Irklavimo talentų ieško mokyklose

Teksto autorius: Marytė Marcinkevičiūtė („Olimpinė Panorama“)

2022 m. gruodžio 4 d.

Europos jaunimo čempionai ir pasaulio jaunimo vicečempionai broliai Dovydas ir Domantas Stankūnai (LIF nuotr.)

Dabartinėje Lietuvos irklavimo suaugusiųjų rinktinėje – kone pusė Kauno rajono sporto mokyklos trenerio Antano Lavicko auklėtinių: Ieva ir Aurimas Adomavičiai, Domantas, Dovydas ir Povilas Stankūnai, Dovilė Rimkutė, Povilas Juškevičius. Jo grupėje treniravosi ir Tokijo paralimpinių žaidynių čempionė Giedrė Rakauskaitė, atstovaujanti Didžiajai Britanijai.

Garsių Lietuvos irkluotojų treneris, 2021 m. išrinktas geriausiu Kauno rajono pedagogu, nesiryžta prognozuoti, kiek jo auklėtinių iškovos kelialapius į Paryžiaus olimpines žaidynes. Bet tikisi, kad daugiau nei du.

Treneris A.Lavickas su savo auklėtiniais P.Stankūnu ir M.Juškevičiumi (Asmeninio albumo nuotr.)

Treneris A.Lavickas su savo auklėtiniais P.Stankūnu ir M.Juškevičiumi (Asmeninio albumo nuotr.)

– Kaip jums pavyko surasti ir išugdyti tiek daug didelio meistriškumo irkluotojų? – paklausėme A.Lavicko.

– Jau 20 metų atranką rengiame kartu su žmona Edita, irgi buvusia irkluotoja. Su ja esame išvažinėję visas Kauno miesto ir rajono švietimo įstaigas. Tarkime, į Raudondvario gimnaziją pirmą kartą užsukome 2000-aisiais. Tada rinkome mergaites į aštuonvietės įgulą ir turėjome tikslą ne tik startuoti 2002 m. pasaulio jaunių čempionate Trakuose, bet ir pelnyti bronzos medalius. Tačiau likome ketvirtoje vietoje.

Iš tos gimnazijos atrinkome puikių duomenų Liną Šileikytę. Kiekvienais metais aplankome šią gimnaziją. Ieškodami mergaičių 2007-aisiais suradome Ievą Adomavičiūtę. Tada šią 185 cm ūgio sportininkę pasodinau ant treniruoklio „Concept-2“ ir iš karto supratau, ką turiu. Ieva atsivedė brolį Aurimą, kurio ūgis tada buvo 176 cm. Dabar jie abu – vieni aukščiausių rinktinėje: Aurimo ūgis 206 cm, Ievos – 196 cm.

Povilą Stankūną ir Mantą Juškevičių suradome Kauno rajono Lapių pagrindinėje mokykloje 2010-aisiais. Mantas papasakojo, kad turi brolį Povilą (gimusį 2003 m.), kuris lanko plaukimą ir yra aukštokas. Kai Povilas atėjo, supratau, kad reikės daug dirbti, kad jis pradėtų lankyti irklavimą. O dabar jis – pasaulio jaunių čempionas ir Europos vicečempionas.

Povilas Stankūnas tada prasitarė, kad turi dar labai jaunus brolius dvynius Domantą ir Dovydą, gimusius 2000-aisiais. Pasakiau, kad jie irkluoti dar per jauni, bet po metų kitų būtinai kalbėsiu su jų mama, buvusia aukšto lygio irkluotoja Jolanta Grybauskaite-Stankūniene, kurią treniravau.

Dvylikmečius broliukus, tada išstypusius iki 165 cm, prisikalbinau ir jie pradėjo treniruotis 2012 m. lapkritį.

2005-ųjų gruodį per treniruotes Lengvosios atletikos manieže pastebėjau labai sportišką, gražiai nuaugusią Giedrę Rakauskaitę, kuri viena ant čiužinių darė kūlversčius, išdykavo ir niekas su ja nedirbo. Po kelių dienų vėl pamačiau tą patį. Ją pakalbinau treniruotis ir po metų Giedrę vežiausi į tarptautinį žiemos irklavimo turnyrą Taline.

Daugelis žino jos tragediją, kai avarijoje buvo stipriai sužalotas irkluotojos čiurnos sąnarys. Giedrė jau buvo viena pajėgiausių jaunųjų Lietuvos irkluotojų, daugkartinė čempionė. Po daugybės operacijų ir ilgos reabilitacijos Giedrė vėl stojosi ant kojų ir treniravosi, mokėsi Sporto universitete ir pagal mokslų mainų programą išvyko į Angliją. Ten baigė mokslus, dirbo irklavimo klube trenere ir treniravosi. Sportininkė pateko į Didžiosios Britanijos rinktinę, tapo pasaulio ir Tokijo paralimpinių žaidynių čempione, o šiemet – Europos ir dukart pasaulio čempione.

2016-aisiais kovo mėnesį su žmona vykome į Domeikavos gimnaziją, tačiau ten nieko gero neradome. Pasukę iš gimnazijos namo pamatėme per gatvę einančią puikių duomenų merginą. Sustojau ir išlipęs draugiškai pabariau, kodėl ji ne mokykloje ir per gatvę eina ne perėjoje. Pakviečiau ją lankyti irklavimą. Taip grupėje atsirado Dovilė Rimkutė, būsimoji Europos jaunių (iki 19 metų) čempionė ir pasaulio jaunių bronzinė prizininkė.  

D.Rimkutė šį sezoną sėdo į vieną valtį su D.Karaliene (Manto Stankevičiaus nuotr.)

D.Rimkutė šį sezoną sėdo į vieną valtį su D.Karaliene (Manto Stankevičiaus nuotr.)

Ugdyti irkluotojus man daug padeda žmona Edita. Neskaičiuoju nei valandų, nei savo laisvo laiko. Treneriui nėra baisiau, jei reikia treniruoti sportininkus matant, kad iš jų niekada nieko nebus. Tai tik laiko, sveikatos ir pinigų išmetimas į balą.

Jaučiu, kad einame teisingu keliu ir tą, ką abu darome, suteikia džiaugsmo ir pasididžiavimo savo auklėtiniais ne tik mums abiem ir patiems sportininkams, bet ir jų artimiesiems, draugams, visai Lietuvai, Kauno rajonui, sporto mokyklai.

– Praėję ir šie metai labai sėkmingi broliams dvyniams Dovydui ir Domantui Stankūnams, kurie dukart tapo Europos jaunimo čempionais ir dukart – pasaulio jaunimo vicečempionais. Kaip galite paaiškinti tokį jų proveržį į didįjį irklavimą?

– Broliukai nėra iš tų, kurie daug kalba, jie daugiau dirba. Mes palengva ruošėmės, niekur per daug neskubėjome. Mačiau, kad jie bus aukšti vyrai, ir norėjau, jog būtų sveiki. Stengiausi neforsuoti jėgos, mažai dirbome su svoriais, labai daug bėgiojome. Jie iš karto norėjo irkluoti tik dvivietę valtį.

Buvo labai įdomu treniruoti dvynius, kurie užaugo mūsų akyse. Mačiau, kaip jie keičiasi, kokie charakterio bruožai formuojasi. Bet vienas dalykas nepasikeitė – jų noras laimėti.

Kai broliai praėjusiais metais pelnė pasaulio jaunimo vicečempionų ir Europos jaunimo čempionų titulus, jie tapo tikrais irkluotojais. Jie jau subrendo, treniruotėse pasikeitė ir svoriai, kuriuos kilnoja, ir treniruočių apimtis bei krūviai. Jie tapo tikri atletai, praaugo savo vyresnį brolį Povilą ir dabar jų ūgis – 204 cm, išsivystė raumenynas.

– Ar tiesa, kad nuo šio pavasario juos treniruojate trise – su Mykolu Masilioniu ir Giovanniu Postiglione, dirbančiais su Graikijos rinktine?

– Taip, tai tiesa. Aš ilgai galvojau ir dar tada, kai italų treneris dirbo su Lietuvos irkluotojais, stebėjau jį. Man labai patiko jo analitinis mąstymas, atrodo, kad jis kiaurai viską mato, kiekvieną sportininką ir trenerį, analizuoja visą pasaulio irklavimą.

Daug kalbėjau ir su M.Masilioniu, mačiau jo perspektyvą toliau dirbant su Giovanniu. Man patiko jų požiūris į ypač didelius krūvius, sunkų darbą visus metus. Mano arsenale irgi nėra lengvų treniruočių. Pasikalbėjome su broliais dvyniais, viską aptarėme ir jiems tai patiko.

Šių metų pavasarį po pokalbio su Lietuvos irklavimo federacijos generaliniu sekretoriumi Sauliumi Ritteriu nutarėme kreiptis dėl galimybės dvyniams treniruotis kartu su Graikijos rinktine. Jiems ir Graikijos irklavimo federacijai sutikus, broliai išvyko į treniruočių stovyklą olimpiniame irklavimo kanale Graikijoje. Kai sportininkai bus Lietuvoje, su jais dirbsiu aš, o ten juos ruoš Mykolas su Giovanniu.

Trenerio patarimai auklėtiniams  (Asmeninio albumo nuotr.)

Trenerio patarimai auklėtiniams (Asmeninio albumo nuotr.)

– Pats irgi irklavote, tačiau Lietuvai SSRS tautų spartakiadoje atstovavote ne irklavimo, o žolės riedulio varžybose. Kodėl?

– Tai buvo 1979-aisiais, kai baigiau Kūno kultūros institutą. SSRS tautų spartakiadoje žolės riedulį žaidžiau tuomečiame Leningrade. O istorija tokia. 1978 m. grįžę iš pavasarinės irklavimo stovyklos Gruzijos Počio mieste toliau sezonui rengėmės Birštone. Aš negalėjau paeiti, ištino čiurnos sąnarys, naktimis neužmigdavau, teko gultis į ligoninę Kaune. Gydžiausi visą mėnesį. Iš ligoninės išėjau šlubuodamas, gydytojai uždraudė sportuoti. Niekam nesakiau apie draudimus ir nuvykau į Birštoną treniruotis. Bet nieko negalėjau daryti, sezonas man buvo baigtas, patekti į rinktinę jau neturėjau galimybių.

Kitą sezoną laukė baigiamieji valstybiniai egzaminai, reikėjo jiems ruoštis. Institute pamačiau skelbimą, kviečiantį atvykti į Lietuvos žolės riedulio rinktinės, kuri ruošėsi tautų spartakiadai, atranką. Išlaikiau visus testus ir tapau rinktinės kandidatu.

Vyko treniruočių stovyklos, per paskutinę jų Plungėje rinktinė žaidė su Vilniumi. Mūsų komanda nesunkiai laimėjo, pasiekiau tris įvarčius ir treneris Adolfas Mickus mane pakvietė į rinktinę dalyvauti SSRS tautų spartakiadoje.

– Praėjusiais metais jums sukako 65-eri. Treneriui tai daug ar pati branda? Ar lieka laiko poilsiui?

– Man atrodo, kad širdis niekada nepasens. Dar traukia važiuoti į stovyklas, rinkti mergaites ir berniukus į šį nuostabiai gražų sportą, užauginti dar vieną kitą talentą. Bet kaip treneriui 65-eri – jau daug. Tą ypač jaučiu, kai vaikštau į mokyklas kalbinu jaunimą.

Laisvalaikiu mėgstu pabūti su anūke Vilte, kurią labai myliu ir noriu, kad ji neskubėtų augti.

 

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS