Buriuotojo Rimanto Gutausko laive nėra vietos lyčių stereotipams. Čia kiekvienas ir kiekviena laikomi lygiaverčiais, o pradėję buriuoti privalo išmokti atlikti visus būtinus veiksmus. Už tokį požiūrį kapitonui Rimantui iki šiol dėkinga Kristina Ramonienė, prieš dvylika metų kartu su savo vyru nusprendusi išmokti valdyti laivą.

„He For She“ – visą pasaulį apskriejusi Jungtinių Tautų iniciatyva, kviečianti vyrus solidarizuotis ir kartu su moterimis aktyviai siekti lyčių lygybės, keisti stereotipus, būti vieninga ir matoma pokyčių jėga. Lietuvoje šią kampaniją inicijavo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), į projektą pažvelgęs per sporto prizmę.

„He For She Lietuva“ istorijos pasakoja apie sporto srityje dirbančias moteris ir jas palaikančius vyrus, apie problemas ir iššūkius, su kuriais susiduria, bei ieško būdų, kaip pasitelkiant mūsų šalies aktualijas ir sportininkų istorijas garsiai apie tai kalbėti.

Buriavimo įkvėpta R.Gutausko ir K.Ramonienės bičiulystės istorija – trečiasis antrojo „He For She Lietuva“ sezono pasakojimas.

Pasirodė azartiška

Pasisveikinę su ponu Rimantu ir įlipę į burinį laivelį kiekvienas nutupiame kas sau. Tolstant nuo kranto kapitonas prisimena dainą „Žuvėdra baltoji“ ir pasakoja, kad Alekso Lemano klipe įsiamžinęs ir jis. Su operatoriumi pajuokaujame, kad tuomet jau įpratęs filmuotis, todėl nebus baisu.

„Aš visai nepripratęs, bet gyvenimas verčia“, – šypteli dar kartą.

Nors istorijos herojai kelerius metus nesimatė, Kristina iškart gauna prisiminti pas R.Gutauską lankytas pamokas ir pademonstruoti, ar nepamiršo to, ką šis perdavęs. Taip pakaitomis valdydami bures ir rodydami mums Trakų apylinkes jiedu ima pasakoti savo buriavimo patirtis.

„Kaip susipažinau su Kristina – neklauskit, aš neatsimenu, kai mano papkėje tiek mokinių“, – nusikvatoja. O jei rimčiau – atėjusi mokytis buriuoti moteris jam pasirodė baisiai azartiška.

„Ir baisiai užsivedusi, užsispyrusi. Padėk man, primink, ką atsimeni, man sunku prisiminti“, – paragina buvusią mokinę Rimantas.

„Visų pirma atsirado poreikis kažką veikti, norėjau adrenalino. Mano vyrui buriavimas taip pat darėsi įdomus, todėl žodis po žodžio, mintis po minties pradėjome mokytis“, – ima pasakoti buriuotoja.

Kai reikėjo rinktis, pas ką mokytis, nedvejodama su vyru pasirinko sportinio buriavimo mokantį kapitoną Rimantą. 2009-aisiais prasidėjusios pamokos baigėsi išlaikytu egzaminu ir galimybe vadintis vidaus vandenų laivavedžiais.

Laive visi lygūs

Kapitonas Rimantas iškart jai patiko – ne vien dėl sukaupto didžiulio žinių bagažo ir mokėjimo jas perteikti, bet ir todėl, kad nepabrėžė lyties.

„Paprastai manoma, kad buriuotojams reikia jėgos, dėl to šiek tiek buvo nerimo. Iš dvidešimties besimokiusiųjų teoriją buvome tik trys moterys. O praktinę dalį iki galo baigiau tik aš. Todėl tas matymas, kad man jūs visi vienodi ir neskirstau, suteikia pasitikėjimo savimi“, – geru žodžiu apie kapitoną atsiliepia Kristina.

R.Gutauskas jai antrina – moterys niekuo nenusileidžia vyrams. Jis nenuolaidžiauja dėl lyties, nepaduoda ir rankos, kai lipa į laivą.

„Nesvarbu, kas atėjo – žmogus turi pasitikėti savo jėgomis, nebijoti lipti ant laivo, kuris pasvirs, nebijoti iškristi per bortą, nes kaip paskui vienas tame laive elgsiesi? Iškris mylimiausias vyras per bortą – kaip susitvarkysi? Ir vyras turi mokėti tą patį. Nors Lietuvos buriuotojų sąjungos egzaminuose ir programoje numatyta, kad egzaminą laiko dviese, bet mano kursas toks, kad kiekvienas turi mokėti valdyti laivą ir vienas“, – teigia buriuotojas.

Mokydamas vyrą ir žmoną jis nebijo pasakyti, jei moteriai sekasi geriau.

„Man rodos, kad ir Kristina už savo vyrą geriau gaudėsi“, – prisimena Rimantas.

Savo laivą nusipirko po 12 metų

Pasimokiusi pas kapitoną Rimantą, K.Ramonienė toliau tobulino buriavimo įgūdžius savarankiškai. Teko prisijaukinti procesą – pajausti vėją, vandenį, priprasti prie atsakomybės.

„Dar keletą metų mes su vyru arba išsinuomodavome laivą, arba buriuodavome su Rimantu, kad įgautume daugiau įgūdžių. Išlaikęs egzaminą ir gavęs vairuotojo pažymėjimą juk irgi iškart netampi labai geru vairuotoju. Savo laivą įsigijome tik po dvylikos metų“, – pasakoja moteris.

Šiandien kartu su vyru turėdama savo laivą Kristina ne tik pati jaučiasi saugiai, bet ir nebijo priimti tinkamų sprendimų, kai plukdo kitus. O buriavimas ją tiesiog žavi.

„Buriavimas man yra tyla, ramybė, proga pabūti su savimi, savo mintimis. Dažnai neturime galimybės leisti akimis prabėgti vandens paviršiumi. Vis skubame ir lekiame“, – sako Kristina.

Apie buriavimo magiją nesustodamas gali kalbėti ir kapitonas Rimantas.