„Lietuvos moterų imtynių sportas užaugo. Merginos subrendo iki aukšto sportinio meistriškumo, atsirado kartų kaita, belieka jas išsaugoti. Užauginti imtynininkę ar imtynininką, galintį dalyvauti aukščiausio rango varžybose, prireikia šešerių–aštuonerių metų“, – sako nuo 2005-ųjų Lietuvos moterų imtynių rinktinės vyriausiuoju treneriu dirbantis šiaulietis Aivaras Kaselis.

Paryžiaus olimpinėms žaidynėms dabar ruošiasi trys A.Kaselio auklėtinės: Danutė Domikaitytė, Kamilė Gaučaitė ir Gabija Dilytė. Rinktinės vyriausiasis treneris tiki, kad visos jos realiai gali iškovoti olimpinius kelialapius.

– Ne iš vieno trenerio tenka girdėti, kad su moterimis dirbti daug sunkiau nei su vyrais. Kas lėmė jūsų apsisprendimą treniruoti imtynininkes?

– Nežinau, ką turi mintyse tie treneriai, sakydami „daug sunkiau“. Manau, kiekvienas darbas su žmogumi reikalauja daug susiklausymo, supratimo ir tinkamo sprendimo priėmimo. Kartais labai tikslaus, teisingo, bet būna ir klaidingų, nenumatytų, kurių kitą kartą tiesiog nekartoji.

– Kuriais metais ir kodėl pradėjote treniruoti moteris? Juk iš pradžių ugdėte vyrus.

– Dirbau su vaikinais, turėjome Europos ir pasaulio čempionatų medalininkų. Apie 2002-uosius į salę užėjo kelios merginos, kurios pareiškė norą išmokti imtynių sporto paslapčių. Jos pradėjo reguliariai lankyti treniruotes. Po poros mėnesių imtynių salėje jau sportavo keliolika merginų.

Augant sportiniam meistriškumui, atsirado noras išbandyti jėgas tarptautinėje arenoje. Taip susiformavo moterų imtynių sporto grupės, pradėjome dalyvauti varžybose. Buvo smagu vasaromis per sporto ir poilsio stovyklas būti su nuostabiu kolektyvu, kai kurie pirmieji auklėtiniai sukūrė šeimas. Juk tai kur kas daugiau nei iškovoti medaliai.

2005-aisiais buvau paskirtas Lietuvos moterų imtynių rinktinės vyriausiuoju treneriu ir jau tais pačiais metais Vilniuje vyko pasaulio jaunimo čempionatas, kuriame puikiai kovojo mano treniruojamos merginos ir vaikinai.

– Buvote dar jaunas, daug ko nežinojote apie moterų fiziologiją ir psichologiją, reikėjo daug ko išmokti.

– Taip, buvau šiek tiek jaunesnis (šypsosi). Papildomų žinių teko ieškoti knygose ir seminaruose. Bet tai ir dabar nėra naujiena, juk ir tada, ir dabar pasaulis greitai keičiasi. Žmonės priklauso skirtingoms kartoms, reikia susikalbėti, suprasti vieniems kitus ir nuolatos mokytis. Charakterių tipai man nėra svetima tema: išmoksti skaityti ir kalbėti arba tinkamai patylėti.

Mano komandoje yra su manimi viena kryptimi žiūrinčių sportininkių, negaliu elgtis netinkamai ir tą visada bandau perteikti auklėtinėms. Šiauliuose, mūsų sporto gimnazijoje, sporto centre „Atžalynas“ sudarytos puikios sąlygos tiems, kurie nori dirbti. O galimybės sportininkėms idealios nuo žemiausio laiptelio iki svajonės link – Europos, pasaulio čempionatų ar olimpinės pakylos.

– Kokius užsibrėžėte tikslus, nes, ko gero, buvote pirmasis Lietuvos moterų imtynių treneris?

– Tikslai visada maksimalūs, norisi geriausio rezultato. Tačiau niekada nebus joks čempionas vertas mano pagarbos be žmogiškųjų gyvenimo vertybių. Ar buvau pirmasis Lietuvoje, negaliu tiksliai atsakyti, – gal.

Lietuvos moterų imtynių sportas užaugo, Europos ir pasaulio čempionatuose iškovojome ne ką mažiau apdovanojimų nei vyrai. Merginos subrendo iki aukšto sportinio meistriškumo, atsirado kartų kaita, belieka jas išsaugoti. Užauginti imtynininkę ar imtynininką, galintį dalyvauti aukščiausio rango varžybose, prireikia šešerių–aštuonerių metų.

– Koks turi būti moterų treneris: griežtas, santūrus, mažiau eiti į kompromisus, atrasti griežtumo ir švelnumo balansą ar dar ką nors?

– Griežtumo ir švelnumo balansas, manau, – tinkamas teiginys. Idealas vienai, bet nebus juo kitai. Ir tai faktas. Pirmaisiais su merginomis darbo metais buvo daug klausimų ir atsakymų. Paskui stebėdamas, mokydamasis, remdamasis įvairiais testais suvokiau daug plonybių, tokių kaip rytas už vakarą protingesnis ir panašių.

Per du dešimtmečius prikaupiau patirties. Dabar su aukščiausio rezultato siekiančiomis imtynininkėmis visada išsiaiškiname mūsų pasirengimo etapus, kiekvienų pratimų poveikį, kūno bei smegenų veiklos ypatumus sunkių treniruočių, stovyklų, kovų metu.

Be treniruočių, žinoma, yra ir asmeninio gyvenimo, buities, problemų – viso to, kas žmonėms nesvetima. Pritariu reiklumo, griežtumo ir švelnumo balanso modeliui.

– Iš jūsų auklėtinių pirmoji svarų žodį dar 2009 m. tarė iš Troškūnų (Anykščių r.) į Šiaulių Vijolių vidurinę mokyklą-sporto internatą (dabar – Šiaulių sporto gimnazija) atvykusi D.Domikaitytė, kuri 2012 m. per Europos jaunių imtynių čempionatą Lenkijoje pelnė bronzą ir tapo pirmąja Lietuvos imtynininke, iškovojusia medalį. Ar jautėte, kad jūsų grupėje – didelis talentas?

– Prieš tai buvo mano auklėtinių, kurios kovojo Europos ir pasaulio čempionatuose: Viktorija Kančauskytė, Roberta Jarušaitė, Iveta Taškūnaitė, Eglė Žukauskaitė, Indrė Bubelytė, Giedrė Blekaitytė, Deimantė Butavičiūtė.

Tikrai buvo iškovota svarių pergalių, dalyvauta atrankoje į olimpines žaidynes, bet medalių nebuvo. Danutė atvyko į jau suformuotą, disciplinuotą ir imtynių sporto patirties turintį kolektyvą, todėl ji sparčiau tobulėjo nei prieš tai kitos merginos.

Ji siekė ir visoms norėjo įrodyti savo galimybes svariomis pergalėmis. Per savo karjerą treniruočių salėje, norėdama įsisavinti imtynių sporto paslaptis, sportininkė praleido tūkstančius valandų. Ji vertė puslapį po puslapio moterų imtynių istorijoje, yra kaip dukra man ir mano šeimai.

Tokio meistriškumo imtynininke ji padėjo tapti tik atkaklus darbas. Per Europos ir pasaulio čempionatus ši mano auklėtinė pelnė daugiausiai apdovanojimų.

Kovodama su Danute užaugo šiandien viena perspektyviausių imtynininkių Kamilė Gaučaitė. Visiems, kurie augina nors vieną ar kelias talentingas sportininkes, sakau: jei norite gerų rezultatų, jos turi prisiliesti prie jau esamų aukšto lygio sportininkių. Tik šitaip jos įgis tinkamos patirties, sulauks atsakymų iš vyresnių treniruočių draugių, joms tai neįkainojama pagalba visuose etapuose ir ypač kelyje link aukščiausių apdovanojimų.

– D.Domikaitytė buvo kandidatė dalyvauti Rio de Žaneiro ir Tokijo olimpinėse žaidynėse, tačiau kelialapio neiškovojo. Ko pritrūko?

– Skaudu prisiminti Rio de Žaneirą. Paskutinėje kovoje su norvege, likus 15 sekundžių, reikėjo nieko nedaryti ir būtų paskelbta jos pergalė bei pelnytas kelialapis į olimpiadą. Bet jauna sportininkė per anksti tuo patikėjo, išprovokavo suklupimą, prarado du taškus ir kelialapį. Olimpinių žaidynių knyga buvo užversta.

Tokijas. Viskas ėjosi labai sklandžiai, pagal visus reitingų turnyrus buvome pasaulio imtynių elito dalis. 2020 metais, kovojant dėl patekimo į olimpines žaidynes, ji pelnė Europos čempionato bronzą. Po mėnesio turėjo vykti atrankos turnyras, bet prasidėjo karantinas.

Išlaikyti gerą sportinę formą be tarptautinių stovyklų mažos šalies, tokios kaip Lietuva, imtynininkui sudėtinga, nes neturime tiek sparingo partnerių. Kai atsidarė judėjimo galimybės, buvo daug sumaišties, padarėme viską, ką galėjome, bet iki kelialapio pritrūko.

Beje, pasibaigus atrankai, kurioje D.Domikaitytė kovojo 68 kg svorio kategorijoje, už neleistinų preparatų vartojimą buvo pašalinta Švedijos atstovė. Švedai atsisakė siųsti kitą imtynininkę vietoje dopingą vartojusios.

Pagal reitingą po iškovojusių teisę dalyvauti olimpiadoje aukščiausiai buvo mano auklėtinė, bet kvietimą gavo Lenkijos imtynininkė. Buvo nepaprastai skaudu dėl tokios neteisybės, bet imtynės vėl išmokė keltis ir kovoti toliau.

Labiausiai tituluota A.Kaselio auklėtinė – D.Domikaitytė (Kipro Štreimikio nuotr.).

– Dabar kelialapių į Paryžiaus olimpines žaidynes siekia trys Lietuvos imtynininkės: D.Domikaitytė, pasaulio jaunimo bronzos medalininkė ir Europos jaunimo vicečempionė K.Gaučaitė (svorio kategorija iki 76 kg), Europos jaunimo čempionato bronzinė prizininkė G.Dilytė (iki 50 kg). Kokios galimybės juos iškovoti?

– Šios visos trys sportininkės yra mano auklėtinės, treniruojasi Šiauliuose ir visos realiai gali iškovoti kelialapius į Paryžių, kaip sakoma, iššauti gali bet kuri. Beje, šios trys merginos išskirtos tik dėl to, kad į Lietuvą parvežė medalių, bet realiai už jų – nemaža treniruočių partnerių komanda, kuri yra jauna ir ambicinga.

Pirmieji olimpiniai kelialapiai buvo išdalyti 2023 m. pasaulio čempionate. Lietuviams ten nepavyko jų iškovoti. Bet galimybių dar bus.

Šiemet balandžio pradžioje Baku vyks Europos atrankos turnyras, kuriame kelialapius gaus tik pirmą ir antrą vietas užėmusios sportininkės. Kitų žemynų imtynininkės dėl kelialapių kovos savo regionuose. Paskutinė galimybė laimėti bilietą į Paryžių – pasaulinis turnyras Stambule gegužės 9–12 d., kur kelialapius pelnys 1–3 vietų laimėtojos.

Paryžiaus olimpinių žaidynių moterų imtynių turnyre bus šešios svorio kategorijos, jose varžysis po šešiolika skirtingų šalių sportininkių.

– Kaip atrankos varžyboms ruošiasi mūsų olimpinė komanda?

– Ruoštis olimpinėms žaidynėms man padeda kolegos Tatsiana Bokhan ir Andrius Stočkus, kurie irgi dirba su visomis Lietuvos rinktinėmis (U17, U20, U23 ir suaugusiųjų), suburtomis Šiauliuose.

Atrankai sportininkės ruošiasi pagal numatytą planą. Iki pat olimpinių žaidynių yra aiškios datos ir vietos, kur stovyklausime ir dalyvausime, kokie mūsų tikslai kiekvienose varžybose ir stovyklose.

Kaip rinktinės treneris, turiu įvairaus darbo ir be treniravimo. Sunkumai akivaizdūs – rinktinė neturi transporto vykti į turnyrus, tad daug pasiruošimo lėšų atima nuoma. Jau antrus metus iš eilės dėl nekokybiškos sistemos už pasiektus rezultatus gauname vis mažiau lėšų.

Mūsų rezultatai gerėja, o finansavimas mažėja. Sunkumus padeda spręsti Šiaulių miestas, kuriame veikia moterų imtynių centras. Valstybinio palaikymo moterų sportui dažniausiai sulaukiame tik žodinio. Savo rūpesčiais kartais pasidalijame su mūsų mecenatu, pasaulio imtynių čempionu Rimantu Bagdonu, nuoširdžiai jam ačiū.

– Lietuvos moterų imtynių centru tapo Šiauliai, per Lietuvos čempionatus jūsų sportininkių dalyvauja gausiausiai, jos ir medalių daugiausiai pelno. Ar įdomu varžytis, kai nesulaukiate didesnės konkurencijos?

– Taip, Šiauliai yra Lietuvos moterų imtynių meka. Be trenerių, komandoje turime ir mokslininkų. Visus metus mus globoja Sporto medicinos centras, Šiaulių sporto gimnazijos kineziterapijos specialistės.

Visa ta bendruomenė susibūrė per keliolika metų. Konkurencija yra tokia, kokią gali pasiūlyti kitų miestų sporto centrai ir klubai. Žinoma, ji galėtų būti daug didesnė, nors, palyginti su artimaisiais kaimynais, mes juos gerokai lenkiame. Smagu, kad pasaulis didžiulis ir pasaulinė moterų imtynių konkurencija milžiniška.

– Sukūrėte savitą moterų imtynių mokyklą. Kuo ji skiriasi iš kitų?

– Džiaugiuosi, kad Lietuvoje jau atsirado tradicijos ir savo vaikus atveda mano buvę auklėtiniai, tai aš ir vadinu aukščiausio lygio mokykla. Jei kalbėsime apie susiformavusį moterų imtynių stilių, jis tikrai turi savitumo, išskirtinumo ir, mano požiūriu, tai yra nuostabu.

Į Lietuvą, į Šiaulius parungtyniauti jau atvyksta 20 šalių komandos, kurios dar lieka pasimokyti stovykloje kartu su mūsų rinktine. Puiku, kad esame paklausūs.

– Sausio 18-ąją jums sukako 50 metų. Šį jubiliejų sutikote Lietuvos moterų rinktinės treniruočių stovykloje Vengrijoje. Ar jaunystėje irgi buvote imtynininkas?

– Tikrai daug šventinių dienų praleidau ne namuose, o varžybose, pasiruošimo stovyklose, kuriose teko pasidžiaugti su draugais iš imtynių pasaulio.

Imtynėse esu nuo pirmos klasės, augant iki aukšto sportinio meistriškumo teko išbandyti įvairių imtynių stilių. Daug metų buvau Lietuvos rinktinės įvairių amžiaus grupių narys, 1992 m. dalyvavau Europos čempionate.

Savo mokytoju vadinu trenerį Juozą Kunkulį, kuris mane, dar vaiką, globojo, o vėliau nukreipė trenerio amato link ir visada rūpinosi, kai jau atstovaudavau Lietuvai.

Kai aktyviai sportuoji ir dirbi treneriu, gyvenime kažką privalai aukoti. Užaugo dvi pačios nuostabiausios dukros: Beata, kuriai dabar 28-eri, ir 22-ejų Mėta. Abi jos mėgėjiškai išbandė ir imtynių sportą, žaidė tenisą, abi įgijo muzikinį išsilavinimą. Dukros užaugo išsilavinusios ir dabar gyvena Vilniuje.

– Būtumėte be galo laimingas, jeigu…

– …laimingesnis būčiau, matydamas savo auklėtines ant olimpinės nugalėtojų pakylos, matydamas jas laimingas.