lt
en
KONTAKTAI

E. Krungolcas apie teisėjo karjerą: „Norėjau likti kuo arčiau savo sporto šakos“

Nuotraukos autorius: V. Dranginis

Pekino olimpinis vicečempionas Edvinas Krungolcas gruodžio 2-ąją sulaukė žinios iš Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės federacijos (UIPM), kad jam užsakyti bilietai skrydžiui į Tokiją kitų metų vasarą. Tai bus antrosios olimpinės žaidynės iš eilės, kuriose lietuvis dirbs arbitru, rašo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) žurnalas „Olimpinė Panorama“.

2004 m. Atėnų ir 2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse dalyvavęs kaip sportininkas, į Rio de Žaneirą 2016-aisiais Edvinas Krungolcas sugrįžo kaip šiuolaikinės penkiakovės teisėjas. Olimpiniu arbitru jis dirbs ir Tokijuje. Sportininko patirtis, be abejo, jam padeda išmanyti visus niuansus. Dabar E.Krungolcas yra aukščiausio lygio šiuolaikinės penkiakovės teisėjas. Tokių kaip jis iš viso pasaulyje yra dvylika.

– Ar dar sportuodamas nusprendėte, kad baigęs atleto karjerą tapsite teisėju?

– Taip. Norėjau likti kuo arčiau savo sporto šakos. Dar aktyviai sportuodamas laikiau įvairius tarptautinius teisėjų egzaminus, nors tada dar nebuvo visiškai aišku, kaip tais arbitrais tampama. Tik po Londono žaidynių, 2016-aisiais, ir šiuolaikinėje penkiakovėje įsigaliojo reglamentuota teisėjų rengimo tvarka.

– Kada įvyko tarptautinis debiutas?

– 2013 m. Vengrijoje. Tada ten vyko tarptautinės varžybos ir tarptautinis teisėjų seminaras. Jam pasibaigus dalyviams, tarp kurių buvau ir aš, leido pasipraktikuoti. Drauge su patyrusiu arbitru teisėjavau fechtavimo varžyboms.

– Ar šiuolaikinės penkiakovės teisėjai specializuojasi atskirose rungtyse, ar gali teisėjauti visų jų varžyboms?

– Gali teisėjauti visur, nes dauguma teisėjų yra buvę sportininkai.

– Susidaro įspūdis, kad penkiakovės varžybose reikia labai daug teisėjų.

– Taip. Vien šaudymo rungčiai reikia apie penkiasdešimt – 36-ių prie taikinių. Tiesa, kai kuriose net ir tarptautinėse varžybose pasitelkiami teisėjauti specialius kursus baigę savanoriai. Tik jie neturi sprendimo teisės: pamatę klaidą privalo informuoti tikrą arbitrą.

– Ar jūsų sporto šakoje taip pat yra kortelės?

– Taip. Ir jų netgi daugiau nei, pavyzdžiui, futbole: štai besifechtuojantis sportininkas gali išvysti geltoną, raudoną ir net juodą kortelę. Pirmoji įspėjimas, antroji – baudos, už kurias gali būti atimami taškai, o trečioji – diskvalifikacija.

– Kuo įsiminė olimpinio arbitro debiutas Rio de Žaneire?

– Visų pirma gera organizacija. Ten teisėjavau visoms rungtims. Tais pačiais metais kongrese Vokietijoje su pirmaisiais šešiais buvau išrinktas į aukščiausiojo rango arbitrų dvyliktuką.

– Papasakokite apie tą dvyliktuką.

– Mes esame atsakingi už visą sporto šaką, už varžybų organizavimą, už trasas, baseinus, šaudyklas ir, žinoma, už teisėjus. Patys varžyboms jau neteisėjaujame. Esame savotiški prievaizdai. Teisėjai mums pavaldūs.

Sezono pradžioje tarpusavyje pasiskirstome svarbiausias varžybas, į kurias vyksime. Vienam tenka trejos ar ketverios. Į olimpines žaidynes kviečiami visi dvylika. Jau vietoje skirstomės, kas už ką bus atsakingas.

– Ar šiemet teko teisėjauti?

– Deja, ne… Vasario mėnesį Egipte planuojamas pasaulio jaunimo čempionatas. Turėčiau ten vykti.

 

Teksto autorius: Bronius Čekanauskas („Olimpinė Panorama“)

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS