Po pusmečio pertraukos be varžybų vėl nėrus į vandenis ir ėmus grybšniais kovoti dėl sekundės dalių, užliejo kiek didesnis nei įprastai jaudulys. Vienas tituluočiausių šalies plaukikų Giedrius Titenis sako, kad sugrįžimo jausmas – itin malonus.
Rugpjūčiui įpusėjus Vilniaus Fabijoniškių baseine po priverstinės pauzės, kurią į sportininkų varžybų kalendorius įrašė pasaulinė pandemija, buvo surengtos pirmosios plaukimo varžybos. Dvi dienas 25 m takeliuose varžėsi visas Lietuvos plaukimo žvaigždynas ir tie, apie kuriuos galbūt garsiai kalbėsime ateityje, – iš viso 260 plaukikų.
Išbandė jėgas
Į Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) sprinto taurės varžybų vandenis nėrė ir G. Titenis, pasiilgęs varžybų ir jam įprasto sportinio ritmo. „Smagu, kad prasidėjo. Gyvenimas grįžta į normalų ritmą. Varžybose jaudulio buvo truputį daugiau, nes pusė metų be varžybų, be jų sukeliamo streso. Buvo mažiau užtikrintumo, nes kai daugiau varžybų, atsiranda varžymosi jausmas, taktika ir kiti dalykai. Dabar viskas buvo užsimiršę, daugiau jaudulio, bet su juo pavyko susidoroti“, – prisipažįsta sportininkas.
Keturios rungtys – keturi medaliai. Plaukdamas krūtine 50, 100 ir 200 m nuotolius anykštėnas, dabar nutūpęs Kaune, susižėrė sidabrinius apdovanojimus. O varžydamasis 50 m delfinu laimėjo bronzą.
„Šitos varžybos buvo kaip testas, galimybė pajusti konkurenciją. Treneriui patinka, kai aš per treniruotes kartais plaukiu delfinu, gal tiesiog norėjo mane išbandyti. Man pačiam irgi kartais patinka pakeisti būdą. Kai plauki ne savo stiliumi, patiri mažiau streso, jaudulio, nes iš tavęs nieko nesitiki. Pačiam smagu kartais pakonkuruoti su kitais plaukikais“, – kodėl startavo šioje jam neįprastoje rungtyje, šyptelėjęs pasakoja patyręs plaukimo krūtine meistras. Tačiau apie rimtesnius pasirodymus delfinu Giedrius net nesvarsto, nes visų pirma 50 m – neolimpinė rungtis. Antra, norint įveikti 100 m nuotolį, reikėtų gerokai pasitreniruoti, todėl plaukikas stiliaus keisti neketina.
O sau įprastose rungtyse šįkart G. Titenis nusileido jaunesniam varžovui panevėžiečiui Andriui Šidlauskui. Itin smarki kova vyko trumpiausio nuotolio distancijoje, kur nugalėtoją lėmė sekundės dalys – Andrius pranoko Giedrių vos 0,10 sek. „Įdomi ta rungtis – atstumas labai trumpas. Andrius geras varžovas ir mes visada smagiai dirbame – vienas rungtynes jis laimi, kitas aš. Smagu, kad turiu tokį konkurentą čia vietoje, Lietuvoje“, – džiaugiasi G. Titenis.
Tačiau 50 m – neolimpinė rungtis. Plaukikas sako, kad dėmesio skiria vis dar visoms trims rungtims, bet jo tikslas – įvykdyti 100 ir 200 m plaukimo krūtine normatyvus bei tikėtis, kad žaidynės įvyks.
Apibendrindamas pasirodymą Lietuvos plaukimo federacijos sprinto taurės varžybose G. Titenis sako, kad ir jis, ir jo treneris Paulius Andrijauskas liko patenkinti.
„Labai sudėtingas metas, dar prieš dvi savaites nežinojome, ar bus šios varžybos – padaugėjo susirgusiųjų COVID-19. Manau, visiems sportininkams dabar sudėtingas metas, nes nežinome, kas laukia. Bet kada gali viskas užsidaryti ir vėl liktume be vandens. Sunku dirbti, sunku treniruotis, sunku treneriui dėlioti mūsų pasirengimo planą. Todėl tą darbą, kuris buvo padarytas, su treneriu vertiname kaip gerą rezultatą. Šiose varžybose neturėjome užsibrėžtų tikslų – tiesiog norėjome pasibandyti, pasižiūrėti, kaip jaučiamės, kaip varžybos, kaip dirbame. Manau, viskas puikiai.“
Giedrius Titenis ir Andrius Šidlauskas (A. Pliadžio nuotr.)
Išlošė laiko
Kadangi šios varžybos vyko trumpajame 25 m baseine, plaukikai olimpinių normatyvų vykdyti negalėjo. Dėl to, sako Giedrius, buvo truputį ramiau, visi dalyviai išmėgino jėgas ir dabar laukia galimybės pasivaržyti 50 m baseine.
31-erių metų trejų olimpinių žaidynių dalyvis bilieto į ketvirtąsias žaidynes dar neturi. Pernai grįžęs į Lietuvą ir pradėjęs treniruotis su P. Andrijausku Giedrius ėmė lenktyniauti su laiku ir mėginti įšokti į olimpinį traukinį. Tačiau šias lenktynes sustabdė karantinas. Tad, kaip pripažįsta Giedrius, vertinant karantiną iš šio taško, stabtelėjęs laikas jam išėjo į naudą.
„Man prisidėję metai – pliusas. Atėjau pas Paulių, mes žinojome, kad liko pusė metų iki žaidynių. Laukė sunkus darbas, todėl turėjome gerai suprasti, ko vienas iš kito norime. Tik bijojome, kad gali pritrūkti laiko. Bet jis jaunas, naujovės jam patinka, tad mes gana greitai vienas kitą pagavome. Nėra gerai, kad atėjo virusas ir uždarė visą pasaulį, bet man papildomi metai naudingi“, – neslepia Giedrius.
Olimpinį normatyvą G. Titenis tikisi įvykdyti Lietuvos čempionate, kuris planuojamas šių metų gruodį. Žinoma, jeigu šių planų nepakoreguos virusas, šokdinantis žmoniją pagal savo dūdelę.
Tad toks ir pagrindinis plaukiko tikslas – rungtynės gruodį, nes pasakyti, kada vyks kokios nors kitos varžybos, sudėtinga. „Gal lapkritį ar spalį federacija kažkokias varžybas suorganizuos, bet viskas labai neaišku. Nieko nežinome. Dabar ruošiamės gruodžiui, tikėsimės, kad jos bus surengtos ir jose galėsime normatyvus vykdyti, – viliasi plaukikas ir primena, kad apie tarptautinius startus galvoti – dar sudėtingiau. – Šį savaitgalį (kalbėjomės rugpjūčio 13 d. – aut. past.) kaip tik vyksta vienas mano mėgstamiausių turnyrų Romoje. Bet nesinorėtų išvykti ir paskui dvi savaites grįžusiam karantinuotis – praleisti dvi savaites darbo dėl vienų varžybų. Tad kol kas nieko neplanuojame, nebent padėtis pagerėtų.“
Dėl to plaukikas orientuosis į vietines varžybas arba į vykstančias netolimoje kaimynystėje, pavyzdžiui, Latvijoje.
G. Titenis pripažįsta, kad treniruotis, kai slegia nežinia, – sudėtinga, bet motyvacijos tai nemažina. „Norime plaukti, norime treniruotis“, – užtikrina plaukikas ir sako, kad sunkiausia vis dėlto treneriui, kuriam tenka atsakomybė sudaryti pasirengimo planus taip, kad varžybose plaukikas būtų optimaliausios sportinės formos. O kaip padaryti tą be varžybų grafiko – galvosūkis nemenkas.
Permainos
2019-iesiems einant į pabaigą, anykštėnas grįžo iš Austrijos, kurioje su treneriu Dirku Lange‘u treniravosi trejus šio olimpinio ciklo metus. G. Titenis sako, kad šis ketverių metų ciklas buvo įdomus – daug pokyčių, daug naujovių, daug patirties.
„Rezultatai Austrijoje nebuvo tokie stebuklingi, kokių galbūt tikėjomės, bet apskritai pokyčius vertinu teigiamai. Austrijoje išmokau daug dirbti, nes ten buvo labai didelis krūvis, gal man net per didelis. Bet jis man davė naudos: išmokau dirbti salėje, išmokau kentėti vandenyje. Gaila, kad trejų darbo metų neatspindėjo rezultatai, bet tas darbas, manau, nenuėjo veltui, vis tiek jis kažkur liko mano kūne“, – sako plaukikas.
Optimizmo jam įkvepia ir darbas su naujuoju treneriu P. Andrijausku, kurį G. Titenis prisikalbino pats. „Turėjau pats rodyti iniciatyvą, ir ganėtinai didelę, nes jis turėjo savo auklėtinių, – neslepia plaukikas. – Žinote, vienas sportininkas, kuris reikalauja labai daug darbo, ir laiko atima daug – apie penkias valandas per dieną. Dabar jau esame dviese su Deividu Margevičiumi – jis prisidėjo prie mūsų, taigi mes jau trijų žmonių komanda. Bet vis tiek treneris turi daug daugiau laiko skirti mums negu trisdešimčiai jaunesnių vaikų“, – pokyčiais, kurie galiausiai jį atvedė į Kauną, džiaugiasi anykštėnas.
P. Andrijauskas už savo tituluotą auklėtinį vyresnis vos keleriais metais. Tačiau Giedriui tai ne trūkumas, o pranašumas: „Paulius ganėtinai jaunas, perspektyvus treneris, ne taip nutolęs nuo plaukimo. Kartais pats įšoka į vandenį, parodo kokį pratimą, pasako, ką padaryti, kaip pataisyti techniką. Pats išbando prieš tai, pasižiūri, veiksmingas ar ne tas pratimas. Labai smagu. Geras treneris, džiaugiuosi, kad grįžau čia ir kreipiausi į jį.“
Giedrius Titenis (A. Pliadžio nuotr.)
Motyvacija
Kas verčia 31-erių plaukiką, išbandžiusį jau trejų olimpinių žaidynių baseinus ir pasipuošusį pasaulio bei Europos čempionatų medaliais, iš naujo vandens takeliuose ieškoti sėkmės recepto?
„Aš mėgaujuosi kiekviena diena tiek treniruotėse, tiek varžybose. Tai ne vien ambicijos – pats procesas, kuris veda iki varžybų, mane motyvuoja. Kai išeini į aukščiausio lygio varžybas, stovi pusfinaliuose, finaluose, – tas užvaldantis adrenalinas. Man atrodo, tai mane motyvuoja ir dėl to aš vis dar plaukiu. Nenoriu paleisti šio jausmo“, – atsako patyręs sportininkas.
Paklaustas, ar įsivaizduoja savo gyvenimą be plaukimo, prisipažįsta, kad nelabai.
Tiesą sakant, jis nė nebando to daryti. „Šiuo metu plaukiu ir man tai patinka. Bet ateityje norėčiau tapti treneriu ir vėl grįžti į tuos pačius pasaulio, Europos čempionatus, tik kaip treneris. Dabar su Pauliumi pakalbu apie tai. Paulius taip pat buvo stiprus plaukikas, olimpietis, žino tą jausmą, ką reiškia būti plaukiku ir ką reiškia būti treneriu. Sako, jausmas panašus: „plaukia“ visada kartu su mumis. O kai ateina po mūsų starto, jis irgi būna pavargęs. Tikiuosi likti sporte“, – į kitas veiklos sritis kol kas nesidairo anykštėnas.
Laisvalaikis
Pandemija ne tik atėmė, bet ir dovanojo. Kitokį laiką, kitokią vasarą. Užkluptas telefono skambučio, Giedrius vedžiojo savo Labradoro veislės šunį. „Mano senolis“, – šypteli plaukikas, tiksliai jau nebesuskaičiuojantis, kiek ištikimasis keturkojis su juo drauge – dešimtį ar daugiau metų. Rytinis ir vakarinis pasivaikščiojimas su šunimi – įprastas plaukiko laisvalaikis.
Neįprasta tai, kad vasarą turi tiek poilsio. „Po 15 metų pirmą kartą praleidžiu ją namie, o ne stovyklose, varžybose“, – sako plaukikas.
Savaitgaliais jis važiuoja į gimtuosius Anykščius. Prie upės, prie ežerų. „Mano mama džiaugiasi, kad sūnus grįžta taip dažnai aplankyti“, – šypsosi plaukikas, pasiryžęs nuplaukti ir iki olimpinio Tokijo.