Rugsėjį į Kazachstano sostinėje Nur Sultane vykusį pasaulio čempionatą Lietuvos imtynininkai iškeliavo su viltimis į kišenę įsidėti bent vieną olimpinį kelialapį. Deja, visų jų kišenės liko tuščios, maža to, iš rikiuotės ilgam iškrito sunkiausias rinktinės narys, su kuriuo buvo sietos didžiausios viltys.

Apie Lietuvos imtynininkų pasirodymą čempionate ir olimpines viltis – pokalbis su Lietuvos imtynių federacijos prezidentu Giedriumi Dambrausku.

– Kaip vertinate mūsų graikų-romėnų imtynininkų pasirodymą pasaulio čempionate, kuriame olimpinių kelialapių taip ir nepavyko iškovoti?

– Planavome parsivežti kelialapį – vieną arba du. Vienas būtų buvęs minimumas, du – normalu, bet grįžome be jų. Jeigu vertintume pastaruosius startus Europos ir pasaulio čempionatuose, sakyčiau, kad komanda atrodė tikrai neblogai. Pasaulio čempionato olimpinių svorio kategorijų vaikinų grupėse imtyniavo po 40, merginų – po 30 atstovių, daugumos mūsų atletų užimtos vietos – per vidurį arba pirmoje grupėje, autsaiderių neturime. Rezultatas lyg ir neblogas. Jeigu tai būtų eilinis pasaulio čempionatas, vertinčiau tarp patenkinamai ir gerai. Visai arti gerai.

Buvo viena objektyvi priežastis, kodėl nepavyko iškovoti kelialapio. Tai Manto Knystauto (svorio kategorija iki 130 kg) trauma. Padarėme klaidą – galbūt Manto iš viso nereikėjo vežti į šį čempionatą, nes jis buvo patyręs rimtą traumą (vasarį jam buvo atlikta peties operacija – aut. past.), prieš pat varžybas lengvesne forma ta pati trauma pasikartojo. Mes neįžiūrėjome, kad priežastys rimtos. Dabar matome, jog žmogus praktiškai su dviem nutrauktomis sausgyslėmis imtyniavo – ką jis galėjo padaryti su viena ranka? Pasiekė vieną pergalę ir tai parodo šio imtynininko potencialą.

M. Knystauto vėl laukia operacija ir ilgas reabilitacijos kelias. Tarptautiniame atrankos etape į olimpines žaidynes jo nematome. Labai gaila tai sakyti, bet iškrito stabiliausias ir bene patikimiausias mūsų imtynininkas per pastaruosius dvejus metus. Savo amžiaus grupėje Mantas būdavo tarp prizininkų, o perėjęs į suaugusiųjų sportą užimdavo 4–9 vietas. Jam tikrai buvo realu iškovoti olimpinį kelialapį ir netgi per šį pirmąjį atrankos etapą – pasaulio čempionatą.

– Kada M. Knystautui bus atlikta operacija?

– Sunku pasakyti, tegul kalba specialistai. Treneris Mindaugas Ežerskis kontaktuoja su gydytoju, kuris prieš tai jam darė operaciją. Kai trauma pasikartojo, tas pats gydytojas vėl buvo šalia. Nuolatinė priežiūra vyko, bet tai imtynės, kontaktinis sportas, sunku išsaugoti sportininką sveiką net tada, kai jį labai prižiūri. Gal nereikėjo skubėti su šiuo čempionatu, bet atrodė, kad pasaulio pirmenybės – didžiausia galimybė iškovoti olimpinį kelialapį.

– Kituose atrankos etapuose M. Knystautas nedalyvaus?

– Ne. Vietoje jo bandysime jauną Romą Fridriką. Bet jis atėjęs iš pussunkio svorio kategorijos (iki 97 kg), jam bus daug sunkiau. Ir ne tik dėl svorio – čia ir meistriškumas, ir patirtis kitokia kovojant būtent su šios jam naujos svorio kategorijos atstovais. Čia kito masto imtynininkai rungiasi. M. Knystautas jau buvo subrendęs imtynininkas ir tikėjomės, kad per pirmąjį etapą jis pelnys kelialapį.

– Per žingsnį nuo olimpinio kelialapio liko svorio kategorijos iki 77 kg atstovas Paulius Galkinas – jam pritrūko paskutinės pergalės.

– Taip, Paulius pasiekė puikią pergalę kovodamas su Azijos čempionato prizininku, vėliau su Europos čempionato prizininku. P. Galkino mes gal nematėme tarp komandos lyderių – jis stabilus vidutiniokas. Tai augantis sportininkas, gal ne tokio greito brendimo kaip kiti imtynininkai, bet jis diena iš dienos metodiškai gerina savo meistriškumą. Be jokių didelių šuolių.

Pasaulio čempionate jo iškovotos pergalės įspūdingos, tai buvo vieni gražiausių metimų čempionate – per krūtinę. Iškovotos dvi pergalės įtikinamos: vieną sportininką paguldė, kitą įveikė aiškia taškų persvara. Bet iš dviejų likusių kovų reikėjo laimėti dar vieną. Galbūt įveikti olimpinių žaidynių vicečempioną vengrą Tamasą Lorinczą buvo nelabai realu, bet kai po to jis imtyniavo su uzbeku (T.Lorinczas atvėrė lietuviui kelią į paguodos turnyrą, kuriame buvo kovojama dėl bronzos ir olimpinio kelialapio – aut. past.), mes tikėjomės pergalės. Manau, ir Paulius labai tikėjosi. Matyt, bemiegė naktis, kovos laukimas galutinai jį sudegino. Ir mes nepamatėme to žmogaus, kuris kovėsi dieną prieš tai.

– Nemažai kritikos iš sportininkų ir trenerių lūpų po kovų skriejo į teisėjų pusę. Ar galima sakyti, kad teisėjai kažkam pavogė pergalę?

– Nemanau, neįžiūrėčiau tokio subjektyvumo. Ten, kur mūsų sportininkai iš tikrųjų jautėsi užtikrintai, tarkime, Viliaus Laurinaičio puiki kova su kinu pirmame rate, viskas teisingai, ir Justo Petravičiaus dvikovos rodė, kad mūsų imtynininkai tikrai aukšto meistriškumo. Buvo situacija, kai Laimutis Adomaitis pirmame rate dalį pirmojo kėlinuko buvo pasyvesnis – pralošė taškus, bet likusias daugiau kaip keturias minutes priešininkas gynėsi ir tą darė gana pasyviai. Teisėjų sprendimas buvo labai įdomus: teisėjas ant kilimo parodė, kad Laimučio priešininkas pasyvus, šoninis teisėjas parodė tą patį, o vyriausiasis teisėjas nesutiko su jų nuomone. Taip būna ypač retai, kad vienas teisėjas nesutiktų su kitų dviejų nuomone. Bet galime tik svarstyti, kaip būtų buvę, jeigu sprendimas būtų priimtas kitoks: būtume sugebėję realizuoti pranašumą, kurį suteiktų už pasyvumą nubaustas oponentas, ar ne. Tokia situacija buvo, bet tikrai negalime sakyti, kad mus teisėjai baudė, o kitus bandė ištempti. Manau, kad ten, kur iškovojome užtikrintas pergales, jos buvo akivaizdžios, o tokių apylygių kovų buvo gal tik Justo su kazachu, bet nebuvo kažkokio didelio spaudimo, kad teisėjai galėtų kažkaip kitaip įvertinti.

– Žvelgiant į rinktinę matyti, kad ji atjaunėjusi – dauguma graikų-romėnų imtynininkų jaunesnės kartos, iš vyresniųjų liko tik 33-ejų Edgaras Venckaitis, jo bendraamžis Laimutis Adomaitis ir 27-erių Vilius Laurinaitis.

– Labai teisingai pastebėta. Ir tai L. Adomaitis įšoko į nuvažiuojantį traukinį, nes šioje svorio kategorijoje, be jo, yra dar trys labai panašaus pajėgumo sportininkai. Tarp jų – Eivydas Stankevičius, kuris Europos čempionate pasiekė geriausią rezultatą ir buvo penktas. Bet treneriai įvertino sportininkų formą paskutiniame prieš čempionatą pasirengimo etape ir buvo nuspręsta, kad Laimutis atrodo truputį geriau už Eivydą. Tos pačios svorio kategorijos imtynininkas yra ir Martynas Nemcevičius. Žodžiu, treneriams buvo didelis darbas atrinkti geriausią.

Matyt, po olimpinių žaidynių visada būna toks etapas, kai ciklas baigiasi ir sportininkas turi priimti sprendimą, ar toliau sportuoti.

– Vienintelis E. Venckaitis turi olimpinių žaidynių patirties. Ir netgi dvejų.

– Taip, jis bandys patekti į dar vienas žaidynes, labai stengiasi, tai emociškai gerai nusiteikęs, kovingas sportininkas. Bet, matyt, amžius jau daro savo, sunku jam, reikia kruopščiai planuoti krūvius.

– Kada imtynininkų aukso amžius?

– Labai skirtingai. Mūsų Lietuvos imtynininkų branda, sakyčiau, ateina apie 23–30 metų. Pasaulinė praktika rodo, kad sunkiasvoriai, jeigu išvengia didesnių traumų, imtyniauja net iki 35 metų. O, pavyzdžiui, pietiečiai daug greičiau subręsta, todėl ir mūsų pasiekimai jaunių, jaunimo amžiaus grupėse, palyginti su jų, daug prastesni. Kita vertus, jų sportinė karjera tęsiasi trumpiau. Bet tose šalyse konkurencija milžiniška, todėl net nesimato, kad iškrinta vienas lyderis, nes jį iškart pakeičia kitas lygiavertis kovotojas.

– Pasaulio čempionate dalyvavo ir dvi Lietuvos imtynininkės. 19-metė sportininkė Kamilė Gaučaitė, kurios svorio kategorija iki 76 kg, ir patyrusi 24-erių Danutė Domikaitytė (iki 68 kg), su kuria buvo siejamos ypač didelės viltys. Deja, jai ir šįkart nepavyko iškovoti kelialapio į žaidynes. Ko pritrūko?

– Danutė pralaimėjo pirmame rate Čekijos imtynininkei. Kaip sakau, tokias priešininkes reikia nugalėti, nes jei nenugalėsi, olimpinio kelialapio nepasieksi. Čekė – šių metų Europos prizininkė, bet ji buvo Danutės lygio. Pirmame kėlinyje Čekijos sportininkė atliko metimą per dubenį ir paguldė Danutę.

Laukimo buvo daugiau nei vėliau kovos. Mano įsitikinimu, Danutė perdegė. Kalbėjau su treneriais, sportininkė buvo labai gerai pasiruošusi varžyboms, daug ką paaukojo, kad galėtų susitelkti į žaidynių atranką. Ir amžius jau toks, kad reikia rodyti rezultatus. Beje, ji buvo labai netoli dvejų ankstesnių olimpinių žaidynių, ypač pastarųjų Rio – per atrankos turnyrą pirmaudama kovoje, kuri lėmė, pateks į žaidynes ar ne, pralaimėjo paskutinėmis sekundėmis. Matyt, ta didelė atsakomybė ją slegia iš vidaus.

O Kamilė šaunuolė. Užėmė aukštą dešimtą vietą. Tai apskritai vienas geriausių mūsų moterų pasirodymų pasaulio čempionatuose. Juolab kai tokia konkurencija. Dar prieš 7–8 metus pasaulio čempionatuose dalyvaudavo po 15–18 atskiros svorio kategorijos sportininkių, o šįkart Kamilės svorio kategorijoje jų buvo 31. Moterys imtyniauti pradeda ir dideles imtynių tradicijas turinčiose šalyse. Jos labai greit pasiekia aukštą meistriškumą ir mums sudaro milžinišką konkurenciją. Kamilė – motyvuota, protinga imtynininkė, kelianti sau didelius reikalavimus. Manau, apie ją dar tikrai išgirsime.

– Pasaulio čempionate turėjome tris laisvųjų imtynių atstovus. Kaip vertinate jų pasirodymus?

– Važiavo du jaunesni sportininkai – Andrius Mažeika ir Lukas Krasauskas, iš kurių šiandien nesitikėjome aukštesnių rezultatų. Juolab kad tarp A. Mažeikos svorio kategorijos iki 74 kg varžovų suskaičiavome septynis ar aštuonis osetinus arba čečėnus, kurie atstovavo kitoms valstybėms.

Kalbant apie laisvąsias imtynes, matome tendenciją, kad net centrinės Europos valstybės, tokios kaip Čekija, įsileidžia šių tautybių sportininkus, juos natūralizuoja. Mes tokio kelio nesirenkame. Ieškome talentų tarp savo sportininkų. O Edgarui Voitechovskiui buvo realu iškovoti kelialapį – šveicaras, kuriam Edgaras pralaimėjo 6:1, pelnė kelialapį. Reikėjo daugiau nusiteikimo ir truputį sėkmės – šveicaras buvo įkandamas ir netikėtai galėjome turėti kelialapį laisvūnų rankose.

– Kur ir kada vyks kiti atrankos etapai į olimpines žaidynes?

– Du atrankos turnyrai vyks kitų metų pavasarį – kovo ir balandžio pabaigoje. Pirmasis bus Europos atrankos turnyras, jis vyks Budapešte. Didžiausia bėda ta, kad kelialapius laimės tik į didįjį finalą patekę imtynininkai, tai yra reikės užimti 1–2 vietą. Po mėnesio bus dar vienas šansas – Sofijoje vyks pasaulinis atrankos turnyras, o sąlygos jame bus lygiai tokios pačios – kelialapius pelnys tik į didįjį finalą patekę sportininkai. Mano galva, užimti šiuose turnyruose 1–2 vietą bus daug sunkiau nei pasaulio čempionate, kuriame reikėjo pelnyti 1–5 vietą.

– Kokių šansų turi Lietuvos imtynininkai iškovoti kelialapį į Tokiją?

– Kelialapis turi būti. Nuo 1992-ųjų imtynės visada turėjo savo sportininkų olimpinėse žaidynėse. Bėda ta, kad po Rio de Žaneiro žaidynių – kai kas tą pastebėjo, o kai kas ne – visose svorio kategorijose sumažėjo imtynininkų nuo 20 iki 16. Ir tas keturių žmonių sumažinimas vienai svorio kategorijai mums, Lietuvai, be galo svarbus. Mūsų pagrindiniai sportininkai, net ir tie, kurie iškovodavo aukštas vietas olimpinėse žaidynėse, į jas pakliūdavo būtent per paskutinius atrankos turnyrus. Bet šįkart panaikintas vienas europinis atrankos turnyras (būdavo du), be to, anksčiau į žaidynes iš jų keliaudavo pirmas tris vietas užėmę imtynininkai. Dar būdavo galima tikėtis ir vadinamosios žaliosios kortos, jeigu valstybė turi gilias imtynių tradicijas. Žaliąją kortą padovanodavo 4–5 valstybėms iš Europos. Latviai taip porą kartų važiavo į žaidynes, o mes visą laiką vietas išsikovodavome patys. Bet ir šios kortos nebebus. Anksčiau dar skirdavo po vieną vietą šeimininkams – dabar ir japonai ją turi išsikovoti.

– Ar Lietuvos rinktinės sudėtis per atrankos turnyrus į žaidynes gali kisti?

– Gali. Pavyzdžiui, kas varžysis svorio kategorijoje iki 87 kg, paaiškės likus kokioms trims savaitėms iki turnyro, nes, kaip sakiau, važiuos labiausiai vertas, geriausias. Treneriai spręs. Kitose svorio kategorijose konkurencija mažesnė.

Lina Daugėlaitė, žurnalas „Olimpinė Panorama“