Lygiai prieš trisdešimt metų, dar tik retkarčiais viešumoje pasirodant trispalvei, didėjant pasipriešinimui sovietinei sistemai, 477 drąsuoliai žengė žingsnį, sudrebinusį Lietuvą, Sovietų sąjungą ir visą sporto pasaulį.
2018 metų gruodžio 11 dieną sukaks 30 metų, kai Vilniuje ant Tauro kalno, tuo metu buvusių Profsąjungų rūmų salėje, susirinko 477 ambicingi, patriotiškai nusiteikę Lietuvos sporto, meno, mokslo bendruomenių atstovai ir trispalvės fone paskelbė atkuriantys Lietuvos tautinį olimpinį komitetą (LTOK). Jie rizikavo viskuo, tačiau širdys ir tikėjimas šalies olimpinio judėjimo atkūrimu įveikė net pačią griežčiausią sovietinę sistemą. Noras olimpinėse žaidynėse išvysti trispalvę buvo gerokai stipresnis nei baimė ar grėsmė prarasti viską. Sistema nepaklūstančius tuo metu baudė skaudžiai. Apie tų laikų įvykius žino ne daug kas, atėjo laikas priminti, informuoti, supažindinti bei atiduoti pagarbą tiems, kurie pastatė Lietuvos sporto pamatus. Kurie svariai prisidėjo prie Lietuvos laisvės atgavimo.
Artėjant LTOK jubiliejui, „Lietuvos rytas“ pakalbino olimpinę čempionę, Tarptautinio olimpinio komiteto narę bei LTOK prezidentę Dainą Gudzinevičiūtę.
Šiemet Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui ypatingi metai – veiklos 30-metis. Kaip Jums, tuometinei sportininkei, dabar LTOK prezidentei, atrodė sprendimas stoti į kovą prieš sovietinę sistemą ir paskelbti LTOK atkūrimą?
Man tai – geriausias sąvokos „drąsu” paaiškinimas. Lietuva dar neturėjo Nepriklausomybės, tačiau jau turėjo Lietuvos tautinį olimpinį komitetą. LTOK tapo pirma organizacija Lietuvoje, atsiskyrusia nuo Tarybų Sąjungos. Tai akcentuoju visiems ir visada. Tiek užsieniečiams, tiek saviems. Tai pavyzdys, kaip nereikia nuleisti rankų, kaip imtis ryžtingų veiksmų. Mes, sportininkai, su didžiule viltimi laukėme šio sprendimo. Tai reiškė pagaliau galėti atstovauti savo šaliai, eiti ir rungtis po savo vėliava. Daugelis iš mūsų tuoj pat atsisakė atstovauti SSSR rinktinei, nors tai buvo vienintelė galimybė dalyvauti Europos ar pasaulio čempionatuose, į kuriuos patekti buvo itin sunku. Mus suprato ir palaikė laisvėjančių respublikų sportininkai, bet Maskva galvojo kitaip ir tai daug kam kainavo karjerą, ateitį, sužlugdytas svajones…
Kiek tvirti 477 legendinių šalies olimpinio judėjimo ąžuolų suręsti Lietuvos sporto ir LTOK pamatai? Ar gyvuodami vos 30 metų esame gerbiami pasaulyje?
Lietuva – nedidelė valstybė, mūsų nėra daug, nepilni trys milijonai. Bet kiekvienose olimpinėse žaidynėse mes kovojome su didžiausiomis pasaulio valstybėmis kaip lygūs su lygiais. Dažnai dėl savo išskirtinumo, ryžto, genų, noro, užsispyrimo laimime ir dovanojame tautiečiams išskirtines pergales, pasitikėjimą savimi, pasididžiavimo jausmą. Tai yra svarbu valstybei, jos gyventojams, kurie daug metų gyveno priespaudoje. Tuo pačiu garsiname šio mažo, bet nuostabaus ir drąsaus krašto vardą visame pasaulyje. Pasaulis mus žino, o kai pamiršta, mes sugebame apie save priminti (šypsosi).
Ar galite prisiminti kokie didžiausi iššūkiai buvo tuomet, tais „karštais“ valstybės atkūrimo metais?
Svarbiausi tuometiniai iššūkiai buvo susiję su pripažinimu, sistemos reakcija bei finansavimu. Kalbu ir apie galimą sistemos kerštą. Buvo dedamos didelės pastangos LTOK darbams, judėjimui ir vertybėms menkinti, tačiau keičiantis pasauliui ir turint tarptautinės olimpinės bendruomenės palaikymą, pavyko atlaikyti bet visokeriopą spaudimą. Čia vėl turiu atiduoti pagarbą tiems, kurie kūrė LTOK ir ėjo dar nepramintais takais. Atkūrus Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, 1988-iais ir kelerius metus po to, valstybė neužtikrino pakankamo finansavimo, tad reikėjo galvoti kaip gauti pinigų. Be jų kelio pirmyn nebuvo. Pinigus pavyko uždirbti pradėjus organizuoti loterijas, o jas rengianti bendrovė „Olifėja“ ir dabar užtikrina, kad olimpinis judėjimas Lietuvoje būtų nepriklausomas. Šis Nacionalinio olimpinio komiteto finansavimo modelis yra autentiškas pasaulyje, giriamas tarptautinių organizacijų, nes leidžia maksimaliai atsiriboti nuo ir yra tikra Lietuvos sėkmė”
Lietuvos vardas ilgus metus pasaulyje buvo siejamas su krepšiniu. Taip, tai mūsų šalies pasididžiavimas. Bet ar tai vienintelė sporto šaka, atkreipusi pasaulio dėmesį?
Byrant Sovietų Sąjungai Lietuva turėjo daugelio sporto šakų žvaigždžių. Aš pamenu kaip pyko olimpinė čempionė Vida Vencienė, pavadinta ruse. Pamenu, kaip į tai reagavo būsimasis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, pareikalavęs Čikagos laikraščio, Vidą pavadinusio ruse, ištaisyti šia klaidą. Turėjome krepšinį, futbolą, dviračių sportą, irklavimą, slidinėjimą, lengvąją atletiką, šaudymą, plaukimą, šiuolaikinę penkiakovę. Dėl politinių, ekonominių, socialinių aplinkybių vienos sporto šovė į viršų, kitos liko, kur buvo ar sumenko. Nepamirškime, kad pirmąjį auksą Lietuvai olimpinėse žaidynėse iškovojo disko metikas Romas Ubartas. Antrąjį iškovojau aš, tapau pirmąją lietuve moterimi, laimėjusia aukso medalį. Vėliau sekė Virgilijus Alekna, Laura Asadauskaitė, Rūta Meilutytė. Kitų spalvų medalius iškovojo irkluotojai, dviratininkai, imtynininkai, buriuotojai, baidarininkai, sunkiaatlečiai, boksininkai. Yra sporto šakų, kuriose varžovai nenori sutikti Lietuvos nuo pat 1988-ųjų. Esame ne tik krepšinio, esame sporto valstybė.
Jūs – antroji LTOK prezidentė nuo pat jo atkūrimo. Kaip keitėsi Lietuvos olimpinis komitetas per tuos 30 metų? 30 metų nėra mažai. Kita vertus, jei skaičiuojame olimpinius ciklus, šis skaičius gerokai mažesnis. Mūsų, šiandienos LTOK vadovų, Vykdomojo komiteto tikslas – vienybė, pradėtų darbų tąsa. Su naujais, jaunais ir ambicingais kolektyvo darbuotojais užsistovėti nepavyksta – plečiame veiklos ratą, įgyvendiname vis naujus projektus. Pastaraisiais metais tapome aktyvesni, atviresni, ne tik drąsiai įvardiname sporto bendruomenės skaudulius, bet ir ieškome jų sprendimų. Vadovaudamiesi Olimpine chartija ir Tarptautinio olimpinio komiteto rekomendacijomis, plečiame galimai būsimų olimpiečių gretas, didiname mokymų, seminarų, olimpinių, sveikatingumą ir olimpizmą skatinančių renginių skaičių. Rūpinamės moksleiviais, darželinukais, profesionalais, buvusiais sportininkais.
Per visus 30 metų turėjome oponentų, tačiau jų ambicijas mažina mūsų veiklos plėtra ir skaidrumas. Visus LTOK dokumentus, planus ir ataskaitas galima rasti LTOK interneto svetainėje, o paties komiteto durys ir toliau lieka atviros visiems, besidomintiems olimpiniu judėjimu.
Pagrindinės LTOK funkcijos – užtikrinti sklandų sportininkų pasiruošimą olimpinėms žaidynėms, juos deleguoti, skleisti olimpizmo idėjas ir vertybes. O kokią įtaką Lietuvos sporto politikos formavimui daro Lietuvos tautinis olimpinis komitetas?
LTOK yra nepriklausoma organizacija, ji nėra finansuojama iš valstybės biudžeto. Mūsų finansavimo modelis yra unikalus. Jis leidžia užtikrinti sklandų kandidatų į olimpines žaidynes pasirengimo finansavimą. Dėka tokio modelio ilgus metus sėkmingai bendradarbiavome su KKSD, su juo siekiame bendradarbiauti toliau.
Tačiau galiu tik apgailestauti, kad kai kurių žmonių rankose atsiradusi teisė įtakoti bei daryti reikšmingus sprendimus visai mūsų sporto ateičiai buvo panaudoti ne bendram tikslui, o sistemos griovimui be konkretaus pasiūlymo kuo ją pakeisti ar kaip ją patobulinti.
Taip jau nutiko, kad pirmą kartą šalies istorijoje KKSD pasitraukė iš dalyvavimo Olimpinėje programoje, kartu susiaurindamas iki šiol olimpiečių ruošime dalyvavusio Lietuvos olimpinio sporto centro funkcijas. Griuvo visame pasaulyje pasiteisinusi centralizuota sportininkų rengimo sistema, neliko trenerių ir medikų etatų. Aštuonis trenerius įdarbino LTOK, medikai liko „pakibę ore“. Federacijoms visų jų paslaugos dabar kainuoja daugiau nei prieš reformą. Praėjus metams po šių įvykių sporto bendruomenei vis dar neaišku, kodėl taip buvo padaryta.
Kokie didžiausi iššūkiai Lietuvos tautinio olimpinio komiteto laukia ateityje?
Valstybėje vyksta permainos, susijusios su sporto politika. Mums svarbiausia, kad sportas, fizinis aktyvumas ir olimpinės vertybės būtų matomi, suprantami ir mėgiami, kad nebūtų numestas ar paliktas kur nors kampe. Ilgus metus už šią politiką buvo atsakinga LR Vidaus reikalų ministerija. Dabar sporto politikos formavimo funkcijos perėjo LR Švietimo ir mokslo ministerijai. Tikiu, kad šios permainos padės sukurti tinkamiausią sporto plėtros strategiją, tęsti bendradarbiavimą su kitomis ministerijomis ir įstaigomis, išvengiant bet kokių galimų interesų konfliktų ir visuose lygmenyse, pradedant darželiais, mokyklomis, baigiant profesionaliais sportininkais.
Tai, ką mums pavyko sukurti per pastaruosius 30 metų, yra unikalu, nes turėdami pavyzdinį olimpinio komiteto finansavimo modelį, valdydami loterijų bendrovę „Olifėją”, galime būti nepriklausomi tiek politiškai, tiek finansiškai, kas šiuolaikiniame pasaulyje yra ypač vertinama. Iš valstybės prašome tik vieno – dialogo. Mainais už tai pažadame stengtis, kad mūsų šalies vardas, vėliava bei himnas dar ne kartą būtų matomi svarbiausiame pasaulio sporto renginyje – olimpinėse žaidynėse. Valstybės politika pamažu atsisuka į mus, pradedame žiūrėti ta pačia linkme: šaliai reikia finansiškai ir ideologiškai stiprių federacijų, reikia, kad jos galėtų samdyti gerus trenerius, ugdyti ateities kartą. O mes savo ruožtu užtikrinsime viską, kas susiję su olimpinėmis žaidynėmis.
Lietuvos tautinį olimpinį komitetą atkūrę asmenys bus pagerbti gruodžio 11-ąją. Jie pirmieji pamatys specialiai šiai progai sukurtą LTOK 30-mečio filmą „Visada šalia atletų“. Kiekvienas jų renginyje bus apdovanotas simboliniais garbės apdovanojimas. Tie, kurių su mumis jau nebėra, bus paminėti tylos minute.