Bokso čempionus išugdęs Vidas Bružas – apie auklėtinių motyvaciją ir darbštumą

Nuotraukos autorius: V.Bružas su labiausiai tituluotu savo auklėtiniu E.Stanioniu (Alfredo Pliadžio nuotr.)

Profesionalų bokso pasaulio čempioną olimpietį Eimantą Stanionį užauginęs ir pergalėms paruošęs treneris Vidas Bružas teigia, kad mes dar nematėme geriausios šio boksininko versijos, ir priduria, jog turime visas sąlygas Lietuvoje išugdyti ryškiausias žvaigždes.

Balandžio 17-oji Lietuvos sporte liks įrašyta tarp svarbių datų – būtent tądien Eimantas Stanionis užsijuosė WBA organizacijos pusvidutinio svorio kategorijos čempiono diržą.

Vienas žinomiausių Lietuvos bokso trenerių E.Stanionį treniruoja nuo tada, kai būdamas trylikos šis atėjo į sporto salę. Dabar jau 27-erių kaunietį V.Bružas lydėjo iki pat Las Vegase vykusios kovos su Rusijos atstovu Radžabu Butajevu.

Dabar lietuvio tikslas – iškovoti likusių trijų organizacijų diržus ir susiremti su pačiomis ryškiausiomis bokso žvaigždėmis.

„Manau, kad jis jau yra pasiruošęs šioms kovoms, bet sportinės formos viršūnės dar nėra pasiekęs. Tam, kad pasiektum piką, dar reikia kovų patirties – tokių, kai kauniesi po dvylika raundų. Jis yra turėjęs tik 14 kovų – tai tikrai labai nedaug. Visos tos kovos duoda patirties, išmanymo, formuoja tave kaip boksininką. Eimantui dar reikia 5–6 kovų“, – mano V.Bružas.

Net neverta abejoti, kad geriausios savo versijos link E.Stanionis toliau kops su V.Bružu – sportininkas nuolat pabrėžia trenerio indėlį į pergales ir yra dėkingas ne vien dėl to, ko šis išmokė bokso ringe.

„Treneris man reiškia labai daug – mes ne tik sportininkas ir treneris, bet ir draugai. Galime viską aptarti, pasikalbėti. Žinoma, salėje vyksta intensyvus ir koncentruotas darbas, nes visada turėjome tikslą pasiekti kažką aukščiau. Mano ir trenerio atsidavimas veda mus abu į aukštumas. Jis mane išmokė labai daug ko, kalbant ne tik apie sportą, bet ir už ringo ribų. Aš jam esu be galo dėkingas už palydą šiame kelyje, kuriame esame“, – „Olimpinei panoramai“ apie V.Bružą šiltai atsiliepė 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvis, 2015 m. Europos čempionas E.Stanionis.

Abu vyrai pasvajoja ir apie dalyvavimą 2024 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, kur kartu siektų dar vienos sportinės viršūnės.

E.Stanionis laimėjo kovą dėl pasaulio čempiono titulo  (AP/„Scanpix“ nuotr.)

E.Stanionis laimėjo kovą dėl pasaulio čempiono titulo (AP/„Scanpix“ nuotr.)

– Treneri, prisiminkime tą dieną, kai pradėjote dirbti kartu.

– Tada Eimantui buvo trylika metų. Viską atsimenu. Pamenu, kaip jis atėjo, kažkiek pasportavo, tada buvo išvykęs į JAV ir vėl grįžo. Pirmas dalykas, kuris įstrigo – motyvacija, tikslo siekimas. Vaikas nuo pat pradžios buvo motyvuotas, darbštus.

– Dažnai būna taip, kad trylikametis į bokso salę ateina motyvuotas ir turintis aiškų tikslą?

– Ateina motyvuotų, bet jei iš pradžių gerai sekasi, o po to ne taip gerai, būna, kad motyvacija dingsta. Viskas vyksta bangomis. Žinote, kaip būna su vaikais: atėję iš pradžių labai nori, o vėliau nuleidžia rankas arba visai nustoja sportuoti, jeigu nesiseka. Negaliu sakyti, kad Eimantas ėjo tik tiesia linija, bet matėsi, kad jis visada labai daug ir nuoširdžiai treniravosi. Jis visada norėjo tapti geru boksininku, būti profesionalu ir pasiekti aukštų rezultatų.

– Kada supratote, kad Eimantas turi duomenis pasiekti labai didelių pergalių?

– Greitai. Gal jau penkiolikos metų buvo matyti, kad jis tikrai gali daug pasiekti. Gal dar anksčiau. Daug kalbama apie talentus, bet be darbo nėra to talento. Gebėjimus reikia realizuoti. Jis buvo velniškai darbštus. Ką pasakai – tą daro su maksimaliu atsidavimu. Kiti tinginiaus, o jis dirba. Krūvį jam reikia skaičiuoti tiksliai, nes žinai, kad jis padarys viską iki galo. Kitam duodi daugiau padaryti, nes matai, kad jis patinginiaus, o Eimantas neieško pasiteisinimų. Tai yra labai svarbus dalykas. Be darbo nieko nebus.

– Bet ar tada galėjote pasvajoti, kad jis kausis ir laimės pasaulio čempiono diržą?

– Tikėjau tuo jau seniai. Nes matyti, kad šis žmogus gali. Tiesiog matai, kad gali. Nebent kokia nelaimė ar trauma.

– Bokso pasaulis negailestingas – vienas pralaimėjimas tave gali nustumti toli nuo šanso laimėti diržą. Kaip jautėtės prieš titulinę kovą su rusu?

– Buvo labai džiugu, kad jis gavo tą kovą ir pasiekė šį lygį. Kuo arčiau buvo kova, tuo labiau tikėjau, kad jis laimės.

Eimantas perėjo gana sunkų pasirengimą. Žinojome, dėl ko jis kaunasi, ir krūvis buvo didelis, bet protingas. Jis puikiai išlaikė krūvį, perėjo visus pasirengimo etapus, nebuvo traumų, o psichologinė būsena buvo puiki. Jis rodė maksimalų nusiteikimą ir tai, kad gauto šanso neatiduos. Eimantas suprato kovos reikšmę – todėl mačiau, kad rusas neturi galimybių išlošti. Buvau garantuotas.

– Kol kas kalbų yra įvairių, bet kad ir kaip žiūrėsi, E.Stanionio laukia kovos su elitiniais boksininkais. Ar jis tam yra pasiruošęs?

– Manau, jis jau pasiruošęs šioms kovoms, bet sportinės formos viršūnės dar nėra pasiekęs. Jis dar turi kur tobulėti, bet kad jau dabar gali su jais boksuotis ir išlošti – faktas. Tam, kad pasiektum piką, dar reikia kovų patirties – tokių, kai kauniesi po dvylika raundų. Jis turėjęs tik 14 kovų – tai tikrai labai nedaug. Visos tos kovos duoda patirties, išmanymo, formuoja tave kaip boksininką. Tam, kad pasiektų tą piką, manau, jam dar reikia 5–6 kovų. Bet jis jau dabar pasiruošęs. Jis greitai parodė, ką sugeba, ir iššoko greičiau, nei jį spėjo pastebėti vadybininkai ar televizija.

– Mes kalbame apie pasaulio čempioną, bet kartu sakome, kad jis dar nepasiekė geriausios savo versijos. Ką tai pasako apie E.Stanionio potencialą?

– Jo galimybės labai didelės. Jis gali būti geriausias.

– Nepaisant pergalių ir istorinio titulo, jis labai žemiškas žmogus.

– Manau, kad čia ir mano pridėta, kažkiek galiu sau prisiimti (šypsosi – aut. past.). Jis yra labai kultūringas, kuklus, padorus vaikinas. Jis turi visas gerąsias savybes ir tai žavi. Jis nepasipūtęs, neįžeis, labai moka viską vertinti. Reikia tikėtis, kad tokių sportininkų atsirastų daugiau. Būna, kad kai kuriems trūksta išsilavinimo, kultūros, bendravimo įgūdžių, o Eimantas visus šituos dalykus turi. Jis galėtų būti pavyzdys. Boksas – tokia sporto šaka, kurios atstovai, atrodytų, turėtų būti grubesni, bet tai tik parodo, kad šis sportas ugdo ne blogas, o geras savybes. Žinoma, tai priklauso nuo paties žmogaus, trenerio, aplinkos, šeimos.

– Dažnai kitų sporto šakų treneriai būna centrinė figūra. O kaip yra bokse – kokie nuopelnai čia atitenka treneriams? Tiesą sakant, kartais atrodo, kad jie nepelnytai lieka šešėlyje.

– Taip ir yra: kol sekasi, yra sportininkas, o kai nesiseka – jau treneris. Eimantas mane vertina ir yra man dėkingas, nebūna taip, kad per interviu nepaminėtų mano pavardės ir nepadėkotų. Tai parodo jo kultūrą ir vertinimą.

Tai labai motyvuoja. Kalbant ne tik apie Eimantą, bet ir apie kitus sportininkus – labai malonu, kai dabartiniai ar anksčiau karjeras baigę sportininkai atvažiuoja, aplanko, pasako gerą žodį. Nereikia net to gero žodžio, užtenka, kad aplanko ir pasikalba. Tai skatina stengtis ir dirbti toliau. O jeigu dar rezultatas yra – tai visai gerai. Toks tas trenerio darbas.

E.Stanionis ir V.Bružas Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse (Alfredo Pliadžio nuotr.)

E.Stanionis ir V.Bružas Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse (Alfredo Pliadžio nuotr.)

– Kartu su E.Stanioniu įžengėte į profesionalų boksą. Kokią ten virtuvę radote?

– Kas man įstrigo – toje aplinkoje visi turi savų interesų. Jeigu tau sekasi, tada esi įdomus. Jeigu nesiseka – greitai tampi nenaudingas. Mėgėjų sporte kitaip: sekasi tau ar nesiseka, žiūri toliau. O profesionalų bokse greitai tampi nenaudingas. Jeigu mato, kad gali laimėti, o jie – uždirbti pinigų iš tavęs, tada viskas gerai.

– Kaip atrodo bokso čempiono treniruotė – yra kažkokia formulė?

– Kiekviena treniruotė yra skirtinga. Nėra taip, kad kiekvieną dieną ari. Yra daug niuansų, kuriuos turi suprasti treneris ir kuriuos reikia mokėti išdėlioti: kokia turi būti treniruotė, kokiu intensyvumu, kada ji turi būti, kada poilsis. Tai velniškai sunkus darbas ir turi išmanyti labai daug dalykų – pradedant psichologija ir baigiant fiziologija, anatomija. O ką jau kalbėti apie metodikas ar pratimus. Jeigu kažkam atrodo, kad trenerio darbas yra tiesiog duoti kažką daryti, tai tas treneris gali dirbti tik su vietinio lygio sportininkais. Visada sakau, kad treneriai turi labai daug mokytis ir tobulėti, jeigu nori kažką pasiekti. Jeigu eina dirbti turėdami mažus tikslus ir nenori tuo gyventi – jiems nėra ką čia veikti. Kad ir kokio amžiaus yra treneris, jis privalo tobulėti. Turime sugebėti atėjusį vaiką nuvesti iki aukštumų. Mes galime jį sustiprinti arba sugadinti. Treneris dirba su jaunais žmonėmis ir jo funkcijos svarbesnės nei gydytojo.

Pasakyti, kad treniruotė buvo tokia ar tokia, negaliu. Jos visada skirtingos, sudėliotos pagal metodinius išskaičiavimus. Kitas dalykas – mityba, režimas. Kaip jis valgo, miega, ką veikia – tai labai svarbu. Nes reikia ir svorį mesti, ir jėgų turėti, atsigauti, išlaikyti motyvaciją. Tai visas procesas, kurio vienu sakiniu neapibūdinsi.

Lietuvoje visada pasidarome mokslinius testavimus, kurie parodo, kaip organizmas reaguoja į krūvį, koks sportininko pajėgumas. Tai yra pati pradžia, nuo ko pradedi planuoti treniruotes. Viską stebi, su juo pačiu kalbi.

– Turime du pavyzdžius: E.Kavaliauskas išvyko į JAV, E.Stanionis dirba tiek ten, tiek Lietuvoje. Ar tai reiškia, kad turime gana stiprią bokso mokyklą ir čempionus galime išugdyti ir pas save?

– Eimantui JAV nepatinka, jis save mato Lietuvoje. Didžiąją dalį laiko jis būna Lietuvoje, o į JAV važiuoja vėliau – daugiausia sparingams, nes ten didesnis partnerių pasirinkimas.

Turime stiprią bokso mokyklą ir tą rodo rezultatai. Mes tikrai galime paruošti vaikus ir juos atvesti iki tokio lygio. Mūsų, Lietuvos trenerių, kompetencija tikrai nėra menkesnė nei amerikiečių, gal net aukštesnė. Negražu taip sakyti ir save vertinti, bet taip yra. Jie ten gauna jau paruoštą medžiagą, o mes čia turime parengti sportininką iki to lygio. Reikia turėti daug supratimo, žinių – Lietuvos treneriai tikrai yra labai aukšto lygio.

– Artėja Paryžiaus olimpinės žaidynės, o E.Stanionis išreiškė norą jose dalyvauti. Kokią dabar matote situaciją: kiek tai realu, kokia atrankos sistema laukia?

– Kaip pagrindinę problemą matau galimą susitarimą su vadybininkais, kaip jie planuos kovas. Reikia eiti tartis, kad jie ne tik savo interesus matytų, bet ir Eimanto, Lietuvos, kad kovas būtų galima planuoti taip, jog jis galėtų sudalyvauti atrankos turnyruose ar pasaulio čempionate, kuriame bus galima pelnyti kelialapį.

Motyvacijos ir noro jam užtenka. Atrankos projektas jau paskelbtas, bet dar klausimas, ar jį patvirtins. Planuojami keli atrankos turnyrai, bus pasaulio čempionatas ir reitingavimas. Jeigu viskas taip ir susidėlios, tada bus galima kalbėti su vadybininkais ir tartis dėl sąlygų dalyvauti atrankoje.

– Ar sėkmė profesionalų ringe gali garantuoti sėkmę ir olimpinėse žaidynėse – mėgėjų bokse?

– Faktas, kad negarantuoja. Čia intensyvumas ryškiai keičiasi – yra labai didelis skirtumas kovoti tris ar dvylika raundų. Visai kita darbo specifika. Bet žinant, kada vyks atrankos turnyrai, pasirengimo taktiką galima keisti pagal tai.

– Kas dar iš lietuvių gali pretenduoti į žaidynes, ar dar turime tokių talentų kaip E.Kavaliauskas ir E.Stanionis?

– Tokių nebūna daug. Kaip ir Sabonių. Norinčiųjų yra, bet ar galės – nežinia. Tarp mėgėjų tikrai turime keletą neblogų boksininkų, bet ar jie kažką sugebės pasiekti profesionalų bokso ringe – pasakyti sudėtinga. Išvardyti pavardėmis tikrai negalėčiau. Laikas parodys, jaunimas auga, gal atsiras naujų vardų, bet vienareikšmiškai teigti negalėčiau. Egidijus ir Eimantas yra išskirtiniai boksininkai.

– Teisinga būtų sakyti, kad dabar – Lietuvos bokso aukso amžius?

– Turbūt taip. Aš dar žiūriu ir į mėgėjus – kiek jie su tuo kyla į viršų. Gal norėtųsi, kad mėgėjų lygyje būtų geresnių rezultatų, bet jeigu kalbėtume apie elitą, profesionalų boksą – tai tikrai aukso amžius. Abu geri boksininkai, abu kovojo dėl diržų. Visi svajoja apie tai. Ir svarbiausia – kokioje svorio kategorijoje. Šis svoris yra pats konkurencingiausias – kas ten tik nesiboksuoja. Ten labai daug žvaigždžių.

– Po E.Stanionio pergalės juntamas didesnis susidomėjimas boksu?

– Dėmesio tikrai daug. Aš kaip aš, bet Eimantui reta diena, kai jis neduoda interviu ar su kažkuo nesusitinka. Yra labai daug susidomėjusių, norinčių lankyti boksą. Manau, tokio lygio pergalės – bet kokios sporto šakos – prideda jai populiarumo. Visi žiūri į lyderius, nori jais sekti. To reikia žmonėms, toks yra visas pasaulis.

G.Stonkutė tapo pasaulio čempione (IBA nuotr.)

G.Stonkutė tapo pasaulio čempione (IBA nuotr.)

Istorinis auksas

Vido Bružo auklėtinių svajonės pildėsi ir gegužės mėnesį – pirmą kartą pasaulio bokso čempionatų istorijoje skambėjo Lietuvos himnas.

Gabrielė Stonkutė iškovojo aukso medalį Stambule vykusiame pasaulio moterų bokso čempionate. Iki tol planetos čempionais nėra pavykę tapti nė vienam Lietuvos boksininkui ar boksininkei.

Svorio kategorijos iki 81 kg finale G.Stonkutė palaužė lenkę Oliwią Toborek 5:0 (30:27, 30:27, 29:28, 29:28, 29:28).

„Kovą varžovė pradėjo labai agresyviai, diktavo aukštą tempą. Ne nuo visų smūgių pavyko apsiginti ir atsakyti kontratakomis. Pasitarus su treneriu, antrame raunde pati pradėjau intensyviau boksuotis, didinti tempą, statyti į nepatogią padėtį varžovę ir išnaudoti apatinius smūgius. Visa tai pasiteisino su kaupu. Pavyko perimti varžovės atakas, o pačiai išnaudoti ilgesnes kombinacijas. Ypač pasiteisino apatiniai smūgiai ir ilgos serijos. Trečiame raunde kilau į lemiamą šturmą ir atidaviau visas jėgas. Varžovė jau buvo pavargusi, o aš vis kartojau seriją, išnaudojau apatinius smūgius ir pasiunčiau varžovę į nokdauną. Trečio raundo pabaigoje patikėjau pergale. Bet po kovos ir apdovanojimų dabar net sunku suvokti, ką laimėjau. Jaučiuosi lyg sapne. Debiutas suaugusiųjų pasaulio čempionate – ir iškart aukso medalis. Kol kas tikrai sunku tuo patikėti“, – sakė pasaulio čempionė.

„Prieš finalą labai įdėmiai analizavom lenkės kovas, ieškojom, kur jos stiprios ir silpnos pusės. Visas kovas ji pradeda labai aktyviai. Tokios kovos pradžios ir tikėjomės, to ir norėjome, tam ruošėmės. Skaičiavome, kad jeigu ir pralaimėsime pirmą raundą, vėliau bus lengviau, nes Gabrielė daug ilgiau išlaiko aukštą tempą, o varžovė daug greičiau pavargsta. Tada lengviau įveikti jos gynybą, ypač ilgesnėmis serijomis ir apatiniais smūgiais. Džiugu, kad lemiama kova vyko pagal mūsų numatytą scenarijų. Antrame raunde Gabrielė pradėjo daugiau smūgiuoti ir perlaužė kovą. Jau antro raundo viduryje buvo matyti, kad varžovė neišlaiko tempo. Gabrielė vėl pademonstravo neįtikėtiną charakterį. Visos trys kovos pasaulio čempionate klostėsi panašiai – pirmą raundą Gabrielė pralaimėdavo, bet vėliau sugebėdavo kaskart perlaužti dvikovos eigą ir iškovojo įspūdingas pergales“, – komentavo treneris V.Bružas.

Pasaulio suaugusiųjų čempionate debiutavusi 21 metų G.Stonkutė iškovojo ne tik aukso medalį, bet ir 100 tūkst. JAV dolerių piniginę premiją bei papildė savo medalių kolekciją. Lietuvė yra tapusi Europos jaunimo čempione, o Europos jaunimo iki 22 m. čempionatuose laimėjo sidabro ir bronzos medalius.

Pasaulio čempionato pusfinalyje V.Bružo treniruojama G.Stonkutė įveikė Europos čempionę ir daugkartinę pasaulio čempionatų prizininkę, ringo šeimininkę turkę Elif Guneri, o ketvirtfinalyje nugalėjo kazachę Gulsają Yerzhan.

Dvyliktą kartą vykusiame pasaulio moterų čempionate dalyvavo rekordiškai daug boksininkių – 310 sportininkių iš 73 valstybių.

 

Teksto autorius: Mažvydas Laurinaitis („Olimpinė panorama“)

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS