lt
en
KONTAKTAI

Ir plente, ir treke lenktyniaujanti dviratininkė Olivija Baleišytė: tokio sezono dar nėra buvę

Dviratininkei Olivijai Baleišytei šie metai kupini netikėtų išbandymų, sugrįžimų ir atradimų, pergalės džiaugsmo ir nusivylimo kartėlio. Pasaulį sukaustęs karantinas padėjo jai išsivalyti mintis po nesėkmės olimpinėje treko atrankoje, startuodama aukščiausio lygio plento varžybose panevėžietė tarsi iš naujo atrado dviračių sportą, o Europos jaunimo čempionato bronza buvo puikus atsisveikinimas su šia amžiaus grupe.

Su Europos dviračių treko jaunių ir jaunimo čempionato bronzos medaliu spalio 15 d. grįžusi Olivija Baleišytė neturi laiko atsikvėpti, nes jau lapkričio 11–15 d. Bulgarijoje numatytas žemyno suaugusiųjų čempionatas.

„Tai būtų paskutinis šio sezono startas. Tik neaišku, ar jis nebus atšauktas. Dabar, grįžusi namo, bandysiu susidėlioti planus. Turiu visą mėnesį, per kurį galima daug žengti ir į priekį, ir atgal. Tikiuosi, kad galimybės leis šioms varžyboms kuo geriau pasiruošti“, – grįžusi iš Italijos vylėsi 22 metų sportininkė.

Fjorencuola d’Ardoje (Italija) surengto Europos jaunių ir jaunimo dviračių treko čempionato paskutinę dieną O.Baleišytė iškovojo bronzos medalį jaunimo (iki 23 m.) merginų daugiakovės (omniume) varžybose. Skrečo rungtį ji baigė trečia, o tempo lenktynes su tarpiniais finišais – ketvirta. Atkrintamosiose lenktynėse lietuvė užėmė septintą poziciją ir bendrojoje įskaitoje iš antros vietos nukrito laipteliu žemyn. Bet grupinėse lenktynėse dėl taškų Olivijai pavyko išsaugojo trečią poziciją ir iškovoti bronzą.

Sportininkės neišmušė iš vėžių nutikęs nemalonus incidentas – atvirame velodrome vykusiame čempionate prieš lemiamą startą pavogė jos plento dviratį.

„Prieš paskutinį startą turėjau apie pusantros valandos pertrauką, todėl nusprendžiau kiek pailsėti automobilyje, kuris stovėjo velodromo aikštelėje. Savo plento dviratį, priklausantį „Astana“ komandai, buvau pastačiusi prie automobilio šono. Nebuvau užsnūdusi ir kurį laiką pro langą mačiau dviratį, bet nepastebėjau, kaip jis staiga dingo“, – ldsf.lt pasakojo O.Baleišytė.

Čempionatas Italijoje buvo pirmosios varžybos treke, kuriose lietuvė startavo po kovą paskelbto karantino. Prieš tai treke ji lenktyniavo tik vasarį. Ir tada iš varžybų grįžo nuleidusi galvą.

Vienai Lietuvos dviračių treko rinktinės vilčių Berlyne surengtame pasaulio čempionate nepavyko pasiekti tikslo – ji užėmė 21 vietą ir olimpiniame daugiakovės reitinge neperžengė atrankos barjero, iki kurio trūko labai nedaug.

Tada ji jau žinojo, kad netrukus apsivilks garsaus profesionalų klubo „Astana“ aprangą ir pirmąkart gyvenime sezono kalendoriuje derins ne tik treko, bet ir plento varžybas. Tiesa, paskelbusi apie sutartį su Italijoje įsikūrusiu, bet Kazachstano vyriausybei priklausančių įmonių remiamu klubu O.Baleišytė pabrėžė, kad trekas jai ir toliau bus pagrindinis prioritetas.

Tačiau tada, kovo pradžioje, nei ji, nei visas pasaulis net pagalvoti negalėjo, kad viską surakins koronaviruso pandemijos gniaužtai, o COVID-19 atakos privers metams atidėti net olimpines žaidynes.

Varžybos vienos po kitų buvo atšaukiamos arba perkeliamos, sporto arenos uždaromos. Ištuštėjo ir visi trekai.

Tik pavasario pabaigoje pasaulis po truputį ėmė atsigauti, vasarą prasidėjo ir varžybos. Pirmiausia – Lietuvoje. O vėliau į plento profesionalų pasaulį vos įžengusios O.Baleišytės karjeros lape atsirado tokių įrašų, kurių galėtų pavydėti ne viena senbuvė.

Rugpjūtį Olivija debiutavo Europos plento čempionate ir jaunimo (iki 23 m.) grupinėse lenktynėse užėmė 37 vietą. Dar po kelių dienų jos laukė pirmosios lenktynės atstovaujant „Astana“ komandai – svarbiausios moterų profesionalių varžybų serijos pasaulio turo etapas „La Course by Le tour de France“, kurio dalyvės rungėsi Nicoje prieš tą pačią dieną ten startavusias legendines vyrų daugiadienes varžybas „Tour de France“.

„Kai Lietuvoje važinėji ir atstovauji „Astanos“ komandai, kažkaip net nesupranti, kiek tai yra rimta, kad tai aukščiausio lygio komanda. Bet kai atvyksti į paties aukščiausio lygio varžybas ir pamatai visas kitas moterų komandas, dar prasilenki ir pasisveikini su vyrų komandomis, kurios po poros valandų startuos „Tour de France“, pradedi galvoti, ar tu nesapnuoji“, – feisbuke atviravo lietuvė.

Nicoje O.Baleišytei nepavyko patekti tarp klasifikuotų dviratininkių. Vos po antrojo etapo Lietuvos sportininkė buvo priversta baigti dar vienas lenktynes, kuriose trokšta dalyvauti daugybė plento profesionalių – rugsėjį vykusias „Giro Rosa“ daugiadienes varžybas. Ji pateko į griūtį ir, nors tęsė kovą, liko už laiko limito ribos.

Sunkiausias plento sezono išbandymas laukė rugsėjo 26-ąją Italijoje. Tądien O.Baleišytė debiutavo pasaulio plento čempionate. Po 144 km pragariškai sunkios kovos legendinės automobilių lenktynių Imolos trasos finišą ji kirto 103-ia. Lietuvos plento rinktinės lyderė Rasa Leleivytė buvo 16-ta, o dar viena planetos pirmenybių debiutantė Akvilė Gedraitytė nefinišavo.

– Šį sezoną pirmą kartą dalyvavote aukščiausio lygio ir plento, ir treko varžybose. Ar pasiteisino toks sprendimas?

– Sezonas buvo trumpas, todėl sunku pasakyti, ar pasiteisino. Šis Europos jaunimo čempionatas man buvo pirmasis treko startas po pasaulio pirmenybių  Berlyne. Specialiai jam net nesirengiau, atvažiavau po treniruočių plente. Bet pagal savijautą ir rezultatą galima matyti, kad pavyko neblogai pasiruošti. Plento varžybos kalnuotose trasose ne tik nepakišo kojos, bet gal ir padėjo.

Nežinau, ar ir kitą sezoną liksiu „Astana“ klube. Bet norėčiau ir toliau derinti treką ir plentą.

O.Baleišytė norėtų ir toliau derinti treką ir plentą. Vytauto Dranginio ir asmeninio albumo nuotr.

– Nepaisant koronaviruso pandemijos, šį sezoną reikėjo nemažai keliauti. Ar dažnai teko izoliuotis, darytis COVID-19 testus?

– Izoliuotis teko tik kovo mėnesį, kai grįžau iš Italijos. Vasaros pabaigoje, kai vėl išvykau iš Lietuvos dalyvauti varžybose užsienyje, izoliuotis niekur nebereikėjo, tik testai tapo kasdienybe. Prieš kiekvieną startą buvo privaloma atlikti bent po du testus. Galiu pasakyti, kad nemaloniausiai testus atlieka italai.

– Gal sezoną sujaukę įvairūs draudimai bei karantinas buvo ir kažkuo naudingi?

– Karantinas man suteikė ir pliusų, ir minusų. O didžiausias pliusas buvo tas, kad po pasaulio treko čempionato kovo mėnesį grįžusi namo galėjau šiek tiek atsipūsti. Nors atostogų visiškai neturėjau ir pradėjau ruoštis plento sezonui, bet ramus laikas namuose leido susidėlioti mintis, tikslus ir šiek tiek išvalyti galvą, nes po nesėkmingo pasaulio čempionato, kai olimpinis kelialapis išsprūdo iš rankų, to man tikrai reikėjo.

– Šiemet teko startuoti „Giro Rosa“ daugiadienėse lenktynėse, Europos ir pasaulio plento čempionatuose, kurių trasos buvo itin sunkios. Kokie įspūdžiai po šių išbandymų?

– Įspūdžių iš šių varžybų tikrai daug, jaučiuosi lyg iš naujo susipažinusi su dviračių sportu. Pamačiau, kokias sunkias trasas parenka plento varžyboms. „Giro“ antrajame etape buvo dvi žvyrkelio atkarpos po 3 km su aštuonių procentų statumo pakilimu. Buvo beveik neįmanoma užvažiuoti. Vėliau, žiūrėdama kartojimą, mačiau, kad daug sportininkių lipo nuo dviračių ir tiesiog bėgo į statesnius pakilimus.

Pasaulio čempionate Italijoje pirmąkart pamačiau tokius stačius, po kelis kilometrus besitęsiančius kalnus. Kiekvieną ratą tie du kilometrai į kalną, kur vidutinis statumas siekdavo dešimt procentų, atrodydavo kaip patys ilgiausi ir sunkiausi gyvenime.

– Kuo iš esmės skiriasi plento ir treko lenktynės?

– Treke rungtys trunka trumpai, o plento varžybose gali praleisti visą dieną. Bet tuo pat metu trekas ir plentas yra panašūs. Kadangi treke aš dažniausiai ruošiuosi daugiakovei, tai ji panaši į ilgas plento varžybas. Mini visą dieną, yra vietų, kur gali pailsėti, ir yra tokių, kur reikia kentėti maksimaliai sukandus dantis.

Europos jaunimo čempionato paskutinę dieną į treką atvykau aštuntą ryto ir baigiau varžybas penktą vakaro, tad visą dieną praleidau ant dviračio. Visai taip pat, kaip ir plento varžybose.

– Vasarą startavote ne tik dviratininkų, bet ir triatlono varžybose – Varėnoje įveikėte olimpinę distanciją (1,5 km plaukimas, 40 km važiavimas dviračiu, 10 km bėgimas). Ar prieš šias varžybas treniravotės plaukimą, bėgimą?

– Triatlonas buvo pirmoji mano sporto šaka, jau tada leidusi susipažinti, kad sporte reikia kentėti ir nepasiduoti. Kadangi pavasarį ir vasaros pradžioje nebuvo jokių svarbių startų, leidau sau pasimėgauti gyvenimu. Sudalyvavau tiek triatlono, tiek kalnų dviratininkų varžybose.  

Triatlono varžyboms visiškai nesiruošiau, pora kartų paplaukiojau atvirame vandenyje ir porą kartų pabėgau po 30 minučių, bet tik tam, kad prisiminčiau, kaip t ą reikia daryti. Buvo labai smagu.

Olivija Baleišytė ir Justas Beniušis triatlono varžybose.

Olivija Baleišytė ir Justas Beniušis triatlono varžybose.

– Jūsų draugas – taip pat profesionalus dviratininkas Justas Beniušis. Ar tai, kad abu esate sportininkai, palengvina santykius, nes vienas kitą geriau suprantate?

Sportininkų draugystės turi ir pliusų, ir minusų. Dažnai mūsų varžybų bei stovyklų grafikai prasilenkia, todėl mažai laiko galime praleisti kartu, būna, kad nesimatome ir po du tris mėnesius. Bet nieko nepadarysi, abudu esame jauni, turime užsibrėžę sportinių tikslų, tad šiuo keliu dabar ir einame. Pati savęs neįsivaizduoju su žmogumi ne iš dviračių sporto pasaulio, atrodo, jis manęs nesuprastų, būtų sunku vienam prie kito prisitaikyti.

Justas mane ne tik palaiko, bet ir stumia į priekį, neleidžia pasiduoti. Kartais padeda treniruotis. Būna sunku, kai man reikia atlaikyti jo tempą.

– Dar lieka laiko mokslams?

– Studijuoju Lietuvos sporto universiteto visuomenės sveikatos ir fizinio aktyvumo tęstinių studijų programą, dar liko dveji metai. Šiais mokslo metais studijos dar neprasidėjo, o birželį jas dėl koronaviruso teko pabaigti nuotoliniu būdu. Džiaugiuosi, kad universitetas man suteikia puikias galimybes studijas derinti su sportu.

– Ar dar turite vilties patekti į Tokijo olimpines žaidynes?

– Dviračių treko olimpinė atranka baigėsi šių metų kovo mėnesį ir aš likau visai netoli už brūkšnio. Kol kas nemanau, kad dar yra kažkokia galimybė, bet niekada negali žinoti. Šiuo metu jau galvoju apie 2024 metų Paryžiaus žaidynes.

* * *

Titulai

„Smagu baigti pasirodymus tarp jaunimo bronziniu akordu“, – po bronzinio finišo Italijoje prisipažino Olivija Baleišytė, antrą kartą užkopusi ant Europos jaunimo čempionato garbės pakylos – 2017 m. ji iškovojo sidabrą atkrintamosiose varžybose. Be to, 2015 m. žemyno jaunių (iki 18 m.) pirmenybėse panevėžietė pelnė bronzą 2 km persekiojimo lenktynėse, o 2016 m. ne tik tapo šios rungties Europos jaunių čempione, bet ir pasiekė pasaulio rekordą.

Aukščiausi O.Baleišytės laimėjimai elito varžybose – sidabras (2018 m., skrečas) ir bronza (2017 m., skrečas) Pasaulio taurės etapuose bei trečia vieta bendrojoje įskaitoje (2017–2018 m., daugiakovė).

 

 

Teksto autorius: Marius Grinbergas („Olimpinė Panorama“)

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS