lt
en
KONTAKTAI

Kariška uniforma penkiakovinkei – garbės ir atsakomybės simbolis

Nuotraukos autorius: teksto – Marius Grinbergas, nuotraukos – Alfredas Pliadis

Gintarė Venčkauskaitė su kariška uniforma jaučiasi taip pat įprastai, kaip ir su sportine apranga – viena geriausių Lietuvos penkiakovininkių jau beveik 10 metų yra Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) karė savanorė. „Esu ir apkasus kasusi, ir žiemą ant sniego miegojusi“, – atskleidė olimpietė.

Jaunesniosios eilinės laipsnį turinti sportininkė, kai tik atsiranda laiko tarp treniruočių stovyklų ir varžybų, keliauja į tarnybą KASP Darius ir Girėno apygardos antrosios rinktinė štabo aptarnavimo kuopoje.

„Norėčiau daugiau laiko skirti tarnybai, tačiau sportinis tvarkaraštis labai įtemptas. Bet kai tik atsiranda laisvas savaitgalis, stengiuosi jį išnaudoti tarnybai“, – teigė 27 metų sportininkė, 2012-aisiais paragavusi olimpietės duonos Londone, o dabar nusitaikiusi į kitąmet vyksiančias Tokijo olimpines žaidynes, į kurias Lietuvai ji iškovojo vieną iš dviejų kelialapių. Kitas priklauso olimpinei čempionei Laurai Asadauskaitei-Zadneprovskienei.

Kasdienis darbas treniruotėse nebuvo sustojęs net karantino metu, kai sportininkų veikla buvo smarkiai suvaržyta. „Dirbome visa komanda, tačiau nesusitikdavome. Bėgiojome po vieną, o po to įsijungdavome internetą ir ten mums būdavo pateikiamos užduotys, darėme pratimus. Visiškai buvo nutrūkusios tik plaukimo pratybos, nes Kaune dar dabar neveikia nei vienas baseinas, o vandens neatstos jokie pratimai.

Ar šiemet vyks kokios nors svarbios varžybos – nežinia. Europos ir pasaulio čempionatai neatšaukti, tačiau kada jie vyks, dar neskelbiama. Todėl turime būti pasirengę startuoti. O jei jie nevyks, paprasčiausiai palaikysime sportinę formą ir rengsimės kitiems metams“, – sakė viena geriausių Lietuvos penkiakovininkių.

Gintarė Venčkauskaitė-Juškienė (Alfredo Pliadžio nuotr.)

Gintarė Venčkauskaitė-Juškienė (Alfredo Pliadžio nuotr.)

Tvirtai laikytis treniruočių grafiko net nežinant, ar šiemet dar teks startuoti varžybose, padėjo ir kariuomenėje ugdoma drausmė. G. Venčkauskaitė prisipažino – būtent griežta disciplina buvo viena priežasčių, paskatinusių ją tapti krašto apsaugos savanore.

„Mane traukė ta kariška drausmė. Be to, mano giminėje yra kariškių. Nuo mažens matydavau žmones su uniforma, man labai patikdavo. O dar viena priežastis, kodėl tapau savanore – galimybė startuoti kariškių varžybose. Kasmet vyksta šiuolaikinės penkiakovės kariškių pasaulio čempionatas. Tai labai aukšto lygio varžybos“, – paaiškino G. Venčkauskaitė.

G. Venčkauskaitė šyptelėjo paklausta, ar tenka per varžybas į kolegas kreiptis pagal statutą: „Ne, laipsniu kreiptis nereikia“.

Ne vieną medalį tarptautinėse kariškių varžybose iškovojusi kaunietė teigė, kad kariškių planetos pirmenybės mažai nusileidžia įprastam pasaulio čempionatui, nes labai daug penkiakovininkų priklauso savo šalių ginkluotosioms pajėgoms. Ir beveik visi stipriausi Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės sportininkai – krašto apsaugos savanoriai. „Tai ir privalumas sportuojant, ir garbė“, – neabejoja G. Venčkauskaitė, 2018 m. kartu su Aurelija Tamašauskaite ir Ieva Serapinaite tapusi kariškių pasaulio vicečempione komandų įskaitoje.

Dažnai penkiakovininkai karišką uniformą, tiksliau, uniforminį švarką, velkasi ir per varžybas – jojimo rungtį. „Aš su karišku švarku joju beveik visą laiką. Man garbė vilkėti savo šalies uniformą, švarkas gražus, todėl su juo ir startuoju“, – tvirtino penkiakovininkė.

Bet sportininkė įsitikinusi – buvimas KASP savanore, uniformos vilkėjimas įpareigoja.

„Aišku, tai priklauso nuo požiūrio. Bet, pavyzdžiui, net švęsdama kokias nors šventes ar šiaip vakarėlyje mane mintis apie tai, kad esu savanorė, tarsi pristabdo: o jei kažkas atsitiks, tai bus kalba, kad esu ne tik sportininkė, bet ir karė. Net važiuojant mašina, jei netyčia viršiji greitį, pagalvoji – o jeigu sustabdys, sužinos, kad esi savanorė?“, – dėstė penkiakovininkė.

Gintarė Venčkauskaitė-Juškienė (Alfredo Pliadžio nuotr.)

Gintarė Venčkauskaitė-Juškienė (Alfredo Pliadžio nuotr.)

Karišką uniformą ji velkasi eidama į tarnybą, dalyvaudama šaudymo pratybose, ginklo valdymo testuose, įvairiuose teoriniuose mokymuose: „Žinias kartojamės nuolat. O tie sportininkai, kurie gali daugiau laiko skirti tarnybai, dažnai dalyvauja ir savaitėmis trunkančiose pratybose.“

Vienu metu, baigusi vidurinę mokyklą, penkiakovininkė net svarstė apie galimybę po sportinės karjeros dirbti valstybės pareigūne, studijavo teisę ir muitinės veiklą. Tačiau vėliau svarstyklės nusviro į sporto pusę ir G. Venčkauskaitė pasirinko studijos Lietuvos sporto universitete. „Vilioja trenerės darbas, sieju su juo ateitį“, – tikino olimpietė.

Sportininkė ir vaikystėje buvo aktyvi, išbandė daugybę sporto šakų, šokius, baletą. „Kažkodėl išsirinkau plaukimą, nors mano mamai tai atrodė mažiausiai tinkamas užsiėmimas“, – juokėsi iš plaukimo į šiuolaikinę penkiakovę perėjusi G. Venčkauskaitė, dabar pati auginanti trejų metų dukrą Patriciją.

Dabar, kai tik yra galimybių, G. Venčkauskaitė žiūri dailiojo čiuožimo, futbolo varžybas: „Man ypač patinka dailusis čiuožimas, turiu ten savo favoritus.“ Penkiakovininkei patinka čiuožinėti ir pačiai, per pratybas su kolegomis pažaidžia salės futbolą.

Olimpietė norėtų išbandyti ir naujų veiklų, tačiau stabdo traumų pavojus: „Yra daug norų. Pavyzdžiui, labai norėčiau paslidinėti kalnuose. Bet tai pernelyg pavojinga. Tačiau per karantiną prisiminiau kitą užsiėmimą – išsitraukiau dviratį, kurio nebuvau mynusi jau senokai. Taip į savo pasirengimą įtraukiau dar vieną sporto šaką.“

Teksto autorius: Lina Daugėlaitė („Olimpinė Panorama“)

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS