Labiausiai tituluota Lietuvos krepšininkė, Monrealio ir Maskvos olimpinė, dukart pasaulio ((1971 m. Brazilijoje ir 1975 m. Kolumbijoje) bei triskart Europos (1972 m. Bulgarijoje, 1976 m. Prancūzijoje ir 1978 m. Lenkijoje) čempionė vilnietė Anglė Jankūnaitė-Rupšienė birželio 27 dieną šventė savo 70 metų jubiliejų.
Ta proga Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė legendinei krepšininkei įteikė LTOK prizą „Pergalė“.
D. Gudzinevičiūtė ir A. Rupšienė (S. Čirbos nuotr.).
Ji net 16 sezonų atstovavo Vilniaus „Kibirkšties“ moterų komandai, su ja triskart (1968, 1981 ir 1982 m.) tapo Lietuvos čempione. 1976 metais A. Rupšienė buvo išrinkta geriausia Lietuvos sportininke, o 1992-aisiais pripažinta geriausia visų laikų Lietuvos krepšininke.
Dabar olimpinė čempionė – Lietuvos olimpiečių asociacijos narė, aktyvi olimpinių idėjų propaguotoja. Jai rūpi ne tik nuogi rezultatai, bet ir vertybės, kurias suteikia asmenybės.
– Angele, įspūdingi karjeros metai jau praeityje, o kaip dabar gyvenate, ar pripratote prie tos kasdienybės, kad atsikėlus nereikia skubėti į treniruotes ar varžybas, verstis per galvą ir lėkti strimgalviais?
– Taip dabar ir gyvenu. Labai džiaugiuosi, kad išėjau į pensiją, sulaukiau 70 metų, kad apie mane sukurtas dokumentinis filmas, kad jubiliejaus proga gavau labai daug gražių ir nuoširdžių sveikinimų.
Nesitikėjau, kad būsiu taip jautriai pagerbta, maniau, jog viskas bus paprasčiau. Tačiau viskas išėjo labai šauniai ir valio. Savo draugams pasakiau, kad kai viskas taip iškilmingai praėjo, širdyje liko lyg ir tuštuma, nebežinau, ko laukti. Jie mane nuramino ir padrąsino: nieko tokio, dabar lauk 75-mečio. Ko gero, tą ir reikės daryti.
– O kaip sveikata?
– Savo sveikata niekada nesiskundžiau, kitam žmogui niekada apie tai nekalbėdavau, kadangi tai neįdomus dalykas.
Kiekvienas turime savo ligų, minusų, nemėgstu nei skųstis, nei klausytis. Vasaras mėgstu praleisti sode, kuriame pavasarį kažką pasisodinu, tai tenka palaistyti, paravėti, visada grožiuosi gamta.
– Krepšinio aikštelėje neuždirbote milijono, ar šiandienos gyvenime jums nereikia veržtis diržų?
– Tikrai ne. Nežinau, kam čia reikėtų dėkoti Dievuliui, likimui ar Seimui, kad gaunu sportininkų rentą.
Niekam nemėgstu guostis, kad aš – tarybinių laikų olimpinė čempionė. Lietuvoje tokia esu ne vienintelė, mūsų daug: ir Lina Kačiušytė, Vida Vencienė, Robertas Žulpa, Arvydas Sabonis, Vladislavas Česiūnas, Šarūnas Marčiulionis, Gintautas Umaras ir t. t.
Sportininkų renta man – didelis džiaugsmas, be jos nežinau, kaip reikėtų gyventi, žvėriškai būtų sunku.
A. Rupšienė (centre). A. Pliadžio nuotr.
– Ar jaučiate nostalgiją tiems laikams, kada aikštelėje skynėte vieną už kitą svaresnes pergales?
– Ne, tačiau niekas neužmirta, niekas nesikeičia. Toks gyvenimas, niekur nedingsi. Tačiau reikia atsiminti, nepamiršti to, kas buvo, ir tuo džiaugtis.
Jeigu manęs paklaustų apie pasiektas pergales, patirtus skaudžius pralaimėjimus, viską iki smulkmenų atsiminčiau. Akyse iškiltų netgi atskirų rungtynių momentai.
– Ką jūsų gyvenime paliko praeities šlovė, nes pasiekėte viską, ką tik sporte galima laimėti?
– Tai istorija, kas buvo, tas ir liko. Iki šiol dar vis esu atpažįstama gatvėse, parduotuvėse. Ačiū Dievui, kad ta šlovė neišblėso. Kai numirsiu, galbūt, manęs iš vis niekas neprisimins.
Manau, kad kuo anksčiau žmogų prisimena, tuo geriau. Kartais pagalvoju, o kodėl tų garsių žmonių anksčiau nepagerbia, o laukia, kada jiems sukaks 80-90 metų, kai jie jau vos gali paeiti. Man tai nesuprantama.
Jeigu nebūčiau olimpinė, pasaulio ir Europos čempionė, mano 70-metis būtų kaip eilinis gimtadienis. Sportas man atvėrė pasaulį ir šlovę.
Esu paprastas žmogus, bet iškovotos pergalės, titulai mane ypač kilstelėjo į viršų.
– Visada norėjote būti geriausia kieme, mokykloje, Vilniuje, Lietuvoje, kas jums padėjo įgyvendinti tas svajones?
– Tas noras ir buvo pats didžiausias variklis, kuris stūmė į priekį. Viskas prasidėjo nuo to, kai pradėjo sektis. Kai per vieną turnyrą buvau pripažinta geriausia žaidėja, pagalvojau, kad reikėtų siekti, jog geriausia būčiau ir sporto mokykloje. Tas noras augo, augo ir išaugo iki olimpinės čempionės titulo.
Dabar irgi turiu norų: kad sodas būtų gražus, namai jaukūs, švarūs. Noriu sulaukti tos dienos, kada pagaliau bus pastatytas įvairios paskirties Nacionalinis stadionas prie prekybos centro „Akropolis“. Pro tą vietą labai dažnai važioju, tai man atsibodo žiūrėti į tuos gal 30 metų kyšančias metalines konstrukcijas, kurios dabar, tiesa, jau nugriautos.
Jeigu jau sulaukiau 70 metų, tai dabar mano viena svajonių – sulaukti naujojo nacionalinio stadiono Šeškinės rajone atidarymo.
– Į SSRS rinktinę patekote 1970 metais, kaip pavyko joje išsilaikyti net 10 metų, užsitarnauti didelį autoritetą, nes per Maskvos olimpines žaidynes jau buvote SSRS rinktinės kapitonė?
– SSRS rinktinės kapitone tapau 1976-aisiais po Monrealio olimpinių žaidynių, kai rinktinę paliko senoji plejada ir liko jaunesnės žaidėjos. Kodėl mane išrinko kapitone, nežinau. Laikiausi drausmės, tvarkos, visa savo esybe buvau atsidavusi krepšiniui.
Dar ir mama buvau, auginau dukrytę Sigutę. Buvau rimta moteris, kur galėdavau, dukrytę atsiveždavau į treniruočių stovyklas. Gal buvau kažkoks pavyzdys kitoms žaidėjoms.
– Ką dabar veikia jūsų dukra?
– Sigutė gyvena Vilniuje. Kadangi ji dirbo policijoje, tai anksti išėjo į pensiją. Auga 23 metų anūkas Gytis, kuris anksčiau irgi žaidė krepšinį.
– Šiemet apie jus sukurtas dokumentinis filmas „Angelė Rupšienė. Krepšinio kibirkštis“, kas labiausiai sujaudino?
– Sujaudino ne pats filmas, tai mano gyvenimo istorija, o tai, kad į jo peržiūrą susirinko pilna salė žmonių. Esu labai dėkinga filmo kūrėjams Stasiui Petkui, Gintarei Grikšaitei bei jų komandai, kurie labai stengėsi, dirbo, kūrė, eikvojo savo laiką. Filmas sukurtas mano 70 metų jubiliejaus proga – geresnės dovanos gimtadieniui ir negalėjo būti. Tame filme esu ypač išgirta, nors imk ir skrisk.
A. Rupšienė (A. Pliadžio nuotr.).
– Visiems laikams įėjote į krepšinio istoriją kaip pirmoji olimpinė čempionė, nes Monrealio olimpinėse žaidynėse moterų krepšinis pirmą kartą buvo įtrauktas į olimpinių žaidynių programą. Koks džiaugsmas dabar apima, kokie išliko prisiminimai ir ar nenuvylė tada gauta premija – nespalvotas „Šilelis“?
– To medalio iš manęs jau niekas neatims. Jį išsitraukiu ir džiaugiuosi, kad tai mano olimpinis medalis. Tų auksinių medalių pasaulyje yra tik dvylika, kuriais buvo apdovanotos Monrealio olimpinės čempionės krepšininkės.
Nespalvotas televizorius „Šilelis“ šiandien man kelia juoką. Dar gavau paskyrą mašinai, berods, zaporožiečiui nusipirkti. Taupiau pinigėlius, kad juos galėčiau už savo pinigus nusipirkti.
– Ilgametis Lietuvos moterų rinktinės treneris Algirdas Paulauskas apie jus pasakė, kad esate iš tų retų krepšininkių, kurios žaidimo braižą būtų galima pritaikyti ir šiuolaikiniame krepšinyje. Kaip tą žaidimo braižą šiandien galėtumėte nusakyti keliais žodžiais?
– Vėl viskas susilieja į tą norą. Kai buvau jauna, daug ko norėjau: ir kovoti, dirbti, pasiekti, pamatyti. O kaip išėjo, taip išėjo. Krepšinyje man svarbiausia buvo atspėti, ką varžovės galvoja ir jas apgauti. Gyvenime nieko nemėgstu apgaudinėti, bet krepšinyje man tą labai patiko daryti.
– SSRS rinktinėje sudarėte puikų duetą su aukštaūge vidurio puolėja, dukart olimpine, triskart pasaulio ir 10 kartų Europos čempione Uljana Semionova, gimusia Zarasuose Latvijos rusų šeimoje, kurią maitinote rezultatyviais perdavimais ir tapote geromis draugėmis. Ar ta draugystė tęsiasi ir dabar?
– Ulė dabar vargšelė, gyvena vežimėlyje. Mes su ja bendraamžės, šiemet kovo 9 dieną ji irgi šventė savo 70 metų jubiliejų. Ulę pasveikinau su jubiliejumi, pasišnekėjome. Berods, prieš metus ji prie savo buto durų, jas bandant atidaryti, krito aukštielninka, ir smarkiai susižalojo.
A. Rupšienė ir U. Semionova (A. Pliadžio nuotr.).
Su Ule karts nuo karto susiskambiname. Kai jai buvo labai sunku, bekalbant pavargdavo. Dabar lyg ir nieko, gal apsiprato ar pasijuto geriau.
2017-aisiais Krepšinio muziejaus įkūrėjo Leono Karaliūno kvietimu ji buvo atvažiavusi į Joniškį, su krepšininke buvo surengtas įdomus susitikimas, ji apsilankė muziejuje.
– Didelį vaidmenį jūsų gyvenime vaidino treneriai. Kurį vertintumėte geriausiai?
– Trenerių turėjau labai daug. Labiausiai vertinu savo pirmąjį trenerį Algimantą Paroką ir klaipėdietį Vladą Knašių, kuriam vadovaujant žaidžiau Lietuvos jaunučių ir jaunių rinktinėse.
– Kodėl nepanorote dalyvauti Lietuvos veteranų sporte?
– 1994 metais dalyvavau pasaulio meistrų žaidynėse Brisbane (Australija). Tačiau mūsų susirinko labai mažai, o rungtynių buvo daug, krūvis didelis, pritrūkome jėgų ir medalių neiškovojome.
Vėliau niekur neatstovavau. Esu tos nuomonės, kad, kai yra laikas, tada ir turi žaisti. O kai pasensti, žaidimas jau ne tas, negali greitai pabėgti, pašokti, pagaliau įmesti.
Ateina laikas ir – stop, baigta. Aikštėje nereikia savęs rodyti tokios, kai metai ir jėgos jau ne tos.