Lietuvos sportininkių kelyje olimpinio aukso link – tik stipriausioms įveikiamos kliūtys (III dalis)

2023 m. kovo 12 d.

Net devynios Lietuvos sportininkės gali didžiuotis titulais, kurių siekia viso pasaulio atletai, bet iškovoja tik patys geriausieji.

Minint Tarptautinę moters dieną, pristatome paskutines tris Lietuvos olimpinių čempionių įkvepiančias istorijas apie sudėtingą kelią link olimpinio aukso.

Šaulė Daina Gudzinevičiūtė, 2000 m. Sidnėjaus olimpinių žaidynių čempionė

Dabartinė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė dalyvavo net penkeriose olimpinėse žaidynėse, o iš viso taikliais šūviais skraidančius taikinius daužė daugiau nei tris dešimtmečius.

1965 m. Vilniuje gimusi Daina į stendinio šaudymo treniruotes būdama dvylikametė nusekė paskui trejais metais vyresnį brolį Sigitą. Prieš tai ji dar spėjo palankyti krepšinio treniruotes. „Jis mane vargindavo. Aš bėgioti visada nelabai mėgau, bet vis dėlto užsispyrusi kelerius metus vaikščiojau“, – yra pasakojusi olimpinė čempionė.

Taikliarankė vilnietė sugebėjo prasimušti į SSRS rinktinę, atstovaudama jai tapti Europos ir pasaulio čempione. Tačiau kai 1990 m. kovo 11 d. Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, jokių dvejonių nekilo.

„Apsispręsti buvo visai nesudėtinga. Kai tik nuskambėjo šaukimas, kad po Kovo 11-osios atsisakome Sąjungos rinktinių, iškart pasakiau: viskas, aš daugiau ten nevažiuoju. Aišku, mes, tuometiniai sportininkai, atsisakę SSRS rinktinių, atsisakėme labai daug ir labai rizikavome tolesniu likimu. Juk patekti į SSRS rinktinę lietuviui buvo tikrai sudėtinga, bet tai atverdavo praktiškai visas duris: gaudavai gerą išlaikymą, užtikrintas treniruočių sąlygas. O tada juk buvo mano pikas: ką tik tapau pasaulio čempione – ir visko atsisakome.“

Nors ne vienam sportininkui tada karjeroje teko padėti tašką, pirmieji sudėtingi nepriklausomybės metai ir varžybų trūkumas D.Gudzinevičiūtės ilgam iš pergalių kelio neišmušė. Jau 1992 m. Europos čempionate ji iškovojo sidabro ir bronzos medalius. Tais pačiais olimpiniais metais vilnietė gavo vardinį kvietimą į Barselonos olimpines žaidynes.

„Tada žaidynėse vyko parodomasis turnyras – buvo tik vardiniai kvietimai. Aš tą kvietimą gavau ir labai apsidžiaugiau. Tačiau tuometė LTOK valdžia dvejojo, vežti mane ar ne. Beje, į Sidnėjų išvažiavau irgi gavusi vardinį kvietimą. O tada mano treneriui pasakė: pažiūrėsim, kaip pasirodys Europos čempionate. Parvežiau du medalius, bet manęs  Barseloną neišvežė“, – prisiminė šaulė, kurios olimpietės kelias galėjo prasidėti dar Barselonoje, tačiau prasidėjo po ketverių metų Atlantoje (10 vieta), tęsėsi 2000 m. Sidnėjuje (1 vieta), 2004 m. Atėnuose (14 vieta), 2008 m. Pekine (5 vieta) ir finišavo 2012 m. Londone (14 vieta).

Netikėtai likusi už Barselonos olimpinės rinktinės borto D.Gudzinevičiūtė rankų nenuleido. Vėliau ji sakė seniai supratusi, kad nesėkmių nėra – yra tik pamokos: „Iš nesėkmės turi susisemti visas pamokas ir susidėlioti į savo lentynėles. Tada pamiršti tą nesėkmę ir kapstaisi toliau. Dėl kai kurių nesėkmių aš labai džiaugiuosi. Gerai, kad taip nutiko, nes jos gerai papurtė.

Viena didžiausių pamokų – Atėnų olimpinės žaidynės, į kurias ji vyko ginti olimpinės čempionės titulo, bet liko tik keturiolikta. „Lyg ir buvo pateisinama priežastis – oro sąlygos iš tiesų buvo labai prastos. Bet sąlygos visoms buvo vienodos. Aš nesugebėjau susitvarkyti. Kaip ir daug kas nesugebėjo. Bet buvo ir kitų akcentų, kurių nenorėčiau minėti. Man tos žaidynės smarkiai atvėrė akis, todėl labai gerai, kad taip nutiko“, – prisipažino.

Pagalbos sau D.Gudzinevičiūtė pradėjo ieškoti dar prieš Sidnėjaus olimpines žaidynes. Tada buvo susikaupę daug įvairiausių problemų.

 „Viskas byrėjo. Susiradau psichologą, su juo atidirbau, karpiau visokias besivelkančias nesėkmių uodegas ir pamačiau, kaip tai veiksminga. Galbūt tokio rezultato sulaukiau ir todėl, kad žinojau, ko man reikia – psichologui nunešiau jau sukramtytą problemą. Galbūt ne visi sportininkai žino, ko jiems reikia, bet kai perskaitau, kad kažkas nesusitvarkė su jauduliu, žinau – čia ir yra bėda“, – teigė diplomuota teisininkė, sportinės karjeros metais daug dėmesio skyrusi psichologijai.

Daugkartinė Lietuvos čempionė ir rekordininkė teigė, kad šaudyme psichologija ir patirtis labai daug lemia: „Pas mus svarbiausia ne pataikyti į visas lėkšteles, o pataikyti į kiekvieną. Tas, kuris įsivaizduoja, kad šiandien nustebins pasaulį, nes pataikys į visas, paprastai nepataiko. Turi eiti ir sakyti: dabar pataikysiu į šitą, paskui į kitą ir t.t. Tas, kuris skaičiuoja rezultatą ir nedirba kiekvieną sekundę, niekada nelaimės. O išmokti šaudyti labai lengva, užtenka poros metų. Bet pataikyti į kiekvieną lėkštelę šimtą kartų – sudėtinga. Tad pagrindinis darbas – galvoje. Pažįstu nemažai žmonių, kurie moka labai gražiai ir gerai šaudyti, bet jie niekada nieko nelaimės. Jei nepakeisi savo galvelės, iš tavęs niekada neišeis geras šaulys.“

D.Gudzinevičiūtės triumfo valanda išaušo 2000 m. rugsėjo 17 d. Sidnėjaus olimpinėje šaudykloje tuo metu, kai dauguma Lietuvos sporto sirgalių ramiai miegojo, ilsėdamiesi prieš naujos darbo savaitės pradžią. Šaulės auksas prabudino visą Lietuvą, nes jo prognozėse nebuvo.

„Nevažiavau nutarusi, kad kažką įrodysiu, parodysiu ar panašiai. Bet sportininkų, kurie nesvajoja pasiekti aukščiausio laiptelio, nebūna. Sportininkai turi būti ambicingi. Žinojau, kad esu pasiruošusi tikrai labai gerai, bet galėjo įvairiai nutikti – ten visos pasirengusios atvažiuoja. Juodulį vis tiek jauti, kad ir kiek mokytumeisi“, – prisiminė olimpinė čempionė, 2002 m. tapusi pasaulio vicečempione.

Nuolat būdama tarp savo sporto šakos pasaulio lyderių, D.Gudzinevičiūtė rasdavo laiko ir visuomeninei veiklai. Buvo ir Lietuvos olimpiečių asociacijos viceprezidentė, ir LTOK sportininkų komisijos pirmininkė, LTOK Vykdomojo komiteto narė.

Dar anksčiau buvo metas, kai D.Gudzinevičiūtė studijavo Vilniaus universitete, dirbo ir po darbo į treniruotes lėkdavo.

„Dainos charakteris toks, kad ji nuolat užsiėmusi įvairiausiais reikalais. Ji ir į varžybas paskutiniu momentu išvažiuoja – vis laksto kieno nors reikalus tvarkydama“, – yra sakę sportininkės tėvai.  

Tik 2012 m. spalį, kai buvo išrinkta LTOK prezidente, olimpinė čempionė pakabino šautuvą ant vinies, nes nutarė visą dėmesį skirti Lietuvos olimpiniam judėjimui. 2018 m. spalį ji tapo pirmąja Tarptautinio olimpinio komiteto nare iš Baltijos šalių.

Plaukikė Rūta Meilutytė, 2012 m. Londono olimpinių žaidynių čempionė

2012–aisiais liepos 30 d. Londono olimpinėse žaidynes jauniausia Lietuvos olimpietė penkiolikmetė kaunietė Rūta Meilutytė padovanojo pirmąjį nepriklausomos Lietuvos plaukikų aukso medalį olimpinių žaidynių istorijoje. Net Lietuvoje ne visiems gerai pažįstama mergina per vieną dieną tapo superžvaigžde, kurią po pergalės socialiniuose tinkluose sveikino ryškiausios pasaulio sporto garsenybės.

Penkiolikmetė kaunietė, iki tol nedalyvavusi jokiose rimtose suaugusiųjų varžybose, Londone tapo karščiausia pasaulio sporto sensacija.

O vėliau, dar net nesulaukusi pilnametystės, Rūta per kelis metus pasiekė viską, kas sporte tik įmanoma, ko kiti nepadaro per visą savo karjerą.

„Tiesiog žvaigždės taip sutapo. Pirmiausiai labai gerai, kad Rūta pasirinko plaukimą. Viskas prasideda nuo genetikos. Rūtos mama buvo liekna, ilgakojė, aš irgi kresnokas. Didelės įtakos turėjo gyvenimo sąlygos, aplinka, vyresnieji broliai Mindaugas ir Margiris, su kuriais galynėdavosi Rūta. Su brolių draugais ji   ištisomis dienomis šėlo kieme, o su mergaitėmis jai būdavo neįdomu. Kaip ir visi paaugliai, Rūta mėgo karstytis po medžius, augančiais kieme. Jos laukdavo ir šuo, krepšinio lenta, futbolo kamuolys, kur ji dažniausiai stovėdavo vartuose.

Rūta turėjo ypač stiprias rankas ir dažnai berniukus aplenkdavo, atliekant prisitraukimus prie skersinio. Jos žaislai buvo ne mergaitiški – kirvis, pjūklas, plaktukas, kastuvas, šakės, grėblys. Kai nuo 1997 iki 2005-ųjų gyvenau ir dirbau Amerikoje, stengiausi išlaikyti šeimą, į namus siųsdavau įvairiausių dovanų, o Rūtai – drabužėlių, gražiausių lėlių, tačiau jomis dukra nesidomėjo.

Rūta močiutei padėdavo ir šieną sugrėbti, ir pjūklu įpjauti, ir kaltu ką nors sukalti. Nuo mažens ji buvo savarankiška, augo sveikai natūraliomis sąlygomis. Močiutė nuo mažens savo anūkėlę skatino judėti, sveikai gyventi, skaniai maitindavo. Mama iš savo giminių Suvalkijoje netgi pirkdavo grūdus, juos daigindavo ir pati kepdavo duoną“, – yra pasakojęs sportininkės tėvas Saulius Meilutis.

Ketverių metų Rūta neteko savo mamos, kuri žuvo autoįvykyje. S.Meilutis išvyko dirbti į Ameriką, kad galėtų išlaikyti šeimą. Kadangi plaukimo treniruotes lankė abu jos broliai, tai ir Rūtai buvo patarta išmokti plaukti. Močiutė septynerių metukų anūkę nuvedė į „Šilainių“ baseiną, kur ją šios sporto šakos paslapčių septynerius metus mokė treneris Giedrius Martinionis.

Būsimoji olimpinė čempionė buvo aktyvi Milikonių vidurinės mokyklos komandos, dalyvavusios Lietuvos mokinių olimpiniame festivalyje, o šiek tiek vėliau – ir mišrios kvadrato rinktinės narė.

Nedaug trūko, kad 172 cm ūgio Rūta būtų atsidūrusi ir krepšinyje, nes tuo metu Europos čempionė Lina Dambrauskaitė rinko krepšininkių grupę. Joje atsidūrė ir būsimoji olimpinė čempionė, tačiau Rūtai nepatiko ši sporto šaka, bet močiutė neleido jo mesti.

Visus planus pakoregavo gyvenimas: žaisdama Rūta ant kojos užsirideno betoninį kanalizacijos šulinio vamzdį, įtrūko pėdos kaulas, ir koja buvo sugipsuota. Gydytojas perspėjo, kad ji kurį laiką negalės šokinėti ir žaisti krepšinį, geriausiai – plaukti. Krepšinio žaisti jos niekas jau nevertė, o iš baseino – neplėšė.

Savo pirmąsias svaresnes pergales jaunoji plaukikė pasiekė 2008–aisiais, kai Italijoje per tarptautines „Memorial Luciana“ varžybas pelnė bronzos medalį 100 m distancijoje laisvu stiliumi, o 2009–aisiais tapo Lietuvos vaikų plaukimo čempione.

Vėliau medaliai ir rekordai namuose ir tarptautiniuose vandenyse pasipylė kaip iš gausybės rago.

Visu ryškumu Rūta suspindo 2011 m. per Europos jaunimo olimpinį festivalį Trabzone (Turkija), kai iškovojo tris – aukso, sidabro ir bronzos – medalius, pagerino ne vieną Lietuvos rekordą.

Ankstyvoms dukros pergalėms nemažos įtakos turėjo jos tėvo, kuris 2008-aisiais išvyko dirbti į Didžiąją Britaniją, sprendimas 2010-aisiais dukrą pasiimti su savimi ir jai surasti vietą, kur galėtų mokytis ir tobulėti.  Buvo surastas Plimuto koledžas ir vienas geriausių šalyje „Plymouth Leander“ klubas, vadovaujamas vyriausiojo trenerio Jonathano Ruddo.

Dvylikmetei Rūtai buvo gaila palikti gimtuosius namus, draugus, močiutę, brolius, su kuriais užaugo. „Atsidūriau kitame pasaulyje, kur visai kita kultūra, žmonės, papročiai, prireikė laiko prie visko adaptuotis ir priprasti prie kitokios treniruočių sistemos. Gerai nemokėjau anglų kalbos, nerimavau dėl mokslo koledže, visą dieną mane supo angliška aplinka. Reikėjo priprasto ir prie kitokio maisto, nes šalia manęs nebuvo močiutės“, – kalbėjo sportininkė.

Plimute didelė parama buvo tėvas, kuris rūpinosi Rūtos mityba, tvarkė visus reikalingus dokumentus. Dienos bėgo greitai – ji nespėdavo atsikelti, o jau reikėdavo  eiti miegoti.   

„Buvo labai sunku iki 2011-ųjų, o kai Rūtą pradėjo remti Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir jai buvo užtikrintos puikios gyvenimo, mokymosi ir treniruočių sąlygos, man akmuo nukrito nuo širdies. Su savo šeima nebūtume galėję sudaryti tokių sąlygų ir neaišku, kaip viskas būtų baigęsi“, – sakė S.Meilutis.

Rūtos režimas buvo toks: keldavosi penktą valandą ryte ir po pusvalandžio jau būdavo baseine. Plaukiodavo pustrečios valandos. Papusryčiavus prasidėdavo pamokos. Po pietų, pasibaigus pamokoms, 15 val. 30 min. prasidėdavo antroji, 2,5 val. trunkanti treniruotė.

Papietaudavo ir vakare sėsdavo prie knygų. Paprastai miegoti eidavo apie 22 val. Kitą dieną – vėl ta pati rutina. Truputėlį laisviau būdavo sekmadienį, kai nebūdavo treniruočių, bet reikėdavo mokytis. Koledže kaunietė buvo pasirinkusi mažesnį krūvį: vienus mokslo metus išsidėliojo dvejiems.

„Priešingu atveju būtų sunku rengtis varžyboms, siekti didesnio meistriškumo. Visą dėmesį buvau sutelkusi plaukimui“, – pasakojo Rūta.

2012 m. liepos 30 d. 22 val. 15 min. per Londono olimpines žaidynių 100 m plaukimo krūtine finalą Rūta finišavo pirma ir tapo olimpine čempione – 1 min. 5,47 sek. Puikiai startavusi plaukikė įgijo pranašumą ir pirmavo visą distanciją, nors jos persvara prieš varžoves nebuvo tokia akivaizdi, kaip per atrankos ar pusfinalio varžybas. Sidabro medalį iškovojo pasaulio čempionė amerikietė Rebecca Soni (1 min. 5,55 sek.), bronzą – japonė Satomi Suzuki (1 min. 6,46 sek.).

Labai sėkmingas Rūtai buvo ir pusfinalio plaukimas (1min. 5,21 sek), kai ji  0,59 sek. pagerino rusei Julijai Jefimovai nuo 2009-ųjų balandžio mėnesio priklausiusį Europos rekordą.

„Svajojome apie medalį, svajojome apie auksą. Rūtos treneris irgi sakė, kad, sutapus tam tikromis aplinkybėmis, mes galime pasvajoti apie auksą. Tačiau niekam to nesakėme, nes patiems buvo baisu prisipažinti, kad taip galvojame. Mintis buvo beprotiška, bet pasąmonėje ji virpėjo. Rūta yra tvirta psichologiškai, atlaikė didžiulę įtampą. Kai ji per pusfinalio plaukimą pasiekė geriausią rezultatą, neabejojome, kad medalio ji iš rankų jau nepaleis“, – kalbėjo S.Meilutis. 

Jis irgi turėjo bilietą į tą vakarą vykusias plaukimo varžybas, tačiau jį atidavė močiutei: „Rūtos emocinis ryšys su močiute yra nepaprastai stiprus ir svarbus, Tai būna tarsi psichologinis dopingas, jeigu Rūta žino, kad ji stebi varžybas. Dabar galiu drąsiai tvirtinti, o ir Rūtai sakiau, kad, jeigu į Londoną nebūtų atvažiavusi 78-erių metų močiutė, ji aukso medalio nebūtų laimėjusi. Būtų gal sidabras, gal bronza, bet ne auksas. Rūta olimpiniame baseine nuolat žvalgėsi, kur sėdi močiutė. Ji ne tik užaugino anūkę, bet ir Londone jai padėjo užlipti ant aukščiausio nugalėtojų pakylos laiptelio“.

Po apdovanojimo olimpinė čempionė tribūnose akimis ilgai ieškojo savo močiutės, o kai ją pamatė, atidavė čempionei skirtą gėlių puokštę. Kalbėdama su žurnalistais Rūta neslėpė, kad ant prizininkių pakylos jai linko kojos, meldėsi, kad tik nenugriūtų, o po pergalės tegalėjo užmigti apie trečią valandą nakties.

„Ilgai nesuvokiau, ką aš padariau. Dabar jau žinau: Lietuvai iškovojau medalį. Mano svajonė virto realybe. Reikės laiko, kad priprasiu prie tokio dėmesio. Atrodo, jog mano gyvenimas pamažu keičiasi. Apie olimpinį medalį galvojau, bet ne Londone – viltis siejau su Rio de Žaneiru. Visada smagu pagerinti savo asmeninius rezultatus, mano pagrindinis tikslas – plaukti greičiau nei praėjusiais metais. Ypač malonu, kad Lietuvos žmonės manimi domisi, įvertina mano darbą ir pastangas. Tikiuosi, kad po šio laimėjimo plaukimas mano šalyje taps populiaresniu, o Lietuva – žinomesne šalimi pasaulyje. Didžiuojuosi, jog atstovauju Lietuvai, ir noriu, kad kuo daugiau žmonių žinotų šią šalį“, – džiaugėsi olimpinė čempionė. 

Finalinį 100 m nuotolio krūtine finalą olimpiniame baseine stebėjo 17 tūkst. žmonių, tarp jų – ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, šalies rinktinės krepšininkai Jonas Valančiūnas, Mantas Kalnietis, Rimantas Kaukėnas, Antanas Kavaliauskas, kiti olimpiečiai.

Kai Lietuvos krepšininkai po rungtynių grįžo į olimpinį kaimelį, Rūta priėjo prie Jono Valančiūno ir paklausė, ar negalėtų su juo nusifotografuoti. Šis tik šyptelėjo ir atsakė: „Rūta, dabar tavęs, olimpinės čempionės, aš turėčiau klausti, ar galiu su tavimi nusifotografuoti“.

Įsibėgėjusi olimpinė čempionė nesustojo ir toliau. Ji tapo pasaulio ir Europos čempione bei rekordininke. Buvo daug vilčių, jog Rūta per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes pakartos Londono triumfą.

Tačiau 2015 m. rugsėjo viduryje ji patyrė traumą: važiuodama dviračiu iš namų į treniruotę, nukrito ir susilaužė kairę alkūnę. Iki olimpinių žaidynių buvo belikę vos 10 mėnesių. Per tą trumpą laiką reikėjo įgyti gerą sportinę formą.

Olimpinės žaidynės susiklostė ne taip, apie ką svajojo 19-metė pasaulio rekordininkė. Priartėti prie 2012-ųjų auksinio triumfo nepavyko, Rūta 100 m distancijoje krūtine finišavo septinta.

„Buvau daug ašarų, didžiulis nusivylimas, patekau į gilią duonę. Labiausiai nenorėjau, kad žmonės manęs gailėtųsi. Vieną dieną gali būti čempione, o kitą – ne. Sunkiu momentu ypač padėjo broliai, draugai“, – sakė sportininkė. 

Keturis mėnesius ji gyveno be plaukimo: buvo pavargusi psichologiškai ir fiziškai. Grįžo pailsėjusi ir buvo kupina noro nenuleisti rankų.

Po Rio de Žaneiro žaidynių R.Meilutytė išsiskyrė su Airijos rinktinės treneriu tapusiu J.Ruddu. Sportininkė pakeitė keletą trenerių, treniravosi Lietuvoje, JAV, vėl grįžo ant aukščiausio lygio varžybų garbė pakylos.

Tačiau 2019-ųjų pradžioje ėmė blėsti R.Meilutytės noras toliau treniruotis. Ji nepildė ir dokumentų, susijusių su dopingo kontrole, neatliko privalomų testų. O gegužės 22 d. paskelbė apie karjeros pabaigą.

Tiesa, ilgai be plaukimo sportininkė neištvėrė. Pernai ji po beveik trejų metų pertraukos grįžo į sportą. 2022 m. olimpinėje 100 m krūtine rungtyje iškovojo pasaulio ir Europos čempionatų bronzą ir tapo neolimpinės 50 m krūtine rungties pasaulio ir Europos čempione. Už šias pergales R.Meilutytė jau penktą kartą buvo išrinkta geriausia šalies sportininke. Prieš tai jai šis titulas atiteko 2012, 2013, 2014 ir 2018 m.

Penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, 2012 m. Londono olimpinių žaidynių čempionė 

Penkiakovininkų Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės ir Andrejaus Zadneprovskių namus puošia visų spalvų olimpiniai medaliai: Andrejaus – Atėnų sidabras ir Pekino bronza, o Lauros – Londono auksas ir Tokijo sidabras.

 „Visiems mūsų trofėjams jau nėra ir vietos, reikia atskiro kambario. Jų nemažai išvežėme ir Andrejaus tėvams į Klaipėdą, ir mano“, – šyptelėjo sportininkė.

Su penkiakove olimpinė čempionė L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė draugauja nuo 2002–ųjų. Prieš tai aštuonerius metus ji lankė plaukimo treniruotes: „Šiuolaikinę penkiakovę ne aš pasirinkau, o likimas į ją nukreipė. Iš pradžių gerai nesupratau, kas tai per sporto šaka, o kai į ją įsisukau ir pakankamai neblogai sekėsi, trauktis jau nebuvo kur. Penkiakovė  tikrai sudėtinga sporto šaka, vis dėl tai penkios sporto šakos. Prieš kiekvienos jų varžybas atsiranda jauduliukas.“

Jau vaikystėje save įsivaizdavo olimpine čempione ir tikėjo, kad tą savo vaikišką, bet drąsią svajonę kažkada įgyvendins: „Kai dabar pagalvoju, tas mano siekis buvo naivus ir nerealus. Tačiau tuo metu man taip atrodė ir tuo buvau įsitikinusi.“

Nuo 1971-ųjų šiuolaikinės penkiakovės treneriu dirbantis Jevgenijus Kliosovas Į Laurą atkreipė dėmesį 2001–aisiais, kai ji mokėsi mokykloje ir lankė plaukimo treniruotes.

Tačiau Laura neskubėjo keisti sporto šakos, nes buvo įsitikinusi, jog plaukime save vis dėl to realizuos. „Teko laukti vienus metus, Laurai plaukti nelabai sekėsi. Vieną gražią  dieną ji  ryžosi ateiti į mano vadovaujamą penkiakovininkų treniruotę ir tarė: „Noriu! Noriu būti penkiakovininke!“. Mačiau ugnelę Lauros akyse, pasiryžimą išbandyti save naujoje sporto šakoje. Sportininkė atėjo ir visam laikui pasiliko penkiakovėje“, – prisiminė J. Kliosovas.

Per vieną iš pirmųjų treniruočių treneris parodė, kaip reikia judėti fechtavimo takelyje. Pasakė, kad padirbtų kokia 20 min. ir išėjo iš salės. Kai po valandos sugrįžo, pamatė Laurą vis dar kantriai plušančią fechtavimo salėje.

Pasak J. Kliosovo, Laura jau pirmaisiais metais buvo itin stropi, darbšti, pareiginga, žingeidi. Tada ji gyveno Vaidotuose, gerokai už Vilniaus. Tačiau niekada nevėluodavo ir nepraleisdavo treniruočių. Tačiau kad jo rankose – neeilinis talentas, treneris pajuto ne iš karto.

„Planavome, kad po ketverių darbo metų dar nieko nebus, reikės dar truputėlį pakentėti ir padirbėti. Ne itin sėkmingai Laurai susiklostė pačios pirmosios varžybos, kuriose ji prastai bėgo. Tačiau jau po mėnesio ji skuodė it zuikis.

Kai Laura tapo pasaulio biatlo (bėgimas ir plaukimas) jaunių čempione, neabejojau, kad ji tikrai perspektyvi penkiakovininkė. Laura ypač patobulėjo plaukimo takelyje, 200 m nuotolį nuplaukdavo greičiau nei dauguma tikrųjų plaukikių“, – sako J. Kliosovas.    

2007-aisiais pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionate Berlyne lietuvė jau stovėjo ant nugalėtojų pakylos trečiojo laiptelio ir pelnė kelialapį į Pekino olimpines žaidynes.

Olimpinis debiutas nebuvo lengvas, tačiau 24-erių sportininkė įvykdė LTOK keliamą užduotį užimti 12-15 vietas. Ji buvo 15-a.

„Penkiolikta vieta olimpinėse žaidynėse, manau, visai nebloga. Tačiau rezultatai galėjo būti ir geresni, esu patenkinta tik savo jojimu ir bėgimu. Visas viltis geriau pasirodyti sutrukdė fechtavimasis“, – tada apgailestavo L.Asadauskaitė.

Pekino olimpinės žaidynės subrandino penkiakovininkę. J.Kliosovas neslėpė: „Kiekvieno trenerio svajonė dirbti su tokia sportininke. Jeigu mokinei pasakau, kad reikia nubėgti vieną ar du kilometrus, tai ji viską padaro dvigubai daugiau. Ją reikia stabdyti. Laura pasižymi puikia sveikata. Užsispyrusi, kantri, gali kentėti iki pamėlynavimo. Iš jos niekada neišgirsi, jog negaliu“. 

Ir sporte, ir asmeniniame gyvenime kylančiai Lietuvos penkiakovės žvaigždei buvo įsimintini 2009-ieji. Per pasaulio čempionatą Londone ji tapo vicečempione, o lapkričio pabaigoje sostinės Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje sumainė aukso žiedus su A. Zadneprovskiu.

2010-ųjų gegužės viduryje olimpiečių šeimą aplankė gandrai – gimė dukra Adriana. Pagausėjo rūpesčių. Į pagalbą atskubėjo Lauros mama, kuri padėjo auginti atžalą.

„Tačiau būdavo dienų, kai ir mama negalėdavo. Tada Andrejus padėdavo, retkarčiais Adrianą nuveždavome į jo gimtąją Klaipėdą. Man namie krūvis irgi tekdavo nemažas, ant mano pečių gulė visa namų ruoša. Patys gaminomės maistą, stengėmės valgyti gerą, ekologišką ir įvairų maistą. Nesakyčiau, kad esu gera kulinarė, bet, jeigu kažką reikia pasigaminti, – tai tikrai padarau. Netgi skaniai, kai kas mane netgi giria. Mūsų sporto šaka tokia, kad galima valgyti daug, bet ne bet ką“, – yra sakiusi sportininkė

Artėjant Londono olimpinėms žaidynėms L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė padarė tikrą stebuklą. Ji sugebėjo ne tik greitai atsigauti po motinystės atostogų, bet ir puikiai pasirengti svarbiausiam metų startui – 2011–jų pasaulio čempionatui Maskvoje, kur ji pelnė du bronzos medalius ir iškovojo olimpinį kelialapį.

 „Gerai pasirodžiusi nenustebau, nes nemažai dirbau ir tikėjausi, kad sėkmė manęs neaplenks. Pusę metų atsidaviau dukrytei, ją maitinau. Judėti po truputį pradėjau nuo rudens, o kai įsivažiavau, atėjo ir žiema. Kitoms po gimdymo vienų metų gal ir per maža atsigauti, bet mano organizmas šiek tiek greičiau prisitaikė ir tikrai jaučiau, kad galiu padaryti tai, apie ką svajoju“, – sakė penkiakovininkė.

Pelniusi kelialapį į Londono olimpines žaidynes Laura džiaugėsi, kad turi puikų konsultantą – savo vyrą Andrejų, kuris yra puikus penkiakovės žinovas ir jo patarimai ypač naudingi. Vėliau jis tapo pagrindiniu žmonos treneriu.

„Jis man visą laiką buvo penkiakovės idealas. Dar prie idealų priskirčiau ir Edviną Krungolcą. Kai atėjau į penkiakovę, su jais faktiškai tekdavo vos ne visas dienas kartu treniruotis. Jie man buvo itin geras pavyzdys. Nuolatos mačiau jų pergales ir man norėjosi į juos lygiuotis“, – prisiminė Laura.

Londono sporto bazė mūsų šalies penkiakovininkei buvo gerai pažįstama. 2011-aisiais per Pasaulio taurės finalines varžybas ji ten užėmė antrą vietą, o 2009–aisiais per pasaulio čempionatą laimėjo sidabro medalį.

Į savo antrąsias olimpines žaidynes pasaulio reitingo lyderė L. Asadauskaitė-Zadnerovskienė nutarė skristi likus vos kelioms dienoms iki varžybų starto. Pagrindinis siekis – nesinervinti, nes jos startas –  paskutinę dieną, kai dauguma sportininkų jau yra baigę kovas ir švenčia, vaikšto su medaliais. Netgi Andrejui pasiūlė likti namie, kad jai nepersiduotų vyro jaudulys.

„Nusprendėme, kad man geriau bus vienai“, – sakė Laura. Kai iki žaidynių uždarymo ceremonijos buvo likusios vos porą valandų, lietuvė jau džiūgavo, priiminėjo varžovių ir draugų sveikinimus. Ji – olimpinė čempionė.

Sportininkė į bėgimo trasą išbėgo pirmoji, pirmoji ir finišavo. „Į trasą išbėgau su mintimi, kad niekam neatiduosiu šito olimpinio aukso medalio, kad jis mano“, – atskleidė čempionė.

Užtrukus visoms procedūroms, Laura nebespėjo į tą patį vakarą vykusią žaidynių uždarymo šventę. Besibaigiančių žaidynių fejerverkus ji matė pro langą. „Kai dabar pagalvoju, tai Londone buvo vienos lengviausiai mano laimėtų varžybų. Tačiau kiek prieš tai išliejau prakaito, kiek visko teko išgyventi“, – prisipažino L.Asaduskaitė-Zadneprovskienė.

Po Londono olimpiados namie jai teko atlaikyti didelę populiarumo naštą: užgriuvo sveikinimų, apdovanojimų, kvietimų lavina. Tačiau Laura žino, kad olimpinėms žaidynėms reikia rengtis ištisus metus ir pamažu kibo į darbą.

2013-aisiais Taivane ji tapo pasaulio čempione, o 2015 m. Didžiojoje Britanijoje pelnė aukso medalį per Europos čempionatą. Tačiau Rio de Žaneiro olimpiada 32-ejų Laurai susiklostė nesėkmingai: per jojimo varžybas žirgas Calgary Z keturis kartus sustojo prieš kliūtį ir už tai sportininkė negavo nė taško.

Žlugo visos viltys pakartoti Londono olimpiados triumfą. Nepaisant to, ji garbingai ir įspūdingai baigė varžybas kombinuotoje bėgimo bei šaudymo rungtyje. Laura pasiekė olimpinį rekordą (12 min. 1,01 sek.), kuris dėl pailgintos bėgimo trasos (nuo 3000 m iki 3200 m) buvo skaičiuojamas pirmą kartą. Olimpinėse žaidynėse jai atiteko 31-oji vieta.

2016-aisiais Sofijoje Laura trečią kartą tapo Europos čempione. Tačiau kuo toliau, tuo labiau pradėjo kamuoti kairės kojos Achilo sausgyslę, kuri stabdė treniruotis visa jėga. 2018–aisiais liepą olimpinė čempionė Kauno klinikose ryžosi koją operuoti. 

Buvo daug nerimo dėl tolesnės karjeros, operaciją atlikęs žinomas Lietuvos sporto medikas Rimtautas Gudas perspėjo, kad jau nebus taip, kaip anksčiau, kai koja buvo sveika – ją reikės tampyti, šaldyti ir taip bus visą laiką.

Koja pamažu gijo, tvirtėjo ir po ilgokos reabilitacijos olimpinė čempionė vėl pradėjo treniruotis visu pajėgumu – šešias dienas per savaitę: „Jau nejaučiau skausmo, kuris mane kamavo anksčiau. Darau viską, kas liepta – koją tampau, šaldau, ją stiprinu, man atliekamas masažas.“

Olimpinė čempionė pasiilgo varžybų. 2019-ųjų kovo viduryje nusprendė dalyvauti savo pirmosiose varžybose po reabilitacijos. Sugrįžimas buvo solidus: Laura laimėjo atvirą Prancūzijos keturkovės (nebuvo jojimo) čempionatą. O netrukus atėjo dar didesnė sėkmė: birželio mėnesį Tokijuje trečią kartą laimėtas Pasaulio taurės finalas ir iškovotas kelialapis į 2020 m. Tokijo olimpines žaidynes, o rugpjūčio viduryje ketvirtą kartą laimėtas Europos čempionatas.

2021 m. L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė Tokijuje iškovojo Lietuvai sidabrą – vienintelį mūsų šalies delegacijos apdovanojimą šiose olimpinėse žaidynėse.

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS