lt
en
KONTAKTAI

9-metė banglentininkė laiko dar atranda ir šuolių į vandenį, ir karatė treniruotėms

Nuotraukos autorius: vejasgalvoje.lt

Šią vasarą Tokijo olimpinėse žaidynėse debiutuos banglentininkų varžybos. Lietuviai į jas netaiko. Tačiau ateityje tarp olimpiečių gali atsidurti ir mūsų šalies bangų medžiotojų. Viena jų – dabar devynerių Beata Valatkaitė, pirmąsias bangas sėkmingai pasikinkiusi šešerių, o būdama aštuonerių varžybose nurungusi ir šešiolikmečius banglentininkus.

Beatos tėvai Marius ir Tatjana Valatkai – vandens sporto entuziastai, anksčiau skrieję burlente, o dabar ją iškeitę į banglentę. Tad jaunosios banglentininkės pažintis su šiuo sportu įvyko natūraliai: iš pradžių nuo kranto žiūrėjusi į tėvus ir kitus vėją bei bangas gaudančius vandens sporto gerbėjus, pamažu pati vis dažniau ir drąsiau ėmė stotis banglentės.

„Beatai buvo šešeri, ji jau turėjo gerus plaukiojimo banglente pagrindus. Nuvykome į užsienį, oro sąlygos buvo geros, instruktorius ją nuvedė į tinkamą vietą – ir pradėjo pati bangas gaudyti“, – akimirką, kai pamatė, kad dukrai paklūsta banglentė, prisimena M.Valatka.

Šiltuoju sezonu B.Valatkaitė treniruojasi Lietuvoje – Klaipėdoje, Šventojoje, kartais nuvyksta į Latviją. Bet tam, kad per lietuvišką šaltąjį sezoną neužmirštų, ko išmokusi, bent dukart stengiasi ištrūkti prie šiltos jūros ar vandenyno – lapkritį ar gruodį ir tada vasarį arba kovą. Dažniausiai traukia į Tenerifę, Mauricijų, Prancūziją.

Iš pradžių M.Valatka pats ketino dukrą treniruoti, bet per kursus suprato, koks svarbus vietos parinkimas, ypač pradedančiajam: bangos turi būti minkštos, vaikui ne per didelės, kad jis jaustųsi saugiai ir galvotų, kaip tobulėti, o ne kaip išgyventi. „Tik atrodo, kad bangos mažos, bet jos man mažos, o nedideliam vaikui – didelės“, – paaiškina niuansus M.Valatka.

Vietas geriausiai žino vietiniai instruktoriai, todėl dabar atvykę pasitreniruoti į užsienį jie dažniausia pora pirmųjų dienų samdo instruktorių, kad Beata atsiprastų, prisimintų, ką mokėjo, sužinotų naują kryptį ir tada pati plaukiotų. O išvykai artėjant į pabaigą įgytoms žinioms įtvirtinti vėl kreipiasi į instruktorių.

Per pastarąją trijų savaičių išvyką į Tenerifę, iš kurios grįžo kovo viduryje, dėl netinkamų gamtos sąlygų be sporto praleido tris dienas, visas kitas įtemptai dirbo.

Jaunoji banglentininkė treniruojasi ne tik vandenyje (vejasgalvoje.lt nuotr.)

Jaunoji banglentininkė treniruojasi ne tik vandenyje (vejasgalvoje.lt nuotr.)

Nemenčinės mokyklos trečiokė Beata, tėčio tikinimu, gerai mokosi, yra stropi, todėl mokytoja ir anksčiau, be pandemijos padiktuoto nuotolinio mokymosi, neprieštaraudavo, kai šaltuoju sezonu ji kelioms savaitėms išvykdavo gaudyti bangų.

Ne tik mokslui ir banglentėms mergaitė randa laiko. Ji jau penktus metus lanko karatė ir antrą sezoną – šuolius į vandenį. „Vienodai ir šuoliai į vandenį, ir banglentės patinka“, – prisipažįsta Beata, kuri ėmusi šokinėti į vandenį įgavo ir plaukiojant banglente reikalingų įgūdžių – išmoko įvairiais stiliais plaukti, nes iki tol mokėjo tik šuniuku.

„Kažkaip dar viską spėja, – nusijuokia jos tėtis Marius. – Susiderinti padeda ir tai, kad šios sporto šakos gerai dera: banglenčių žiemą nedaug būna, tada ji lanko karatė ir šuolius į vandenį, o vasaromis šios treniruotės baigiasi, bet prasideda banglentės.“

Pernai, būdama aštuonerių, B.Valatkaitė laimėjo Lietuvoje surengtas „Talentų iššūkio“ varžybas, kuriose savo sugebėjimus rodė dalyviai iki 16 metų. Beata neslepia, kad tąkart nugalėti vyresnius banglentininkus buvo smagu, bet medalių, trofėjų ji daug neturi, nes apskritai pas mus tokios varžybos retai vyksta.

„Sporte yra 90 proc. darbo ir 10 proc. talento. Kiek įdedi laiko, darbo – tiek ir gauni. Beata darbšti, jos stumti nereikia. Gal karatė, kur svarbi tvarka, drausmė, atsakingas požiūris, įskiepijo jai šią discipliną“, – mėgina spėti banglentininkės tėtis.

O paklaustas, ar prisiima kaltę, kad dukrą patraukė vanduo, nusijuokia ir atsako: „Sunku pasakyti. Gal tiesiog traukia tai, ką nuo mažų dienų mato.“

Iki treniruočių vietos Lietuvoje – daugiau nei 300 km, iki kiaurus metus šilto ir banguoto vandens – dar didesnis atstumas, bet M.Valatka sako, kad banglentės nėra brangi sporto šaka: „Palyginti su kitu vandens sportu, pavyzdžiui, burlentėmis, banglentės nėra brangus užsiėmimas – reikia tik lentos ir hidrokostiumo, inventorių nusivežti irgi nesudėtinga ir nebrangu. Mes į keliones visi kartu važiuojame, visi kartu plaukiojame. Jeigu tik sėdėtume ant kranto ir žiūrėtume, kaip dukra treniruojasi, gal būtų ilgu, nuobodu, bet visa mūsų šeima tuo pačiu sportu gyvena – tai visų mūsų pomėgis ir laisvalaikis.“

Ar tai nepavojinga sporto šaka? Yra buvę ir nesmagių nutikimų, neslepia Beata, ir vienu tokiu pasidalija. Sykį plaukiodama banglente pajuto, kad ją ėmė traukti didžiulė srovė. Supratusi, kad kažin ar pati sugebės išplaukti, kvietėsi į pagalbą tėtį ir abu kartu saugiai srovę aplenkė.

„Žinoma, turi gerai įvertinti sąlygas, – sako M.Valatka. – Bet jeigu tau jos per sudėtingos, greičiausiai neišplauksi link bangų, nes nepereisi per mūšą: pati jūra ar vandenynas nusprendžia, tau jau laikas ar dar per anksti pasikinkyti bangas.“

Aiškindama, kodėl jai patinka šis sportas ir kokių tikslų turi, jaunoji banglentininkė sako: „Patinka vanduo, patinka pagauti dideles bangas, ant kurių galima atlikti triukų. O dabar labiausiai svajoju padaryti „slouterį“, užšokti ant nelūžtančios bangos ir nučiuožti.“

 
 
 
 
 
View this post on Instagram
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

A post shared by LTeam (@lteam_official)

Ko reikia, kad Lietuvoje atsirastų daugiau talentingų vaikų, ir kaip juos šiame sporte išlaikyti?

Lietuvos bangų sporto asociacijos vienas įkūrėjų Girmantas Neniškis:
 „Tai kompleksinis klausimas, kurį būtų galima skelti į kietąją ir minkštąją dalį. Kietoji dalis – tai infrastruktūra. O viešos infrastruktūros šiuo metu tiesiog nėra. Reikalingas banglenčių sporto centras, kuriame ne tik vyktų pramoginiai užsiėmimai, bet ir būtų rengiami sportininkai. Taip pat prie sporto plėtros galėtų reikšmingai prisidėti ir hidrotechninė infrastruktūra. Lietuvoje esančių uostų infrastruktūra prisideda ne tik prie sporto ir pramoginės ar verslinės laivybos, bet gali būti naudojama pakrančių erozijai reguliuoti ir taip siekti su aplinkosauga susijusios naudos. Todėl naujai planuojami uosteliai Šventojoje ar Karklėje galėtų reikšmingai prisidėti prie sporto plėtros.

Tačiau lygiai taip pat reikia ir minkštųjų resursų, visų pirma žinių. Dėl to VšĮ „Spotas“ reguliariai rengia edukacinius seminarus, instruktorių, gelbėtojų bangose, trenerių ir teisėjų kursus pagal Tarptautinės banglenčių sporto asociacijos metodiką. Taikant geriausią tarptautinę praktiką tiek mokymo kokybė Lietuvoje, tiek varžybų lygis per pastaruosius kelerius metus šoktelėjo. Be to, labai svarbus tėvų įsitraukimas. Natūralu, kad neturint dirbtinių bangų parko, kuris veiktų ištisus metus, norint treniruotis būtina keliauti po visą pasaulį, ir tam tėvai turi turėti galimybių. Banglenčių pranašumas tas, kad tėvai plaukioja kartu su vaikais ir patiria tokių pat teigiamų emocijų. Dar norėčiau pasidžiaugti, kad Lietuvoje į banglenčių sportą ateina daugiau merginų nei vaikinų, o šią vasarą banglenčių stovyklose priimsime per 240 vaikų.

Kadangi jaunoji karta dar tik auga ir norinčių išbandyti banglentes sparčiai daugėja, kol kas nejaučiame talentų trūkumo. Bet, žinoma, gerėjanti infrastruktūra leistų talentus rengti sistemiškai.“

Teksto autorius: Inga Jarmalaitė („Olimpinė Panorama“)

© 2018 LTOK, LTeam.
Svajonių įgyvendinimas: IT DREAMS