lt
en
KONTAKTAI

Kitu kampu: B. Virbalytė – apie „varžoves“ ir nuolatinę kovą su savimi

Brigita Virbalytė-Dimšienė

Nuotraukos autorius: Alfredas Pliadis

Per savo karjerą šimtus trasų ir milijonus žingsnių šalia kitų varžovų įveikusi ėjikė Brigita Virbalytė-Dimšienė žodžio „varžovas“ vartoti nelinkusi. Tai greičiau kolegos, konkurentai. O pats kiečiausias jos varžovas, su kuriuo kovoti, susitarti, nesipykti mėgina jau daugiau nei du dešimtmečius, yra ji pati.

Daugiau nei dvidešimt metų sportinę karjerą tęsianti Brigita Virbalytė-Dimšienė varžovių, kolegių sutiko daug. Būdama jauna mėgino mesti iššūkį tuometėms ėjimo žvaigždėms, tapusi ilgamete Lietuvos ėjimo lydere pati gavo pajusti, ką reiškia trasoje kovoti su pergalių alkanomis jaunomis sportininkėmis. Paklausta, kas pirmiausia jai šauna į galvą, išgirdus žodį „varžovas“, Brigita patikslina.

„Mes, sportininkai, retai vartojame šį žodį. Sportinio ėjimo bendruomenė maža, vieni kitus pažįstame, todėl pirmiausia visi esame tos bendruomenės nariai, draugai, o varžovai būname tik tam tikromis aplinkybėmis – per varžybas.

Po didžiųjų dopingo skandalų priešiškumą jausdavome tik ėjikėms iš Rusijos, nes žinojome, kad jos elgiasi nesąžiningai. Būdavo pikta ir šį pyktį tapdavo sunku nuslėpti. Juk sportinis ėjimas – viena labiausiai dopingo pažeistų sporto šakų. Bet šių varžovių nebeliko.

Žodis „varžovas“ egzistuoja varžybose, bet jis nėra pernelyg aštrus. Be to, aš niekada nenusitaikydavau, kad žūtbūt turiu tą ar aną ėjikę aplenkti. Net 2018-ųjų Europos čempionate, kuriame finišavau ketvirta, aš žinojau, kad visos trys, esančios prieš mane, yra mano draugės, o ne varžovės. Gal dėl to, likusi per žingsnį nuo medalio, nepajutau didelio kartėlio. Man varžybos – tai pirmiausia kova su savimi. O kai nugali save ir parodai, ką gali, tada ir rezultatas, ir vieta būna gera.“

– Į ką per varžybas dažniau žvilgčiojate: į laikrodį ant rankos ar į varžoves?

– Seku laikrodį, žinau savo pajėgumą ir kaip turiu vykdyti trenerio planą. Aišku, kartais adrenalinas suveikia, todėl šaunu, jeigu šalia būna stiprus varžovas, kurį tu vejiesi arba jis tave vejasi. Per karjerą yra buvę mini dvikovų finišo tiesiojoje, nors ėjikams tai labai pavojinga, nes prieš pat finišą galima užsidirbti diskvalifikaciją už technikos pažeidimus. Vis tiek visada pirmiausia kreipiu dėmesį į save, kaip einu, kaip valdau padėtį, o tik paskui į varžoves.

– Ar pati sau esate kietas varžovas?

– Pati sau esu pats kiečiausias varžovas. Iš pradžių nepasitikėjimas savimi kliudė tokiai būti, reikėjo daug dirbti, norint visas pašalines kliūtis patraukti ir savo vidinį varžovą įtikinti, kad galiu padaryti daugiau, nei aš pati ir aplinkiniai iš manęs tikisi.

Brigita Virbalytė-Dimšienė (A. Pliadžio nuotr.)

Brigita Virbalytė-Dimšienė (A. Pliadžio nuotr.)

– Ar per sportinę karjerą buvo koks nors itin nustebinęs ar net apstulbinęs varžovo poelgis?

– Yra bendri susitarimai, kas ėjimo trasoje toleruotina, o kas ne. Tai gali būti didžiausias tavo draugas, bet jeigu per varžybas jis tau eis už nugaros ir nuolat mindys ant kulnų, tai bus netoleruotina.

Kol nebuvo draudžiama, mes, ėjikai, dalydavomės vienu buteliuku vandens. Jeigu varžovė eina toliau nuo vandens punkto stalų, o tu šalia jų, – paduodi ir jai vandens buteliuką. Tai gražus poelgis: nors esame varžovės, viena kitai pasiūlome atsigerti.

Apskritai mes nevengiame vieni kitiems padėti. Ne paslaptis, kad didelės komandos turi daug geresnes sąlygas, todėl jeigu reikia pasinaudoti, tarkime, šalčio baseinu, tai visiškai normalu, kad nueini, paprašai ir pasinaudoji. Ypač tą tarpusavio pagalbos įprotį išsiugdome per stovyklas Australijoje. Ten ne kartą man yra buvę sunkių momentų, pragariškų treniruočių, bet kai po jų prieina kolega ėjikas, uždeda ranką ant peties, pasako kažką gražaus, motyvuojančio – kaip gali jį varžovu vadinti?

Aišku, mes varžomės tarpusavyje, ypač per paties aukščiausio rango varžybas – Europos, pasaulio čempionatus, olimpines žaidynes. Kovojame dėl kuo aukštesnės vietos. Bet taip yra dėl to, kad tai mūsų duona ir mes turime užsidirbti išgyvenimui, kad galėtume išlikti profesionaliajame sporte. Po varžybų vėl visi esame draugai.

Kai sporte esi tiek daug metų kiek aš, smagu, kai ir su senąja karta puikiai sutari, ir su savo, ir su jaunesnės kartos sportininkais. Šį bendrystės jausmą, kad pirmiausia visi esame ėjimo bendruomenės nariai, kurie tarpusavyje konkuruoja tik per varžybas, norėtųsi perteikti jaunimui. Jeigu varžovus suprasi kaip kažkokį vidinį pyktį, kurį būtinai reikia nugalėti, varžybose tai nepadės. Varžovas – būtinas elementas, bet į jį reikia žiūrėti kaip į gerąjį, kuris tau padeda siekti rezultato. Jeigu trasoje susitinka geri kompanionai, ir vienam, ir kitam tinka ėjimo tempas, dažniausia abu šie sportininkai pasiekia gerą rezultatą. Po finišo, manau, jie abu džiaugiasi, kad vienas kitam padėjo.

– Yra sporto šakų, kurių atstovai su savo varžovais tiesiogiai net nesusitinka. Tarkime, golfo žaidėjų varžovas – jis pats ir golfo kamuoliukas. Ar matytumėte save golfo aikštyne?

– Kaip golfo žaidėją aš save matau kiekvieną dieną, nes beveik visada treniruojuosi viena, ypač pastaruoju metu. 2018-ųjų sezonas – pats sėkmingiausias per mano karjerą, bet rezultatą pasiekiau 90 proc. treniruodamasi visiškai viena, net be trenerio, kuris už tūkstančių kilometrų Australijoje. Todėl aš gerai žinau tą jausmą, nes kiekvieną dieną turiu kovoti tik su savimi.

Buvo laikas, kai mes su Neringa Aidietyte buvome lygiavertės varžovės. Neringos 2014 m. pasiektas Lietuvos rekordas ir 2015-ųjų pasaulio čempionate mano užimta septinta vieta buvo tik dėl to, kad mes visąlaik kartu treniravomės. Mes su Neringa buvome ir geriausios draugės, ir didžiausios konkurentės. Juokdavomės iš to ir dažnai tarpusavio varžybas surengdavome tiesiog per treniruotę, nors ir gaudavome barti nuo trenerio

Bet Neringa negalėdavo atsilikti nė per žingsnį, o aš visada turiu eiti žingsniu priekyje. Mano komandos draugai vaikinai tą žino, paleidžia mane žingsniu priekyje ir nesuka dėl to galvos, o su Neringa mums taip sutarti nepavykdavo. Bet dėl to netapome varžovėmis blogąja šio žodžio prasme, kaip tik viena kitai nenusileisdamos abi iš to gavome didelės naudos.

Kai Neringa po Rio žaidynių antrą sykį nutarė baigti karjerą, man buvo sunku persidėlioti mintis, kad vėl netekau kompanionės, treniruočių draugės. Kita vertus, treniruotis vienai man nėra sunku, aš galiu priversti save daug ką padaryti, nors pažįstu sportininkų, kurie vieni treniruotis tiesiog negali.

Živilė Vaiciukevičiūtė (A. Pliadžio nuotr.)

Živilė Vaiciukevičiūtė (A. Pliadžio nuotr.)

– Kurią varžovę, būdama jauna sportininkė, labiausiai norėjote aplenkti?

– Kai atėjau iki suaugusiųjų lygio, Lietuvos sportinio ėjimo žvaigždės buvo Kristina Saltanovič ir Sonata Milušauskaitė, bet tarp mūsų buvo daugiau nei dešimties metų amžiaus skirtumas. Kai esi jaunas, lygiuojiesi į patyrusias sportininkes, o ne žūtbūt nori jas aplenkti. Aišku, aršiausia konkurencija būna namuose, nes šalies čempionas gauna privilegijų.

Sportinio ėjimo atstovai gali nors trys iš vienos šalies išvykti į olimpines žaidynes. Bet, pavyzdžiui, baidarininkai, kanojininkai gali važiuoti tik po vieną geriausią. Štai čia turbūt prasideda didesnės varžovų akistatos, kurios sportininkams labai svarbios. Tarkime, bus geresnis kanojininkas Henrikas Žustautas – jis vyks į pasaulio, Europos čempionatus, Lietuvoje aplenks jį Vadimas Korobovas – jam kelias atviras į tokio rango varžybas.

O aš, patekusi į jaunių, tada jaunimo ėjikių varžybas, gal tik pirmaisiais metais buvau tarp prizininkių, o po to tarp jaunių, jaunimo ilgai buvau geriausia. Paskui, kai perėjau į suaugusiųjų sportą, mudvi su Neringa pabandėme vytis Kristiną su Sonata, o jos mėgino pabėgti. Bet tikrai nenorėjau būtinai aplenkti. Pamenu, kaip per varžybas Alytuje ėjome petys petin su Kristina, ir tai buvo toks geras jausmas. Tada aš laimėjau, bet tikrai nebūčiau pykusi, jeigu būčiau antra. Paskui konkuravome su Neringa, vėliau atėjo momentas, kai pradėjome varžytis su Živile Vaiciukevičiūte. Tada jau aš pajutau spaudimą, tarsi atsidūriau Kristinos ir Sonatos, kurias pati jauna būdama mėginau vytis, vietoje. Buvau tas veteranas, kuriam reikėjo atlaikyti jaunų ir talentingų sportininkių spaudimą.

Kai 2018 m. Europos čempionate Živilė finišavo iškart už manęs – penkta, labai džiaugiausi, kad ji, kaip jauna sportininkė, parodė stulbinamai gerą rezultatą. Po Živilės sprendimo baigti karjerą girdėjau šnekant, esą man tai išeis į gera, nes vėl būsiu stipriausia. Bet tai vertinu kaip nevykusius juokelius, nes kuo daugiau turėtume stiprių ėjikų, tuo mūsų rezultatai būtų geresni. Man apmaudu, kad mes su Živile net nespėjome normaliai pasivaržyti.

Turėjau ambicijų būti geriausia šalyje, bet mano asmeniniai tikslai man visada buvo ir yra aukštesni nei užimtos vietos. Todėl aš neskaičiuoju, kiek sykių iš eilės tapau Lietuvos čempione ar laimėjau vienas ar kitas varžybas.

– Kokių minčių sukėlė Ž. Vaiciukevičiūtės, jau turėjusios olimpinį kelialapį, sprendimas baigti karjerą?

– Aš esu tas žmogus, kuris yra šių įvykių sūkuryje, viską matau iš arti. Apėmė dviprasmiai jausmai: gaila, kad toks jaunas ir talentingas žmogus – galėčiau tvirtai sakyti, kad kur kas talentingesnis nei aš – nutaria baigti karjerą. Ji galėjo pasiekti daug, bet neleido trikdžiai, kurių buvo jos sportinėje karjeroje. Mes visi, sporto bendruomenė, turėtume pagalvoti, ką galėtume padaryti, kad tokių talentų neprarastume.

– Sakėte, kad neskaičiuojat, kiek kartų iš eilės laimėjote vienas ar kitas varžybas. Bet gal skaičiuojate, kelintą sykį vėl likote be stiprių vietinių varžovių?

– Ne, neskaičiuoju, tik apmaudu, kad vėl netekau stiprios konkurentės. Tikiuosi, kad toliau sportuos Živilės sesė dvynė Monika, su kuria mes kartais pasitreniruojame. Viliuosi, kad nebūsiu tas paskutinis dinozauras, kuris liks vienas ėjimo takelyje.

Teksto autorius: Inga Jarmalaitė („Olimpinė Panorama“)

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS