Įspūdingą Katažinos Sosnos sezoną vainikavo pokyčiai asmeniniame gyvenime

Nuotraukos autorius: T. Gaubys

Daugkartinei Lietuvos kalnų dviračių sporto čempionei vilnietei Katažinai Sosnai, šeštus metus dalyvaujančiai kalnų dviračių (MTB) kroso varžybose, šis sezonas buvo pats sėkmingiausias.

Spalio mėnesį po puikių startų Ispanijoje, Prancūzijoje ir Italijoje italų klubo „Torpado–Südtirol“ narė tapo Tarptautinės dviračių sporto sąjungos kalnų dviračių kroso maratono reitingo lydere.

2016 m. Europos MTB kroso maratono čempionato bronzinei prizininkei šie metai įsimintini ir dėl to, kad spalio 5-ąją Italijai priklausančioje Elbos saloje jai pasipiršo dviračių entuziastas, varžybų organizatorius vilnietis Dominykas Pinelis.

„Sunkiu kovido laikotarpiu mano gyvenimas prašviesėjo: praėjusiais metais, kai mečiau darbą Italijoje ir kurį laiką buvau Lietuvoje, susipažinau su Dominyku. Po draugų susitikimo Klaipėdoje, visiems kartu grįžtant namo, jis mane pakvietė puodelio kakavos. O draugauti pradėjome po šių metų Lietuvos čempionato, kurį laimėjau. Dominykas pasiūlė savaitgalį praleisti Nidoje, – pasakoja Katažina. – Įsimylėjome. Jis pas mane viešėjo Italijoje, stebėjo pasaulio čempionatą, kuriame dalyvavau.“  

Netikėta kelionė namo 

Spalio 18-osios vakarą K.Sosna netikėtai grįžo į Lietuvą, bet jau kitą dieną išskrido atgal į Italiją.

„Turėjau galimybę dalyvauti didžiausiose MTB kroso maratono daugiadienėse lenktynėse Pietų Afrikoje. Kadangi daug laiko praleidžiu Italijoje, tai klubo atstovams pasirodė, kad man, kaip ir italams, nereikia vizos. O, pasirodo, lietuviams, kaip ir komandos draugui estui, jos reikėjo.

Tik 19-ojo pasaulio MTB kroso maratono čempionato Elbos saloje išvakarėse sužinojau, kad dalyvausiu Pietų Afrikoje vyksiančiose daugiadienėse varžybose, į kurias gan sunku patekti, nes vien starto mokestis siekia 1300 eurų.

Kai jau buvau susiruošusi kelionei, niekur neradau savo paso – šiemet per varžybas Europoje man jo neprireikė, užteko asmens tapatybės kortelės. Paskambinau tėvams, kad jie namie paieškotų, bet irgi nerado. Su graudžiomis ašaromis teko atsisakyti išvykos į Pietų Afriką, man nebuvo lemta vykti į tas varžybas, kuriose rungtyniaujama poromis. O mano komandos draugė vokietė Stephanie Dohrn, kuri reitinge žengia antra po manęs ir su kuria būčiau sudariusi komandą, po sunkaus sezono jaučiasi fiziškai išsekusi“, – trumpam grįžusi į Lietuvą pasidaryti paso dėstė Katažina.

Bet aukštaūgės (182 cm) MTB kroso maratono pasaulio reitingo lyderės akyse suspindi kibirkštėlė: varžybų organizatoriai Katažinos komandos registraciją nukėlė kitiems metams, taigi ji turi kvietimą kovo mėnesį dalyvauti Pietų Afrikoje vyksiančiose lenktynėse.

„Spalio 29 dieną manęs laukia paskutinės sezono varžybos Dubajuje, kur irgi reikės paso. Tos varžybos šiek tiek lems mano reitingo taškus. Sunku suvokti, kad esu pasaulio reitingo lyderė, bet iš aplinkinių, rėmėjų vis dažniau girdžiu, jog tai yra vienas geriausių mano sezonų per visą karjerą.

Gaila, kad Europos čempionate likau penkta, nes padariau didelę klaidą: prieš čempionatą dalyvavau „BMW Hero Südtirol Dolomites“ varžybose ir po jų turėjau ilsėtis, lengvai treniruotis. Kadangi gerai jaučiausi, aš kaip reikiant kibau į darbą. Penkta vieta man buvo gera pamoka. Treneris, pabarė, kad man jau 30 metų, o padariau tokią vaikišką klaidą – įdėjau net 60 proc. daugiau darbo, nei reikėjo“, – apgailestauja dviratininkė.

Vaikystėje kamavo kokliušas

Dviratininkės karjerą pas trenerius Valentiną Toguzajevą-Pokladok ir Gediminą Kastanauską pradėjusi viena geriausių pasaulio MTB kroso maratono dviratininkių iš pradžių turėjo bėdų dėl kokliušo, bet sportuodama sustiprėjo ir išsigydė šią ligą. Septynių vaikų šeimoje augusiai Katažinai per kūno kultūros pamokas netgi buvo sumažintas krūvis. Būtent lenkų mokykloje, kurią lankė, ją ir surado trenerė V.Toguzajeva.  

„Mes labai daug ir stropiai treniravomės. Ypač griežtas ir reiklus buvo mūsų treneris, kurio bijojau labiau nei savo tėčio. Treneris mus pratino važinėti ir plente, ir treke, lenktyniauti kroso trasose. Mūsų kolektyvas buvo puikus, visada turėjau tikslą ir jo siekiau. Sunkiausia būdavo žiemą, kai būdavome uždaryti salėje tarp keturių sienų.

Mums didelis autoritetas ir neišsenkantis motyvacijos šaltinis buvo pasaulio jaunimo ir Europos jaunimo iki 23 m. čempionė Rasa Leleivytė, kuri atvykdavo iš Italijos ir su mumis treniruodavosi, atveždavo sportinės aprangos, perteikdavo savo patirtį. 2009-aisiais per Lietuvos čempionato grupines lenktynes treneris paprašė jai padėti, ir Rasa tapo čempione.

Treneriai mus mokė savarankiškumo, skatino siekti žinių – visa tai man labai pravertė, kai 2009-aisiais, būdama aštuoniolikos, išvažiavau į profesionalų Italijos klubą „Vaiano Tepso Solaristech“, kuriam atstovavau penkerius metus. Toje komandoje buvo ir Rasa, kuriai esu ypač dėkinga, nes ji man padėjo patekti į italų komandą“, – profesionalios dviratininkės karjeros pradžią prisimena Katažina.

2010-aisiais K.Sosna tapo Lietuvos plento čempione ir Europos jaunimo iki 23 m. čempionato bronzine prizininke, o po metų žemyno čempionate dar kartą laimėjo bronzą.

K.Sosna su sužadėtiniu D.Pineliu  (Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.)

K.Sosna su sužadėtiniu D.Pineliu (Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.)

Iš plento – į kalnus

Ilgainiui Katažinai važiuoti plentu pasidarė nuobodu ir neįdomu. Jos rezultatai italų klube nustojo gerėti ir ji nutarė vykti pas seserį į Norvegiją šiek tiek užsidirbti. Apie savo planus po „Giro d‘Italia“ lenktynių pasakė komandos rėmėjui Sandro Lazzariniui.

Jis dviratininkei pasiūlė padirbėti Veneto regione įsikūrusiame dviračių įmonės „Cicli Esperia“ biure. Jame Katažina darbavosi ketverius metus. Kai S.Lazzarinis pradėjo burti MTB kroso komandą, į ją pakvietė ir Katažiną.

Sportininkė dabar neslepia: pirmieji metai buvo tragiški. Ji nemokėjo naujojo dviračio stabdyti, pedalus mynė iš visų jėgų, nukrito ir susižeidė. Bet pamažu Katažina perprato kitokių lenktynių niuansus, pradėjo skinti pergales varžybose ir MTB kroso maratonas jai ėmė patikti.  

„Kai perėjau iš vienos disciplinos į kitą, atrodo, niekas nepasikeitė – ir ten, ir ten dviratis, tik ratai platesni. Tačiau kalnų ir plento dviračiai – du skirtingi pasauliai. Plente nėra tokių stačių kalnų kaip krose. Mūsų dviračiai yra sunkesni, aksesuarai, dalys – anglies pluošto, netgi vairas, kuris yra apgaulingas. Tarkime, trasoje sutrenktas vairas nelūžta, bet jį jau reikia keisti. Jeigu to nepastebėsi ir toliau važiuosi – gerai nebus. Skyla ir ratlankiai. Savų niuansų turi dantračiai, pavaros. Jeigu būnu geros sportinės formos, pavarą nesunku pasirinkti, o kai būna sunku, – jas dažnai tenka kaitalioti.

Turiu du varžybų dviračius: vienas su amortizuojamąja priekine šake ir naudojamas tada, kai daug kalnų ir nelabai techniški nusileidimai, o kitas – dviejų amortizatorių ir skiriamas techniškesnėms trasoms, kuriose daug akmenų, stačių kalnų, tenka važiuoti žvyrkeliu. Reikia turėti ne tik jėgos, bet ir technikos įgūdžių.      

Kalnų maratonas prasideda nuo 60 kilometrų, tačiau 2019-aisiais Šveicarijoje teko važiuoti ir 145 kilometrus. Tas sunkias lenktynes, per kurias iš viso teko kilti ir į keturių kilometrų kalnus, pavyko laimėti“, – su MTB kroso maratono virtuve supažindina K.Sosna.

Žvilgsnis į Paryžių

Vilnietė Europos MTB kroso maratono čempionate debiutavo 2015-aisiais Vokietijoje ir užėmė septintą vietą, o pasaulio MTB kroso maratone Italijoje tarp 58 dalyvių buvo trylikta.

„Kai pasaulio čempionate pamačiau Dolomitines Alpes, jos mane užbūrė. Supratau, kad kroso maratonas – tai mano disciplina. Esu gana stipri ir ištverminga, trasoje nebūna sunku išbūti netgi septynias valandas“, – tvirtina Katažina.

Dabar vilnietė galvoja apie Paryžiaus olimpines žaidynes, kitąmet nuo gegužės mėnesio bus skaičiuojami reitingo taškai. Katažinai bus lengviau, nes taškus Lietuvai ji rinks ne viena, o su dar viena G.Kastanausko auklėtinė 21-erių Greta Karasiovaite.

Pasak Katažinos, bus labai sunku iš vienos disciplinos pereiti į kitą, įvaldyti techniką. Mat italų „Torpado–Südtirol“ klube suburtos MTB kroso maratono dviratininkės, bet vilnietė stengsis kuo dažniau dalyvauti olimpinės kalnų dviračių rungties varžybose.

„Visi žino, kad esu viena stipriausių MTB kroso maratono dviratininkių, o MTB varžybose tokia nebūsiu. Tačiau 2019-aisiais man pavyko laimėti MTB varžybas Italijoje, įgijau patirties. Jeigu nepateksiu į olimpines žaidynes, turiu dar vieną svajonę – dirbti trenere ir išugdyti savo auklėtinį olimpietį.

Esu dėkinga italų klubui, kuris man moka atlyginimą, Lietuvos dviračių sporto federacijai ir Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui, kurie manimi rūpinasi. Labai noriu visiems atsidėkoti svariomis pergalėmis“, – sako K.Sosna. 

 

 

 

Teksto autorius: Marytė Marcinkevičiūtė („Olimpinė Panorama“)

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS