Atletams atstovauti šaliai tarptautinėse arenose ir varžytis su Lietuvos vėliava – sunkaus darbo vaisius ir didelė garbė. Apie sporto ir patriotizmo sąveiką „Olimpinė panorama“ kalbėjosi su olimpine čempione, Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) nare, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidente Daina Gudzinevičiūte.

– Lietuvai reikšmingos šventės, kaip vasario 16-oji, Valstybės atkūrimo diena, ir kovo 11-oji – Nepriklausomybės atkūrimo diena, dažną paskatina prisiminti mūsų šalies istoriją, žmones, paklojusius valstybės pamatus, ir tuos, kuriais didžiuojamės. Kaip manote, ar tiesa, kad sportas ugdo patriotizmą?

– Sportas turi ypatingą galią suvienyti žmones: nepaisant profesijos, lyties ar finansinės padėties. Juk kai mūsų šalies sportininkai kovoja dėl medalių, visi kartu vieningai juos palaikome, kartu giedame Lietuvos himną ir iš visos širdies didžiuojamės jų pergalėmis bei kartu liūdime, kai sekasi prasčiau.

Mano nuomone, patriotizmas – ne tik ant balkono krašto pakabinta vėliava. Tai darbas valstybės labui ir augimui, įsipareigojimas būti aktyviu, socialiai atsakingu piliečiu, pastangos skleisti žinią apie šalies istoriją ir jos laimėjimus. Lietuvos garbę tarptautinėse varžybose ginantys atletai dirba labai sunkiai, kad mūsų šalies vardas ir pergalės skambėtų visame pasaulyje.

Manau, lietuviai yra patriotiška tauta. Gal todėl, kad vis dar prisimename, kokia yra laisvės kaina, ir ją vertiname. Turbūt todėl nemažai garsių sportininkų yra davę priesaiką ir priklauso Krašto apsaugos savanorių pajėgoms.

– 1988 m. Europos čempionate auksą laimėjote priklausydama Sovietų Sąjungos rinktinei, o po ketverių metų, taip pat Stambule, žemyno sidabro medalį jau iškovojote Lietuvai. Ar jautėte didelį skirtumą varžydamasis su nepriklausomos Lietuvos vėliava?

– Žinoma! Prisiminkime visai neseniai plačiai aprašytą situaciją, kai Italijos delegacijai už valdžios kišimąsi į nacionalinio olimpinio komiteto veiklą grėsė prarasti galimybę Tokijo olimpinėse žaidynėse dalyvauti su savo šalies vėliava ir nacionaliniu himnu. Tai viena didžiausių bausmių, kokia gali būti.

D. Gudzinevičiūtės pergalė Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse. (J. Šalkausko nuotr.).

Iki nepriklausomybės atkūrimo varžybose mes vis tiek prisistatydavome lietuviais, tačiau oficialiai visur figūravo svetima valstybė. Pirmą kartą varžybose atstovaudama Lietuvai jaučiau neapsakomą palengvėjimą ir išsilaisvinimą. Kai Romas Ubartas 1992-aisiais Barselonoje iškovojo pirmąjį nepriklausomos Lietuvos olimpinį medalį, kiekvienas juo džiaugėmės lyg savu.

Nežinau, kaip tuomet jautėsi jis, bet kai po aštuonerių metų Sidnėjuje auksą laimėjau aš, žinojau, kad tai ne mano, o visos Lietuvos medalis. Stovėti ant olimpinės apdovanojimų pakylos, matyti, kaip į viršų kyla trispalvė, ir kartu giedoti Lietuvos himną – neapsakomas ir su niekuo nepalyginamas jausmas.

– Tiek prezidentas Gitanas Nausėda, tiek pirmoji ponia Diana Nausėdienė ne kartą yra sakę, kad sportas svariai prisideda prie socialiai atsakingos ir pilietiškos visuomenės ugdymo.

– Mums didelė garbė, kad LTOK olimpinio švietimo programos projektus – Lietuvos mokyklų žaidynes ir Lietuvos mažųjų žaidynes – globoja šalies vadovas ir pirmoji ponia. Tai mums padeda skleisti žinią apie fizinio raštingumo svarbą. Sportas seniai nebėra tik fizinio aktyvumo skatinimas. Tai priemonė ugdyti lyderystę, komandinio darbo įgūdžius, pagarbą, empatiją, užsispyrimą, norą tobulėti ir siekti savo tikslų. Šios savybės ir vertybės – vienos kertinių ugdant socialiai atsakingus, savo šalį mylinčius, patriotiškus piliečius.