Disko metiko Mykolo Aleknos ir trenerio Manto Jusio duetas svajones verčia realybe

Nuotraukos autorius: Treneris M.Jusis puikiai sutaria su M.Alekna (Alfredo Pliadžio nuotr.)

Keista kartoti žodį „istorinis“, kai kalbama apie visiškai nesenus įvykius – Lietuvai istorinį pasaulio lengvosios atletikos čempionatą Judžine, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur po disko metimo varžybų ant garbės pakylos stojo ir bronzą išplėšęs 31-erių Andrius Gudžius, ir sidabrą pelnęs 19-metis Mykolas Alekna. Jis į istoriją patenka kaip jauniausias šios rungties planetos pirmenybių medalininkas.

Jei būtų kaupiama prizininkų trenerių statistika, Mykolą išugdęs 29-erių Mantas Jusis, ko gero, tarp jų irgi galėtų pretenduoti į jauniausiojo titulą.

Praėjusių metų Europos ir pasaulio jaunimo čempionas Mykolas Alekna, tik šįmet pradėjęs mėtyti dviejų kilogramų diską ir dalyvauti suaugusiųjų varžybose, ir 2017-ųjų pasaulio čempionas Andrius Gudžius Judžine medalius pelnė ketvirtaisiais bandymais. Dukart olimpinio čempiono Virgilijaus Aleknos sūnus Mykolas įrankį švystelėjo 69,27 m, Andrius – 67,55 m. Toliau už lietuvius diską metė tik slovėnas Kristjanas Čehas (71,13 m – tai naujas pasaulio čempionatų rekordas, iki tol priklausęs Virgilijui Aleknai).

Ant pasaulio čempionato garbės pakylos po vienos rungties varžybų dar niekada nebuvo stovėję du Lietuvos lengvaatlečiai.

– Istorinis įvykis ant pasaulio čempionato garbės pakylos matyti du lietuvius, kurie, prieš atsiimdami medalius, draugiškai puolė vienas kitam į glėbį ir apsigaubė vėliavomis. Kokie jūsų santykiai? Kuo, be amžiaus – gerų dešimties metų ir pusšimčio kilogramų kūno svorio, Mykolas ir Andrius dar skiriasi? – paklausė LTOK.lt.

Mykolas: Nesame labai artimi draugai. Andrius treniruojasi Kaune, aš – Vilniuje, daug nebendraujame, bet santykiai geri. Varžybose smagu turėti tokį konkurentą iš Lietuvos, pasivaržome ir namie, ir užsienyje. Abiem tai tik į naudą.

Mantas: Jie abu apdovanoti gamtos ir genetikos. Kažkurį ankstų rytą po pasaulio čempionato vos neiškritau iš lovos, skaitydamas Andriaus interviu, kuriame jis sakė, kad nėra supertalentingas. Išties jis supertalentingas, gamtos apdovanotas išskirtine jėga. Vaclovas Kidykas pagal jo ūgį ir duomenis puikiai sumodeliavo disko metimo techniką. O Mykolas išskirtinis greičiu ir dideliu noru tapti geriausiu disko metiku pasaulyje.

– Mykolai, ko norisi po tokio svarbaus starto – valgyti, švęsti, miegoti?

Mykolas: Visą energiją atiduodu varžybose, po jų jaučiuosi išsunktas, norisi tik atsigulti, pailsėti. Geriausia – dieną arba dvi praleisti ramiai vienam arba dviese su treneriu. Reikia pailsėti nuo emocijų, šurmulio. O po kelių dienų jau galima pabūti ir su draugais, šeima, bendrauti su žurnalistais.

M.Alekna ir A.Gudžius iškovojo pasaulio čempionato medalius  („Scanpix“ / AP nuotr.)

M.Alekna ir A.Gudžius iškovojo pasaulio čempionato medalius („Scanpix“ / AP nuotr.)

– Kai varžybų išvakarėse nusiramindami žaidžiate kortomis, gal treneris specialiai pralaimi, kad auklėtiniui nuotaika nesugestų?

Mykolas: Treneris nelabai pasiduoda, prieš jį visada sunku laimėti.

Mantas: Dažnai dar „Xbox“ pažaidžiame NBA. Prieš varžybas Mykolui visada pasiduodu, o po jų jau rodau, ką galiu, kad jam psichologinių lūžių nebūtų, savimi pasitikėtų (juokiasi).

– Jau penkeri metai daug laiko praleidžiate dviese – treniruotės, kelionės, viešbučio kambarys. Nepavargstate vienas nuo kito?

Mykolas: Su Mantu gerai sutariame. Mūsų amžiaus skirtumas nedidelis, esame kaip ir draugai. Kartais, kai pavargstame, kažkiek pasipykstame, bet greitai praeina.

Mantas: Vilniuje būname tik porą valandų per dieną treniruotėse, nėra dėl ko pyktis. Bet kai vykstame į užsienį, kartu keliaujame, paskui – vienas kambarys, daugiau ko nutinka. Pavyzdžiui, dabar Amerikoje prieš varžybas važiuojame mašina, atidarytas langas, matau, ant galinės sėdynės sėdinčiam Mykolui vėjas pučia. „Apsirenk megztinį“, – sakau. „Ne, nesirengsiu!“ – atsako. „Renkis!“ – „Neaiškink man kaip tėvas kiekvienam žingsnyje!“ Pykčiu to nepavadinsi – tiesiog gyvenimiškos situacijos (šypteli).

– Nedidelis jūsų amžiaus skirtumas – pranašumas?

Mykolas: Tikrai taip. Ne tik treniruotėse dirbame, po jų galime krepšinį pažaisti kaip draugai ar kompiuterinius žaidimus.

– O kaip Mykolas prieš startus nusiramina? Iš kur ta tvirtybė, ramybė? Gal padeda, pataria psichologas?

Mykolas: Prieš varžybas stengiuosi būti ramus, apie jas negalvoti, nors vis vien galvoju. Jei tas mintis suvaldau, užmigti naktį dažniausia pavyksta.

Mantas: Pastaraisiais metais daug būname kartu ir viskas einasi puikiai. Kol su viskuo susitvarkome patys, manau, taip ir reikia tęsti, o jei kada nors ateityje kažkas sunkiau seksis, reikės atsigauti po traumos ar turėsim kokių problemų, gal išbandysim ir psichologų pagalbą.

– Kas Mykolą išveda iš pusiausvyros?

Mykolas: Būna, kai treniruotėse diskas nelekia, susinervinu. Jau pavargęs, bandau mesti, o jis neskrenda. Tada treneris išgirsta vieną kitą keiksmažodį, parėkiu, pasidraskau ir praeina. O per varžybas stengiuosi būti ramus.

– Koks nemėgstamiausias pratimas per treniruotes?

Mykolas: Apšilimo ratas – nepatinka bėgioti, anksčiau žaidžiau futbolą, gal atsilaksčiau.

Mantas: Kai grįžę iš Amerikos susitikome pirmoje treniruotėje, pradėjau įprastai: „Apšilimo ratas“. O jis: „Treneri, pasaulio vicečempionas bėgs dabar ratą stadione?“ Pasijuokėm, bet apibėgo. Kol kas šimtu procentų manęs klauso.

Mykolas: Ir ateityje klausysiu.

– Kartais turbūt susikalbate be žodžių?

Mantas: Šiandien atvažiavau į treniruotę, jau radau Mykolą stadione. Sako: „Gal einam pamėtyt į krepšį?“ O aš kaip tik paėmiau kamuolį ir norėjau tą pasiūlyti.

– Studijuodamas Kalifornijoje, Berklio universitete, Mykolas dirba su kitu metimų specialistu Mohamadu Saatara. Kuo abu treneriai skiriasi, kuo panašūs?

Mykolas: Jie abu labai gerai sutaria. Mohamadas žino, jog su Mantu dirbame nuo pradžių, jis mane labai gerai pažįsta, supranta, kas man labiausiai tinka. Amerikos treneris nebandė siūlyti kažko labai naujo, perėmė Manto darbą, su juo pasitardamas pridėjo kažką savo. Pagrindas liko toks pats kaip Lietuvoje.

Mantas: Mo Saatara turi labai daug žinių apie sportininkų rengimą, treneriu dirba jau 30 metų – daugiau, nei aš gyvenu šioje žemėje. Prikaupęs begalę patirties, metikų grupėje turi per dvidešimt sportininkų ir, įsivaizduoju, jei dirbtų tik su dviem ar trimis išskirtiniais, išugdytų ne vieną olimpinį medalininką.

– Kiek per savaitę pratybose tenka atlikti metimų?

Mantas: Nuo 85 iki 110.

Mykolas: Kartais po treniruočių dar pamėtau kaire ranka. Ne rezultatui, bet tam, kad kairę pusę truputį suaktyvinčiau.

– Specialistai pabrėžia disko metikų rankų ilgį. Dusyk olimpinio ir pasaulio čempiono legendinio Virgilijaus Aleknos rankos – 223 cm. Kokios rankos jo sūnaus?

Mykolas: 211 cm. Ir ūgiu tėčio nepavijau, esu 194 cm, tėtis – 202 cm.

– Bet tokio amžiaus tėtis tiek nebuvo pasiekęs. Kuo skiriasi Virgilijaus ir Mykolo Aleknų technika?

Mantas: Mykolo užėjimas ant kairės kojos panašus kaip Virgilijaus Aleknos. Jo dešinės kojos atmojimas – visiškai kitoks negu Mykolo, bet, jei žiūrėtume disko metimo vidurį stop kadrais, jie būtų labai panašūs. Abiejų metimo finalas šiek tiek skiriasi, bet kartu ir panašus. Metimo pabaiga – vadinamasis blokas per kairę koją taip pat panašus, nors Virgilijus kiek kitaip tą darydavo. Technika buvo modeliuota žiūrint į Virgilijų, bet pritaikyta Mykolo kūnui.

M.Aleknos metimo techniką specialistai vadina idealia (Alfredo Pliadžio nuotr.)

M.Aleknos metimo techniką specialistai vadina idealia (Alfredo Pliadžio nuotr.)

– Nėra universalių taisyklių, disko metimo Pitagoro teoremos?

Mantas: Ne. Viskas modeliuojama pagal sportininko kūną, rankų ilgį, jėgą, metimo greitį. Su Mykolu ją turime gerą, reikia išlaikyti lygį, koks yra dabar, ir gal 10–12 procentų kai ką pagerinti. Tada viskas bus idealiai. Jau ir dabar per treniruotes būna tokių techniškų metimų, kad juokais sakau: einu prisėsiu ant kėdės, atstumą rulete pamatuosiu, nes jokios naudingesnės funkcijos negaliu atlikti.

Tapti pasaulinio lygio žvaigžde tikriausiai lengviau, nei tą padaryti Aleknų šeimoje, pripratintoje prie pergalių. Kaip laimėjimai sutinkami namie? Kaip į šią sėkmę reaguoja pora metų vyresnis brolis Martynas, taip pat geras disko metikas, tik kol kas tiek nepasiekęs?

Mykolas: Broliui gal ir nėra lengva. Jis irgi sportuoja, jam neblogai sekasi, bet dabar, kai man taip pavyko, jis liko šiek tiek šešėlyje. Martynas ir be sporto turi veiklų, hobių, programuoja – jis tikrai gyvenime nepražus, o ir sporte dar viskas prieš akis. Mes su broliu sutariame tikrai gerai. Palaiko mane ir šešeriais metais jaunesnė sesė Gabrielė, ji pati daug sportuoja – šokinėja į tolį. Sesė labai motyvuota, nori siekti rezultatų, gali būti, kad išaugs dar viena gera sportininkė.

– Garsusis tėtis taria stiprų žodį ar leidžia savarankiškai abiem dirbti nesikišdamas?

Mykolas: Tėtis į treniruočių procesą tikrai nesikiša, visiškai pasitiki Mantu. Su tėčiu daug pašnekame namie. Jis labai patyręs, dvidešimt metų profesionaliai sportavo, turi ką patarti ir kaip pasirengti, ir kaip nusiteikti psichologiškai varžyboms. Jo žodis neįkainojamas.

Mantas: Pradžioje, kai Mykolas buvo žalias, kai formavosi technika, laisvą dieną Virgilijus atvažiuodavo į maniežą su juo pamėtyti – gerokai padresuodavo prie tinklo. Sekmadieniais, kai Mykolas netingėdavo, tėtis vėl jį išsitempdavo. Mykolas labai gabus mokytis, kurti judesius. Pasakau kokį naują elementą – per savaitę jis viską padaro. Įsivaizduokite: metimas trunka sekundę, jis sugeba per ją suvaldyti kūną ir nurodymą išpildyti. Dėl to toks jaunas techniką perprato. Prie jos suformavimo, žinoma, prisidėjo ir Virgilijus. Jis išmokė A, B, C, D, o toliau mes jau tęsėme savarankiškai.

– Mama Kristina – taip pat buvusi sportininkė. Ji irgi davė naudingų patarimų?

Mykolas: Kas susiję su sportu, daugiau prisideda tėtis. Mama mane išmokė visų gyvenimiškų dalykų. Su ja visada turime apie ką pakalbėti, ji labai rūpinasi, pataria. Mama daugiausia mus ir išauklėjo – juk, kai augome, tėtis daug keliavo. Vaikystėje daugiausia laiko leidau su mama, ji mane užaugino, suformavo tokią asmenybę, koks esu šiandien. Mama vežiodavo ir į treniruotes, skatindavo sportuoti.

– Rudenį Mykolas grįš į antrakursio suolą JAV. Pirmi metai, sakei, išmokė savarankiškumo. Ką turi galvoje?

Mykolas: Gyvenau vienas, be šeimos, pačiam teko pavalgyti, į treniruotę nuvažiuoti, drabužius išsiskalbti. Paskutiniais metais prieš išvyką į JAV Lietuvoje jau buvau ganėtinai savarankiškas, tad didelio šoko nepatyriau, bet pokyčių buvo (šypteli). Amerikoje man patinka – pripratau, susiradau daug draugų, labai šiltai visi priėmė. Pirmus metus gyvenau bendrabutyje, antriesiems su dviem draugais išsinuomojome būstą – turėsime po atskirą kambarį.

Pirmą pusmetį buvo sunkiau visus dalykus mokytis angliškai, bet įsivažiavau. Suderinti sportą ir mokslą įmanoma, jei laikaisi disciplinos. Krūvis ten didesnis nei Lietuvoje, kol mokiausi mokykloje. Amerikoje būna dvi treniruotės per dieną, tarp jų – paskaitos, nemažai namų darbų.

– Disko metimas – paskutinė lengvosios atletikos rungtis, nieko naujo bandyti nebesinorės?

Mykolas: Gal dar su kartimi pašokinėsiu (juokiasi). Tada jau šimtu procentų koncentruosiuosi į diską.

– Ar pasaulio vicečempioną socialiniuose tinkluose apipuolė gerbėjai?

Mykolas: Būna, nepažįstami žmonės parašo žinutę, pasveikina. Dėmesio yra, bet ne per daugiausia.

Mantas: Į pasimatymą kas nors jau pakvietė?

Mykolas: Visko buvo (juokiasi). Lietuvoje dabar tapau kiek žinomesnis, kviečia į laidas, kalbina. Amerikoje disko metimas, kaip ir visa lengvoji atletika, nėra labai populiaru, ne amerikietiškasis futbolas ar krepšinis, tad ten manęs niekas nepažins, gyvensiu visai ramiai kaip paprastas studentas. Nors ir Lietuvoje ne per dažniausiai kas nors atpažįsta.

– Mantai, ar galima sakyti, kad turite svajonių auklėtinį? Bet jam reikia daug dėmesio, ar nenukenčia kiti jūsų įkurto „Jusis Training“ sportininkai?

Mantas: Man atrodo, dar 2020-aisiais instagrame parašiau: „Šis vaikinas būtų kiekvieno trenerio svajonė.“ Nemanau, kad galima sutikti geresnį atletą, su kuriuo padaryčiau tokią karjerą, kaip su juo. Sezoną susidėliojau etapais, kam kada skiriu daugiausiai dėmesio. Šalia Mykolo esu nuolatos – ir per technikos, ir fizinio rengimosi treniruotes, tad galiu perteikti daugiausia žinių ir duoti naudos iš visų kitų sportininkų.

– Ir ta nauda – akivaizdi. Mykolai, prieš porą metų apie tokius rezultatus nesvajojai?

Mykolas: Tikrai ne. Pagalvodavau, kad gerai būtų kada nors patekti į pasaulio čempionatą, gal, jei sportuosiu ilgai, medalį laimėti. Neįsivaizdavau, kad taip greitai viskas ateis.

Mantas: Kai prieš dvejus su puse metų buvome stovykloje Portugalijoje, sakiau, kad įvykdys pasaulio jaunimo čempionato normatyvą. Numetė 57 metrus – įvykdė normatyvą ir įvertino žodžiu maxlaimingas. Tada dar nepagalvojo, kad tuoj gali laimėti Europos ir pasaulio jaunimo čempionatą, pagerinti pasaulio jaunimo rekordą, ką jau kalbėti apie suaugusiųjų varžybas. Nedrąsiai pasvajojo apie 2024-ųjų olimpines žaidynes, kad gera būtų patekti, pamatyti.

Mykolas: Bent paturistauti (juokiasi).

 

Teksto autorius: Dalia Musteikytė („Olimpinė panorama“)

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS