Kilnaus sportinio elgesio apdovanojimų nominacijos „Už viso gyvenimo nuopelnus“ laimėtoja vilnietė Irina Katinienė „Olimpinei panoramai“ pasakojo apie širdžiai brangiausią apdovanojimą, jautrų darbą su specialiųjų ugdymo poreikių turinčiais vaikais ir gimnastiką, kurią pati pamėgo trečios klasės.

Trenerė neslepia – apdovanojimas jai buvo netikėtas. „Nesu įpratusi prie tokio dėmesio, man tiesiog patinka dirbti mėgstamą darbą. Todėl per apdovanojimų teikimą negalėjau sulaikyti ašarų. Nors iš šalies atrodau tvirta, bet taip pat esu labai jautri.

Pats darbas su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais man be galo jautrus, o sulaukusi tiek daug sveikinimų ir džiaugsmo iš mūsų klubo bendruomenės, tėvų, vaikų supratau, kad šis apdovanojimas mums visiems labai svarbus. Tai visų mūsų darbo įvertinimas“, – mintimis dalijosi I.Katinienė, išugdžiusi olimpietes Jeleną Zanevskają ir Laurą Švilpaitę, teisėjavusi Londono ir Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose.

Tai jau antrasis jūsų apdovanojimas, gautas už gabių vaikų ugdymą. Pirmojo nusipelnėte 2006-aisiais, kai jums buvo įteikta Virginijaus Adutavičiaus įsteigta premija , kurią skyrė Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas „Pagalba Lietuvos vaikams“. Kaip jus motyvuoja tokie gapdovanojimai?

Atvirai pasakius, niekada neskaičiavau, kiek esu gavusi apdovanojimų. Tad šis klausimas privertė susimąstyti, atsigręžti į praeitį ir juos suskaičiuoti. Apdovanojimų turiu nemažai. Kiekvienas jų malonus, bet LTOK įteiktas „Už viso gyvenimo nuopelnus“ – širdžiai brangiausias.

Kalbant apie motyvaciją, man jėgų suteikia ne apdovanojimai, o visai kiti dalykai: ateinantis sportuoti vaikas, jo kasdienė pažanga, ištartas naujas žodis, šypsena, skleidžiama šiluma ir daug kitų mažų dalykų. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi kiekvieno jų pasiekimais.

Visą gyvenimą paskyrėte gimnastikai. Kas jus paskatino pasirinkti šį kelią?

Nuo mažų dienų, o tai buvo trečioje klasėje, pradėjau lankyti gimnastiką ir jau nuo pirmos dienos svajojau tapti trenere. Dar besimokydama mokykloje pati subūriau gimnastų būrelį, dalyvaudavome varžybose, miesto šventėse, įvairiuose pasirodymuose ir konkursuose.

Tačiau galutinį apsisprendimą pasirinkti trenerės kelią lėmė mano pedagogai ir treneriai. Man labai pasisekė, kad gyvenime sutikau nuostabių pedagogų ir trenerių, kuriuos prisimenu iki šiol. Tikriausiai iš jų ir perėmiau meilę darbui su vaikais.

Deja, vienas jų jau išėjęs į amžinąjį poilsį, o kiti du treneriai sutuoktiniai nuo 1991 m. gyvena ir dirba Lione, Prancūzijoje. Jie yra unikalūs žmonės, išugdė ne vieną Europos, pasaulio, olimpiados prizininką. Esu labai dėkinga jiems už suteiktas žinias ir vertingus patarimus, kuriuos visada išklausydavau ir analizuodavau, taip pat už jų atsidavimą darbui.

Su vyru gimnastikos treneriu Mindaugu Katinu įkūrėte sportinės gimnastikos klubą „Skrydis“, o 2011-aisiais nusprendėte į bendras treniruotes integruoti ir specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Pasidalykite patirtimi, kaip per tuos dvylika metų sekasi su jais dirbti.

2002 m. Paryžiuje pamačiau, kaip treneriai dirba su vaikais, turinčiais Dauno sindromą. Nuo tada galvoje kirbėjo mintis, jog reikėtų man užsiimti šia veikla. Bet reikėjo sukaupti specifinių žinių, pasigilinti į Dauno sindromo, autizmo spektro ypatybes, išsiaiškinti, kaip dirbti su tokiais vaikais.

Nemažai išklausiau neuromokslininkės Urtės Neniškytės paskaitų. Karantino metu per „Zoom“ platformą dalyvavau pasauliniuose sporto susitikimuose, kuriuose kalbėta apie Dauno sindromą turinčius žmones, vertingų žinių gavau Italijoje vykusiame Europos specialiosios olimpiados seminare.

2011-aisiais priėmėme du vaikus, turinčius Dauno sindromą. Iš pradžių negalvojome apie jų integraciją, tiesiog dirbome su jais. Paskui specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų natūraliai daugėjo. 2017 m., pakeitę klubo patalpas į didesnes, pradėjome priimti visus norinčius tokius vaikus ir jaunimą. Šiuo metu mūsų klube sportuoja 76 Dauno sindromą, autizmo spektro ir kitų sutrikimų turintys asmenys.

Iš patirties žinau, kad norint dirbti su šiais vaikais neužtenka turėti tik išsilavinimą ir žinių, dar labai svarbus pozityvus požiūris, tikėjimas šiais vaikais, žmogiškumas, gebėjimas atrasti ryšį su jais. Taip pat būtina apsišarvuoti kantrybe.

Įprastos raidos vaikui pasiekti tam tikrą rezultatą lengva – kalbu ne tik apie sportinius pasiekimus, bet ir socialinius, kurie, mano supratimu, yra net svarbesni, o specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam vaikui tai gali užtrukti metus ir ilgiau.

Dirbdama su jais kiekvieną dieną atrandu vis kažką naujo, ypatingo. Labai daug analizuoju, kaip konkrečiam vaikui išmokti vieną ar kitą elementą, pratimą, nes kiekvienas turi specifinių fiziologinių ir kitų savybių. Pirmiausia mintyse bandau dėlioti, kaip jį įgyvendinti.

Per kiekvieną treniruotę paaiškinu vaikui, į ką jis turi atkreipti dėmesį, kad gerai būtų atliktas elementas. Klausiu vaiko, ar jis mane suprato. Iš pradžių jis turi man atsakyti, o ne parodyti. Tokiu būdu pagauname net tris zuikius: laviname kalbą, atmintį, taisome elemento atlikimą.

2022-ųjų gruodžio pradžioje jus aplankė didelė sėkmė. Italijos Ponte di Lenjo mieste per Dauno sindromą turinčių žmonių pasaulio sportinės gimnastikos čempionatą pirmą sykį skambėjo Lietuvos himnas – debiutuodamos jame trys Lietuvos atstovės iškovojo net 11 medalių, iš jų penkis aukso. Kaip vertinate šią sėkmę?

Labai džiaugiamės ir didžiuojamės, kad trys mūsų klubo auklėtinės iš šio čempionato Lietuvai parvežė net 11 medalių. Pirmą kartą važiavome į tokio lygio varžybas, norėjome pasižiūrėti ir pasimokyti, ko galime tikėtis ateityje. Apie medalius ir prizines vietas negalvojome.

I.Katinienė su auklėtinėmis Europos čempionate Italijoje.

Tačiau merginos – šaunuolės, pasirodė puikiai ir viršijo visus mano lūkesčius. Gaila, kad nepasiėmėme Lietuvos vėliavos, bet girdėti skambantį mūsų himną ir matyti kartu giedančias merginas buvo neapsakomas džiaugsmas.

Šiame čempionate įgijome daug patirties, kurios prireiks per šiais metais Berlyne vyksiančią specialiąją olimpiadą. Joje dalyvaus dvi mūsų klubo auklėtinės. Pirmą kartą Lietuvos gimnastės varžysis sportinės gimnastikos rungtyse, todėl jaučiame didelę atsakomybę kuo geriau pasirodyti.

Kaip įspūdingos jūsų auklėtinių pergalės Italijoje buvo įvertintos?

Manau, pirmiausia šios pergalės svarbios pačioms auklėtinėms, kurios savo sunkiu darbu įrodė, jog gali pasiekti aukščiausių rezultatų. Taip pat jų tėvams ir treneriams, kurie tikėjo ir tiki šiais vaikais. Dar svarbu parodyti kitiems tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, kad jie nenuleistų rankų ir skatintų vaikus sportuoti. Jie gali daug pasiekti, bet svarbiausia – vaikais tikėti.

Jūsų vadovaujamame sportinės gimnastikos klube „Skrydis“ pratybas lanko 267 vaikai, iš kurių 76 yra specialiųjų poreikių turintys auklėtiniai. Darbas su jais – savotiška klubo misija, kuri įpareigoja tų vaikų neatsisakyti ir ateityje. Ar pakaks jėgų ir kantrybės tai padaryti?

Taip, tikriausiai tai yra mūsų klubo misija. Ji visai netrukdo mums dirbti kartu su įprastos raidos ir specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Ir jeigu kas nors mano, kad įprastos raidos vaikų sporto rezultatai pablogės, kai šalia sportuos specialiųjų poreikių turintis vaikas, tai labai klysta. Svarbu turėti nustatytą tvarką, kaip dirbame.

Jeigu pažiūrėtume iš žmogiškosios pusės, šis darbas kupinas gerų emocijų. Darbas su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais pakeičia požiūrį į gyvenimą, į daugelį dalykų, tampame tolerantiškesni, turime daugiau atjautos, meilės. Tik nesusidūrę su tuo įsivaizduoja, kad darbas su specialiųjų poreikių turinčiais žmonėmis yra sunkus ir varginantis. Tačiau jis yra lygiai toks pats kaip ir su įprastos raidos vaikais.

Tikiuosi, laikui bėgant atsiras daugiau trenerių, norinčių dirbti šį darbą. O mes savo ruožtu ruošiame ir trenerių jaunių padėjėjus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių. Jiems puikiai sekasi atlikti šį darbą, tik reikia mokėti paaiškinti, ką jie turi padaryti.

Kas svarbiausia, dirbant su individualių poreikių turinčiais vaikais? Ko gero, vien ilgamečio stažo ir praktinės patirties nepakanka?

Iš patirties galiu pasakyti: svarbu turėti išsilavinimą, specifinių žinių, praktinės patirties dirbant šį darbą, bet tai yra tik lašas jūroje. Mano nuomone, svarbiausi dalykai šiame darbe – tikėti šiais vaikais, juos motyvuoti, skatinti. Gebėti prieiti prie kiekvieno vaiko ir nujausti, ką vienu ar kitu atveju su juo daryti ir kaip pasielgti.

Kas klubui padeda finansiškai išgyventi? Juk mokesčių našta nemaža.

Laikai nelengvi ir ieškome būdų, kaip išsilaikyti. Tenka nemažai mokėti už patalpų nuomą, komunalines išlaidas, kitus mokesčius valstybei. Sukamės iš padėties rašydami projektus finansavimui gauti. Akreditavome keturias neformaliojo vaikų švietimo programas, finansuojamos dvi programos, skirtos specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams ir jaunimui ugdyti. Padeda Lietuvos specialiosios olimpiados komitetas, Lietuvos gimnastikos federacija, pavieniai geri žmonės ir organizacijos.

Turbūt jau įgyvendinote ne vieną savo svajonę. Ar dar daug jų turite?

Didžiausia svajonė, kad mano pradėtas darbas su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais būtų tęsiamas jaunų trenerių. O mažesnių svajonių turiu dar daug (šypsosi).

Kalėdos gimnastikos klube „Skrydis“