LTOK žurnale „Olimpinė panorama“ – pokalbis su Lietuvos stalo teniso asociacijos (LSTA) prezidente Inga Navickiene apie šiųmetį šalies čempionatą, naujus talentus, viltis iškovoti kelialapį į Paryžiaus olimpines žaidynes, vykstančią Europos komandinio čempionato atranką, svarbiausias šios sporto šakos problemas.
– Su didžiuoju stalo tenisu atsisveikinus trejų olimpinių žaidynių dalyvei, daugkartinei Europos čempionei Rūtai Paškauskienei, Lietuvos stalo tenisas liko be flagmano ir nematyti, kas artimiausiu metu galėtų juo tapti. Kaip manote, kodėl taip nutiko?
– Rūta Paškauskienė – unikali sportininkė ir jos laimėjimus bus ypač sudėtinga pakartoti. Ji iš viso iškovojo net 18 Europos čempionato medalių, o tai jau labai aukštai pakelta kartelė. Beje, tai įvyko tuo metu, kai Europos šalių nacionalinėms rinktinėms atstovavo natūralizuotos kinės, o Kinijos žaidėjai yra stipriausi mūsų sporto šakos atstovai.
Viena priežasčių, kodėl taip sunku parengti Europos prizininką, yra labai didelė konkurencija. Čempionate neužtenka laimėti dviejų ar trijų kovų ir tapti prizininku. Tiek laimėjus patenkama tik tarp 32 stipriausių. Ypač svarbu turėti kuo daugiau reitingo taškų, kad būtų palankus žaidėjų skirstymas ir varžybų pradžioje tektų susitikti su silpnesniu varžovu.
Reitingo taškai kaupiami nuolat, bent kas du mėnesius dalyvaujant tarptautinėse varžybose. O mes neturime finansinių galimybių taip dažnai vykti į varžybas.
Nenorėčiau sutikti, kad artimiausiu metu nematyti flagmano. Labai aukšto lygio žaidėja yra Kornelija Riliškytė, kuri dvejetų rungtyje tikrai galėtų tapti Europos čempionato prizininke. Ji dar tik pradėjo suaugusios sportininkės kelią, o būdama jauna žaidėja gavo puikias trenerės, buvusios Europos čempionatų prizininkės Jolantos Prūsienės pamokas.
– Šiemet Lietuvos čempionų vardus vienetų varžybose apgynė pernykščiai laimėtojai klaipėdietis Alfredas Udra ir vilnietė Kornelija Riliškytė. Kaip šį čempionatą, kurį specialistai vadina gražiu, vertinate? Kas labiausiai džiugino ir kas galbūt kėlė nerimo?
– Jau dabar gyva intriga, o kas gi nugalės Alfredą ir Korneliją. Smagu buvo stebėti, kaip patyręs sportininkas sugebėjo išplėšti pergalę iš mažiau patirties turinčio, bet labai gerą žaidimą demonstravusio Luko Rimkaus. Ir Kornelija patvirtino, kad šiuo metu ji yra stipriausia Lietuvos stalo tenisininkė.
Tai buvo penktasis čempionatas man vadovaujant LSTA ir, ko gero, pirmą kartą po jo buvau labai patenkinta. Žinoma, kaskart daromos išvados, mokomasi iš klaidų. Ir šį kartą esu užsirašiusi pastabų kitiems metams. Tobulėti visada yra kur.
Nemažą atspirtį davė LTOK organizuotas tarptautinis mokymų projektas „New Miracle“, kuriame buvo galima pasisemti kūrybinių minčių. Mano tikslas – kad sportininkai jaustų, jog jie yra gerbiami, laukiami ir mylimi. Jų nuomonė labai svarbi. Apklausos po čempionatų tikrai padeda.
Šiek tiek nuliūdino, kad šiemet nepavyko suderinti datos su klubinėmis varžybomis užsienyje ir ne visi sportininkai turėjo galimybę dalyvauti. Tai buvo bene vienintelis nerimo pasėjęs dalykas, bet visa kita klostėsi puikiai.
Ir ne vienam turėčiau dėl to padėkoti. Esame itin dėkingi Lietuvos sporto centro sporto komplekso „Druskininkai“ darbuotojams. Tai išties puikus kolektyvas, kuris dirba tam, kad sporto renginiai vyktų sklandžiai. Druskininkiečiai įsigijo grindų dangą, kuri yra labai svarbi kokybiškoms varžyboms rengti. Mūsų asociacija maža, todėl mums būtų sudėtinga ne tik ją nusipirkti, bet ir sandėliuoti bei prireikus pakloti.
Norėjome linksmesnės apdovanojimų ceremonijos, nes žaidėjams labai sunku iškovoti medalį, todėl jie nori ne tik ant pakylos atsistoti, bet ir pajausti šventę.
Įvertinome savo nedidelį biudžetą, ir LSTA generalinė sekretorė Justė Mažeikienė kartu su administracijos darbuotoja Indra Veščiūniene šauniai suorganizavo iškilmingą apdovanojimų ceremoniją, kurioje buvo garso ir šviesos efektų. Mums pavyko nustebinti bei pralinksminti mūsų žaidėjus, sportininkus, trenerius ir žiūrovus.
Šiemet čempionatą stebėjo daugiau žiūrovų ir sirgalių. Tarp jų buvo ir gausus Jonavos stalo teniso klubo kolektyvas su jų prezidente Inga Maknevičiene priešakyje, Akmenės sporto mokyklos treneris Lorenas Vismantas atsivežė savo mažuosius auklėtinius, kurie įsiamžino su nugalėtojais.
– Ar pamatėte naujų talentų, kurie ateityje galėtų pretenduoti į aukštas vietas per Europos ir pasaulio čempionatus?
– Kiekviena karta turi savo talentų. Svarbiausia, kad paaugę ir subrendę sportininkai išlaikytų meistriškumą. Galiu pasidžiaugti, kad mūsų jaunieji žaidėjai, tik šiemet įžengę į jaunių amžių, demonstruoja puikų žaidimą.
Mergaičių grupėje tai pasakytina apie sporto mokyklos „Sostinės tauras“ trenerės Jolantos Prūsienės auklėtinę Lukreciją Juchnaitę, kuri yra techniška, kovinga, atkakli ir motyvuota sportininkė. Pernai per Europos jaunučių čempionatą mišrių dvejetų varžybose ji užėmė 5–8 vietą.
Šios sportininkės tėtis – daugkartinis Lietuvos čempionas Gintautas Juchna, mama irgi žaidė stalo tenisą. Vaikinų grupėje išskirčiau tos pačios sporto mokyklos trenerio Artūro Orlovo auklėtinį Igną Šišanovą, kuriam taip pat perduoti genai, tik jau senelio, buvusio Europos čempionatų prizininko Mirono Krejerio.
Šis talentingas sportininkas pernykščiame Europos jaunučių čempionate irgi užėmė 5–8 vietą vaikinų dvejetų turnyre drauge su treniruočių partneriu Ervinu Uzialo. Šie abu sportininkai mokosi Ozo gimnazijoje, bet daugiausia laiko praleidžia Lenkijoje, kur tobulėja treniruočių komplekse. Viliuosi, kad mums pavyks užauginti puikią stalo tenisininkų kartą.
Seserys Kornelija (kairėje) ir Emilija Riliškytės.
– Kandidatų į Paryžiaus olimpines žaidynes sąrašuose buvo seserys vilnietės Kornelija ir Emilija Riliškytės. Ar jos nėra išbrauktos, turi galimybių kovoti dėl olimpinių kelialapių ir kokios viltys?
– Sportininkės nėra išbrauktos iš olimpinių kandidatų sąrašų, tačiau dėl pasikeitusios sporto finansavimo sistemos pasirengimui nebegauna finansavimo. Tik LTOK joms sudaro galimybę nemokamai sportuoti „Impuls“ klube.
Pasikeitus sporto finansavimo kriterijams, LSTA biudžetas smarkiai sumažėjo ir nebegalime užtikrinti sportininkėms tinkamo pasirengimo. Ir tai nėra vienintelė problema. Prieš metus seserys Kornelija ir Emilija iš jaunių amžiaus perėjo į jaunimo ir būtent šiuo laikotarpiu, kai jos įgijo tikrai gerą formą, tarptautinės patirties, subrendo kaip aukšto lygio žaidėjos, baigė vidurinę mokyklą.
Kadangi seserys sportavo vienoje iš Vilniaus sporto mokyklų, tai pagal šiuo metu galiojančius sporto mokyklos įstatus jos buvo išbrauktos iš tos mokyklos sąrašų. Tai skaudus smūgis ir jų trenerei J.Prūsienei, nes ji neteko stipriausių savo auklėtinių, kurios buvo tarifikuotos jos grupėje.
Įvertinusi tai, kad Lietuvoje nėra tinkamų sąlygų sportuoti ir kelti meistriškumą, Kornelija nusprendė mokytis Vokietijoje, Brėmeno Jacobs universitete, kuriame sportininkams sudarytos puikios sąlygos.
Kornelija turi ne tik geras treniruočių sąlygas ir partnerių, bet ir žaidžia Vokietijos bundeslygoje, kurios meistriškumo lygis labai aukštas. Esame numatę lėšų sportininkei dalyvauti tarptautinėse varžybose, nes kitąmet vyks atranka į olimpines žaidynes.
Jai labai svarbu palaikyti gerą sportinę formą, kelti tarptautinį reitingą, bet tinkamam visapusiškam pasirengimui lėšų nepakanka. Balandžio mėnesį Kornelija pakviesta dalyvauti Europos jaunimo čempionate, kuriame varžysis tik po 56 merginas ir vaikinus, kurie į šį čempionatą pateko pagal reitingą.
Labai gaila, bet tik į atsarginių sąrašą pateko Emilija, kuri liko studijuoti Vilniuje, bet ir toliau treniruojasi bei atstovauja vienam Vokietijos klubui.
Abi seserys yra Lietuvos nacionalinės rinktinės pirmieji du numeriai, jos atstovaus Lietuvai gegužės mėnesį vyksiančiose Europos komandinėse atrankos varžybose. Tikimės, kad viena iš sesučių kovos dėl olimpinio kelialapio.
– Nieko negirdėti apie žybtelėjusią žvaigždutę kaunietį Medardą Stankevičių. Kur jis pradingo?
– Jis turėjo sveikatos problemų, todėl laikinai pristabdė sportinę veiklą. Šiais metais Medardas vėl pradėjo treniruotis ir, pasak paties žaidėjo, laukia šanso grįžti į sportą. Noriu tikėti, kad taip ir bus. Šiemet Medardas stebėjo Lietuvos čempionatą ir iš akių buvo matyti, kad jis pasiilgo varžybų.
– Čempionate du aukso medalius – vyrų ir mišrių dvejetų varžybose – iškovojo jūsų sūnus Ignas Navickas, kurį treniruojate. Ar priskirtumėte Igną prie Lietuvos stalo teniso lyderių?
– Dvejetų ir vienetų varžybos labai skiriasi. Dvejetų rungtyje labai svarbu, kad pavyktų susižaisti su partneriu, nes nesi vienas, gali pasitarti, bet kartu esi atsakingas už savo klaidas, turi jas prisiimti, ypač žaisdamas su partneriu, kuris yra vedlys.
Mišrių dvejetų finalas čempionate buvo išties įspūdingas. Labai didžiuojuosi savo sūnumi, kuris sugebėjo jau, galima sakyti, pralaimėtą susitikimą pakreipti kita vaga, užkrėsti savo entuziazmu Emiliją ir išplėšti pergalę. Su vyrų dvejetų partneriu Kęstučiu Žeimiu Ignas žaidė ketvirtame čempionate ir pirmą kartą jie tapo čempionais.
Vienetų varžybose kiekvienas atsakingas už save. Vyrų grupėje daug sportininkų labai panašaus pajėgumo. Po čempionato buvo sudaromas Lietuvos nacionalinės rinktinės sąrašas, nes pagal surinktus įskaitinių varžybų taškus buvo formuojama rinktinė, gegužės mėnesį dalyvausianti Europos komandinio čempionato atrankos varžybose Kroatijoje.
Po Lietuvos čempionato šiame sąraše Ignas yra antras, pirmas – L.Rimkus, kuris tapo vicečempionu, o K.Žeimys – trečias. Manau, šiandien Kęstutis yra komandos vedlys, o komandos draugai – lygiaverčiai partneriai.
Ignas buvo šalies jaunučių ir jaunių grupių lyderis, dabar jam 28-eri, jau ne vienus metus žaidžia stalo tenisą užsienio klubuose. Jis tik pernai pateko į Lietuvos suaugusiųjų rinktinę, o joje vietą išsikovojo šiemet.
– Lietuvos vyrų ir moterų stalo teniso rinktinės šiemet toliau tęs kovą atrankos turnyre į šių metų Europos komandinį čempionatą, kuris vyks rugsėjį Malmėje. Jame žais po 24 vyrų ir moterų rinktines. Kaip atrankoje sekasi mūsų komandoms ir kokios galimybės patekti į čempionatą?
– Į 2019 ir 2021 m. Europos čempionatų finalus Lietuvos komandos nepateko. Atrankos kovos vyksta dviem etapais, jų trukmė – dveji metai. Į čempionato finalinį turnyrą iš karto pateks praėjusio čempionato laimėtojai ir varžybų šeimininkų komandos. Visos kitos komandos pagal nustatytą tvarką yra suskirstytos į A, B ir C grupes.
A grupę sudarė 18 vyrų ir 18 moterų komandų, jų pirmų ir antrų vietų laimėtojai pateko į finalą, o užėmusios trečiąsias vietas – į antrą etapą, kur galės dar kartą kovoti dėl patekimo į finalą.
Lietuvos moterų komanda pirmame etape pateko į B grupę, kurioje varžėsi 15 komandų. Nugalėjusios Latvijos rinktinę ir pralaimėjusios bulgarėms mūsų žaidėjos liko antros ir pateko į antrą etapą.
Vyrų komanda pirmame etape varžėsi C grupėje, nugalėjo penkių šalių (Škotijos, Maltos, San Marino, Armėnijos ir Kipro) rinktines, užėmė pirmą vietą ir taip pat pateko į B grupę. Šios grupės varžybose mūsų rinktinė žaidė pasikeitusios sudėties. Nugalėjusi Bosnijos ir Hercegovinos rinktinę, bet pralaimėjusi graikams ji liko antra.
Paskutinis atrankos etapas vyks gegužės 5–7 d. Kroatijoje, čia dalyvaus 17 vyrų ir 14 moterų komandų, suskirstytų į pogrupius. Pirmos ir antros vietos laimėtojai pateks į Europos komandinio čempionato finalą, o trečias vietas užėmusios ekipos vieno minuso sistema kovos dėl patekimo į finalą, kuriame susikaus dėl dar vienos vietos vyrų varžybose ir dėl dviejų vietų moterų turnyre. Patekti į finalą bus tikrai sunku, lauks sunkios kovos.
– Anksčiau Lietuvoje vyko daug gero lygio tarptautinių stalo teniso varžybų, tačiau pastaruoju metu jų gerokai sumažėjo. Kodėl?
– Tarptautines stalo teniso varžybas ir anksčiau, ir dabar organizuoja įvairių savivaldybių sporto įstaigos. LSTA rengia Bronės Balaišienės mini jaunučių ir jaunučių pirmenybes bei Europos atrankos kvalifikacines varžybas.
Pirmųjų minėtų varžybų neorganizavome pastaruosius porą metų, nes negavome lėšų pagal Sporto rėmimo fondo projektą, o savomis nusprendėme nerengti, nes dėl pasikeitusių tarptautinių varžybų reikalavimų jose negalime skaičiuoti tarptautinio reitingo, kuris ir pritraukdavo žaidėjų iš kitų šalių. Pastarąjį sykį buvo susirinkę net dvylikos šalių stalo tenisininkai. Šiemet vėl rašysime projektą Nacionalinei sporto agentūrai ir prašysime lėšų aukšto lygio tarptautinėms varžyboms rengti.
Kvalifikacinių varžybų atskirų turų irgi negalime organizuoti dėl pasikeitusio varžybų formato. Anksčiau reikėjo priimti po vieną vyrų ir moterų komandą, o po to vykti į atsakomąsias varžybas. Tokioms varžyboms organizuoti užtekdavo mūsų turimos grindų dangos. Dabar vieno pogrupio varžybos turi vykti vienu metu, tad rengiant vyrų ir moterų rungtis susidarytų šešios komandos, ir mums tai jau būtų labai didelis iššūkis.
Tiesa, yra puiki bazė Druskininkuose, yra net reikiama grindų danga, bet tokioms varžyboms vykti reikia dar papildomai tokio pat kiekio dangos, nes ji turi būti paklota tiek varžybų, tiek treniruočių salėse. Ją įsigijus vėliau reikėtų kažkur sandėliuoti, taip pat tektų spręsti papildomo apšvietimo klausimą.
Šalies čempionatas surengtas Druskininkuose.
Kas trečius metus Lietuvoje organizuojame Baltijos šalių suaugusiųjų čempionatą ir jaunių TOP-10 varžybas. Pernai surengėme Šiaurės Europos šalių čempionatą, kuriame dalyvavo aštuonios valstybės (Latvija, Estija, Švedija, Suomija, Danija, Norvegija, Grenlandija, Lietuva).
Buvo labai malonu girdėti gerus užsienio partnerių atsiliepimus, kad pranokome jų lūkesčius. Tokio masto varžybas nėra lengva organizuoti dar ir dėl to, kad turime tik du darbuotojus, visi kiti yra visuomenininkai, o laiko tokio lygio varžyboms surengti reikia labai daug. Bet ambicijų nestokojame.
Galiu pasidžiaugti, kad Šiaurės Europos šalys skatina mūsų visų bendradarbiavimą, planuojame organizuoti daugiau varžybų tarp šių šalių, bendras treniruočių stovyklas. Tokios šalys, kaip Švedija ir Danija, mums labai didelė paspirtis ir pagalba.
– Garbaus amžiaus jau sulaukė mūsų garsių tarptautinių teisėjų karta, ar jiems užaugo derama pamaina?
– Ši tema tikrai yra labai opi. Neturime nei teisėjų pamainos, nei parengto varžybų reglamento. Paruoštas yra taisyklių rinkinys, bet jį reikia nuolat atnaujinti, stebėti pokyčius, o jaunesnioji karta nėra tokia entuziastinga ir atsidavusi, kad perimtų šią veiklą.
Problema dar ir ta, jog dauguma nesupranta, kuo skiriasi vyr. teisėjo ir vyr. sekretoriaus pareigos. Tai du skirtingi dalykai ir šitoje srityje dar reikia daug padirbėti.
Bet nėra viskas tik juoda. Galiu pasidžiaugti entuziastingu sportininkės tėčiu Šarūnu Stankevičiumi, kuris aktyviai įsitraukė į šią veiklą, išlaikė egzaminą ir įgijo nacionalinio teisėjo kategoriją bei bando atlikti vyr. teisėjo pareigas.
Jis įtraukė ir jaunas sportininkes vykti į varžybas kaip stalo teniso teisėjas, parodė iniciatyvą į mūsų varžybas kviestis Latvijos teisėjus, o lietuviams vykti pas juos keistis gerąja patirtimi. Latvijos stalo teniso prezidentė labai džiaugėsi pasiūlyta iniciatyva.
Mūsų teisėjų kolegijos pirmininkas užleido šią poziciją ir skatina kitus didinti vyr. teisėjo patirtį. O varžybų sekretoriais sutinka būti mūsų jaunieji treneriai, nes dar ne visi drįsta dirbti su technologijomis ir šitas virsmas tikrai nėra lengvas. Bet mažais žingsneliais judame pirmyn.
– Ar LSTA nesusiduria su trenerių problema, ar nesijaučia jų stygiaus miestuose ir rajonuose, jaunimas renkasi šią profesiją? Kur gerai dirbama ir kas užleido pozicijas?
– Pažvelgus iš šalies, kartais stebina tai, jog vis dar kas nors renkasi šią profesiją, nes trenerio darbas nėra teisingai vertinamas. Jau nekalbu apie tai, koks tai nedėkingas darbas, kai sportininkas, net ir pasiekęs aukštų rezultatų, vieną dieną tiesiog paima ir nustoja sportuoti.
Taip, šito neišvengsi ir turi susitaikyti, kad taip ir bus. Bet su sunkumais treneriai susiduria ir kitose srityse, būtent darbo organizavimo. Reikia laikytis įvairių reikalavimų dėl grupių sudarymo, amžiaus, meistriškumo.
Ir treneris visada lieka situacijos įkaitu, kai sportininkas nustoja lankyti ir jo grupė pabyra. Vėl viską iš naujo reikia formuoti. Ir niekas negalvoja, kaip tam treneriui išgyventi.
Būtent atlygis už trenerio darbą ir yra pagrindinė problema, dėl ko jaunieji studentai nesirenka šios profesijos, o dėl pradedančių trenerių atlygio problema vis dar neišspręsta.
Ir nuolat savaitgaliais vykstančios varžybos. Nėra vieningos sistemos, kaip teisingai įvertinti atlygį už šias ilgas darbo valandas. Kai kurios savivaldybės tai išsprendė, bet toli gražu dar ne visur.
Vyresniosios kartos trenerių entuziazmas jau beveik užgeso ir nėra kaip jaunųjų sportininkų motyvuoti prisijungti į gretas.
Lenkiu galvą prieš trenerius, kurie dirba šį sunkų darbą ir sporto įstaigas, kurios suranda galimybių vykti į varžybas, ir sudaro sąlygas įdarbinti jaunuosius specialistus.
Labai noriu tikėti, kad jos suras būdų, kaip juos ir toliau motyvuoti, kad nepakeistų šios profesijos.
Stalo teniso treneriai vis dar pirmaujantys yra Vilniuje, kol kas šio miesto sportininkai skina įvairiaspalvius medalius visose amžiaus grupėse.
Šiai dienai visuose miestuose ir rajonuose tebedirba stalo teniso treneriai, kai kur norėtųsi, jog jų būtų daugiau- ne po vieną, bet realybė yra tokia, kad dauguma renkasi didmiesčius.
Labai didelis pokytis įvyko Kaune. Per pastaruosius dvejus–trejus metus pasikeitė visa trenerių karta ir kol kas laukiame, kada jie pradės vytis rezultatais vilniečius.
Federacija nemažai dėmesio skiria trenerių kvalifikacijos kėlimui, investuojame į jų tobulėjimą, teikiame paraiškas į Europos stalo teniso asociacijos organizuojamus projektus, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto olimpinio solidarumo programas.
Tik turint didelį žinių bagažą ir nuolat jas gilinant, atsiranda galimybė jauniesiems sportininkams pagalvoti apie sportinės karjeros galimybes, o ne aktyvų laisvalaikio praleidimą.
– Kokios dar svarbios problemos jus spaudžia?
– Pati didžiausia problema yra ta, kad treneriai, dirbantys biudžetinėse sporto įstaigose negali su sportininkais, patekusiais į nacionalines rinktines, vykti nei į tarptautines varžybas, nei į Europos čempionatus.
Tiksliau gali, bet tik įforminus išvyką kaip atostogas. Suprantama, jog sporto įstaigos neturi tiek daug dienpinigių, kad galėtų komandiruojamiems darbuotojams išmokėti pagal nustatytą biudžetinių įstaigų darbuotojų apmokėjimo tvarką.
Sportas ir sportininkai nuo to labai nukenčia. Treneriui atostogų neužtenka išvykti į varžybas, o be to, jie turi ir privalo pailsėti.
Susiduriama su dar viena problema, kad 19-mečiai sportininkai, kurie sporto įstaigose užauga nuo mažens, tampa tarsi niekam nereikalingi, o asociacija neturi finansinių galimybių įdarbinti rinktinės trenerio, kuris pasirūpintų šiais sportininkais.
Tai jau ne tik trenerio įdarbinimo klausimas, bet ir nuosavos sporto bazės įsigijimo, kurioje nacionalinės rinktinės nariai galėtų netrukdomai treniruotis.
Liūdna, jog nebuvo priimtas sprendimas skirti stalo tenisui patalpas Nacionaliniame stadione. Prieš penkerius metus, pristačiau šią viziją Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijoje, pirminiais duomenimis buvo patvirtintas prašymas dėl patalpų suteikimo.
Tačiau laikinai sustabdžius statybas ir jas atnaujinus, dėl asociacijai nežinomų priežasčių ir motyvų stalo tenisui neatsirado erdvės stadione.
Neužtikrintumą kelia ir tai, kad jau keleri metai iš eilės vis keičiasi sporto finansavimo politika, finansavimo kriterijai keičiami jau teikiant ataskaitas, o ne prieš sezoną.
Neįmanoma suplanuoti ir teisingai paskirstyti lėšų aukšto meistriškumo sportininkams rengti.
Kartais atrodo, kad sportas, ypatingai aukšto meistriškumo, nėra reikalingas ar naudingas valstybei. Gal taip siekiam sumažinti sporto šakų, jog reikėtų mažiau jų finansuoti?
Atrodo, kad jau niekam neberūpi nei sporto šakos tradicijos, nei vaikų galimybė pasirinkti norimą sporto šaką ir gauti kokybiškas treniruotes, o ne šiaip lankyti būrelį, kuriame imituojame, kad vaikas mokinamas kokios nors sporto šakos paslapčių, bet ne pagrindų. Labai susiplakė supratimas, kas yra fizinis aktyvumas ir meistriškumas.
Guodžia tik tai, jog sporto visuomenės problemos bent kam nors rūpi. Džiaugiamės Lietuvos savivaldybių sporto padalinių vadovų asociacija, kuri nenuleidžia rankų, atlieka tyrimus ir įvairiais sporto visuomenės keliamais klausimais savo rekomendacijas bei pasiūlymus dėl įvairių pokyčių teikia Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai bei Nacionalinei sporto agentūrai.
Tikimės, kad šios asociacijos ir sporto federacijų balsas bus išgirstas ir rasime bendrus teigiamus sprendimus, kaip kelti mūsų šalies sporto šakų meistriškumą.
Taip pat dėkojame žurnalistams, kurie suteikia mums galimybę ne tik kartu pasidžiaugti pergalėmis ir pasiekimais, bet ir sudaro galimybę pasidalinti savo problemomis.
Lietuvos čempionato nugalėtojai ir prizininkai.