip manote, ar tai realu?

– Jeigu naujoji sistema nesikeis atsižvelgiant į sportininkų gerovę, tai prilygtų stebuklui.