Biatlonas vasarą ir žiemą

Teksto autorius: Bronius Čekanauskas („Olimpinė Panorama“)

2023 m. rugsėjo 23 d.

R.Nikitinas dirbo jau dvejose olimpinėse žaidynėse (Vytauto Dranginio nuotr.)

Nors sakoma, kad biatlono varžybose svarbiausia žiemą greitai šliuožti slidėmis, o vasarą važiuoti riedslidėmis, vis dėlto dažnai pergales lemia ir antroji šios sporto šakos rungtis – šaudymas. Šį kartą „Olimpinės panoramos“ pašnekovas – Lietuvos biatlono rinktinės šaudymo treneris Ruslanas Nikitinas.

Mokykloje Ruslanas žaidė krepšinį. Vėliau, kaip ir dauguma Ignalinos vaikų, užsirašė į slidinėjimo būrelį. Paskui atėjo eilė biatlonui. Treniravosi, dalyvavo varžybose. Specialistai jam dar nepranašavo gražios sportininko karjeros, bet Lietuvos biatlono federacijos prezidentas Arūnas Daugirdas kažką įžvelgė. Ir pasiūlė padirbėti trenerio asistentu. Talkindavo treneriams ir slidinėjimo trasose, ir šaudykloje. Daugiausiai dirbo drauge su Ilmaru Briciu, vėliau su šaudymo specialistu iš Baltarusijos. Šiam išėjus sulaukė dar vieno A.Daugirdo pasiūlymo – tapti Lietuvos biatlono rinktinės šaudymo treneriu. Baigęs Lietuvos edukologijos universiteto Kūno kultūros bakalauro studijas juo dirba nuo 2016-ųjų. Iš viso trenerio stažas – jau vienuolika metų.

R.Nikitinas dalyvavo Pjongčango ir Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse, dirbo pasaulio ir Europos čempionatuose. Neseniai grįžo iš Slovakijos miestelio Osrblės, kuriame rugpjūčio mėnesį vyko istorinis Lietuvai pasaulio vasaros biatlono čempionatas. Jame Vytautas Strolia pirmą kartą tokio rango suaugusiųjų varžybose iškovojo medalį. Ir ne vieną, o net du. 7,5 km sprinto riedslidėmis rungtyje atkakliai dėl medalių grūmėsi net du mūsiškiai: sidabrą laimėjo Vytautas, o penktą vietą užėmusį Maksimą Fominą nuo bronzos skyrė vos 2,4 sek. Bendro starto lenktynėse V.Strolia užėmė trečią vietą, o M.Fominas šioje rungtyje liko septynioliktas.

Šiame pasaulio čempionate nedalyvavo Skandinavijos šalių atstovai, kurie tradiciškai vasarą rungtyniauja gausiai jų kraštuose rengiamose didelėse komercinėse varžybose. Ten ir reklamos daugiau, ir piniginiai prizai dideli. Įdomumo dėlei galime pasidžiaugti, kad ir abiem mūsiškiams už pasaulio čempionate pasiektus rezultatus Tarptautinė biatlono sąjunga (IBU) skirs solidžias premijas: V.Stroliai – 22,625 tūkst. eurų, o M.Fominui – 6 tūkst. eurų.

Kadangi šį kartą kalba suksis apie šaudymą, tai būtina pasakyti, kad sprinto varžybose V.Strolia per du vizitus šaudykloje (2×5) suklydo tik vieną kartą, o persekiojimo – tris kartus (4×5 šūviai). Akivaizdu, kad šaudė gan taikliai.

V.Strolia iškovojo net du medalius šių metų vasaros biatlono čempionate (Dmytro Jevenkos nuotr.)

V.Strolia iškovojo net du medalius šių metų vasaros biatlono čempionate (Dmytro Jevenkos nuotr.)

2002 m. Solt Leik Sičio žiemos olimpinėse žaidynėse per biatlonininkų varžybas, kuriose kaimynams latviams tada sekėsi geriau nei mūsiškiams, pašmaikštauti mėgstantis Latvijos olimpinio komiteto prezidentas Vilnis Baltinis patraukė per dantį Lietuvos olimpinės delegacijos vadovus: „Gal jūsų biatlonininkams neverta sustoti šaudykloje, naudingiau iš karto sukti baudos ratus…“

„Suprantu, kad tai buvo juokai, bet paaiškinsiu, kodėl būtina šaudyti. Kaskart užsukęs į šaudyklą sportininkas privalo paleisti į taikinį po penkis šūvius. Už kiekvieną neiššautą šūvį skiriamos dvi baudos minutės. Pridėkime dar minutes už baudos ratus ir suskaičiuokime, kokie bus laikai. Be to, juk biatlonas – tai slidinėjimas ir šaudymas“, – primena R.Nikitinas.

– Iš kokio atstumo šaudo biatlonininkai?

– Į taikinius šaudoma iš 50 metrų atstumo.

– Ar žiemą bei vasarą atstumas ir taikiniai vienodi?

– Atstumas ir taikiniai vienodi, apvalūs. 45 milimetrų skersmens šaudant gulint ir 115 milimetrų – stovint. Šautuvas sveria apie 3,5–4 kg.

– Ar būna iš anksto nurodomos šaudymo vietos, ar biatlonininkas pasirenka laisvą ir, jo nuomone, patogiausią vietą šaudykloje?

– Šaudymo skydai (vietos) priklauso nuo rungties. Sprinto ir individualioje rungtyje sportininkas pats pasirenka šaudymo koridorių, tačiau gulint šaudoma nuo 1 iki 15, o stovint – nuo 16 iki 30 skydo. Bendro starto lenktynėse ir estafetėse pirmoje ugnies linijoje šaudoma pagal starto numerius, o kitose ugnies linijose šaudoma tokia tvarka, kaip atvykstama į šaudyklą: lyderis prie pirmojo skydo, kuris antras atvažiuoja į šaudyklą – šaudo prie antro skydo ir t.t. Persekiojimo rungtyje sportininkai šaudo tokia tvarka, kokia atvyksta į šaudyklą.

– Kada sportininkai pradeda rengtis šaudymui ar bent jau galvoti, kaip atšliuožę šaudys?

– Nemanau, kad kas nors distancijoje mąstytų apie šaudymą. Ten reikia galvoti, kaip įveikti posūkius, pakilimus, nusileidimus. Prie pat šaudyklos stengiasi įvažiuoti į ją savo tempu, atsikvėpuoti, pažiūrėti į vėliavėles, koks vėjas pučia. Šaudykloje visi biatlonininkai elgiasi panašiai. Šiek tiek skiriasi sportininkų šaudymo ritmas, atvykimo į šaudyklą intensyvumas.

– Kiek laiko sugaištama šaudykloje?

– Sportininko sugaištas laikas labiausiai priklauso nuo to, kaip greitai jis pasiruošia pirmam šūviui, kokiu ritmu šaudo. Kiekvienas sportininkas turi savo ritmą, kvėpavimo greitį, kvėpavimo ciklus tarp šūvių ir tai realiai nedaug kuo skiriasi. Bet būtent įdirbis iki pirmojo šūvio labiausiai nulemia šaudymo laiką.

Net tie patys sportininkai skirtingose varžybose šaudo skirtingu greičiu. Pavyzdžiui, dabar Slovakijoje buvo labai karšta, dažnai keitėsi stipraus vėjo kryptis ir turėjo nemažos įtakos rezultatams. Šaudydami gulomis sportininkai sugaišta maždaug po 30 sek., o stovėdami – po 25 sek.

– Ar skiriasi šaudymas vasarą ir žiemą?

– Nelabai. Šaudykla ta pati, kilimėliai irgi. Didžiausia orų įtaka: vasarą prakaituoji, žiemą kartais apšąla kilimėliai, būna ir kitų iššūkių.

– Kas didžiausias priešas šaudykloje?

– Vėjas. Ypač kai šaudoma stovint. Šautuvas gaudo vėją, todėl tenka jį stipriau laikyti, labiau įsitempti. Žinoma, žiemą trukdo ir stiprus sniegas, ir didelis šaltis, o vasarą, kaip jau minėjau, – karštis ir vėjas.

– Kaip šaudymo treneris padeda sportininkui prieš varžybas?

– Treneris sportininkui padeda prišaudyti ginklą, parodo jam visas šaudymo serijas, kurios atliekamos į popierinius taikinius, pataria, kokias pataisas varžybų metu, priklausomai nuo oro sąlygų, turėtų atlikti prieš šaudymą gulomis. Iš anksto negali visko numatyti, bet sportininkui atvykus į šaudyklą prieš startą treneris jau negali jam nieko pasakyti. Vėjas dažnai kinta, bet sportininkas šaudykloje viską sprendžia pats. Ginklas prieš varžybas nėra specialiai ruošiamas. Sportininkas pats reguliariai šautuvą prisižiūri, išsivalo.

Didžiausias biatlonininkų priešas šaudykloje – vėjas (Vytauto Dranginio nuotr.)

Didžiausias biatlonininkų priešas šaudykloje – vėjas (Vytauto Dranginio nuotr.)

Su pajėgiausiais mūsų biatlonininkais esate bendraamžis: už Tomą Kaukėną metais ir keliais mėnesiais jaunesnis, už Vytautą Strolią – metais ir pora mėnesių vyresnis. Gerai tai ar nelabai, kai treneris vienmetis su sportininkais?

Vienareikšmio atsakymo neturiu. Kai esi bendraamžis, gal lengviau rasti bendrą kalbą, išsišnekėti, atsiverti vienas kitam. Vis dėlto didelio meistriškumo sportininkams treneris turi būti autoritetas, kuriuo jie galėtų pasitikėti ir tikėti, o tą vardą turi užsitarnauti savo darbais ir rezultatais. Tam reikia laiko, tačiau ir patirtis, ir autoritetas – užgyvenami dalykai.

– Dabar jau esate ne tik Lietuvos vyrų biatlono rinktinės šaudymo treneris, bet ir Lietuvos moterų rinktinės pagrindinis treneris. LBF vis labiau pasitiki jūsų darbu. Žinoma, daugėja ir pareigų, didėja užimtumas.

– Su Lietuvos moterų rinktine, kurioje yra keturios suaugusios biatlonininkės bei dar viena jaunimo amžiaus sportininkė, dirbu visą parengiamąjį periodą. Esu atsakingas už viską: ir už šaudymą, ir už funkcinį parengimą.

Daugiausiai vasarą treniravomės Ignalinoje. Prieš kiekvieną žiemos sezoną vasarą labai svarbu išvažiuoti į kalnus. Mes su merginomis rugsėjo mėnesį vyksime treniruotis į 1600 m aukštikalnes Austrijoje. Dar bus treniruočių stovyklos Estijoje, Otepėje, bei ant pirmo sniego Suomijoje.

Lietuvos moterų komanda 2023–2024 m. Pasaulio taurės sezoną yra iškovojusi tris kvotas. Mūsų lyderėms Natalijai Kočerginai ir Gabrielei Leščinskaitei pavyko rinktinę pakylėti iki 22 pozicijos Tautų taurės įskaitoje. Trys kvotos padidins galimybes kovoje dėl kelialapių į Milano žiemos olimpines žaidynes. Bet ateinančią žiemą reikia dar dviem merginoms įvykdyti Pasaulio taurės kvalifikaciją. Tada galėtų debiutuoti ir moterų estafetės komanda, lengviau būtų rinkti olimpinius reitingo taškus. Beje, atranka į olimpines žaidynes vyrams ir moterims prasidės dar po metų.

– Ar galime sakyti, kad treniruočių sąlygos Ignalinos žiemos sporto centre yra geros, atitinka visus tarptautinius reikalavimus?

– Tikrai taip. Labai geras sporto kompleksas. Ten sėkmingai galima treniruotis ir žiemą, ir vasarą. Gera šaudykla, šiuolaikinė treniruoklių salė. Netoliese yra ežeras, baidarės, į kurias, norėdami paįvairinti treniruotes, sėda ir biatlonininkai. Įrengtos slidinėjimo trasos – vasarą riedslidėmis, žiemą slidėmis. Gal slidinėjimo trasai truputį trūksta sudėtingesnio reljefo.

Kad ir kokia gera būtų treniruočių bazė Ignalinoje, vienoje vietoje treniruotis sudėtinga. Todėl sportininkai keliauja į svečias šalis. Be to, kaip minėjau, būtinai reikia treniruočių stovyklų aukštikalnėse bei sudėtingesnio reljefo trasose.

– Kaip manote, kokių vaikų biatlono treneriai labiau laukia treniruotėse: mokančių slidinėti ar šaudyti?

– Gal tvirčiau stovinčių ant slidžių. Mano nuomone, vaiką ar vyresnio amžiaus sportininką šaudyti lengviau išmokyti, nei greitai šliuožti.

– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Kol negavau kojos traumos, daug žaisdavau krepšinį, paplūdimio tinklinį. Dar esu užkietėjęs žvejys: mėgstu ir spiningauti, ir dugnines pamėtyti, ir su meškere pasėdėti.

 – Na, tai labai logiškas ir paskutinis klausimas: kokią didžiausią žuvį esate pagavęs?

– Viename Ignalinos ežere su spiningu ištraukiau keturių su puse kilogramo lydeką.

 

 

 

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS